Lietuvos žurnalistai kiek nustebę aptarinėjo, ką reiškė ta Šarūno Jasikevičiaus šypsenelė po jau devinto „Žalgirio“ pralaimėjimo Eurolygoje iš eilės. Paprastai treneriai po tokių serijų nesišypso, o į kartoninę dėžę, kaip filmuose, pakuojasi daiktus iš savo biuro krepšinio klube.
Kol kritikai nespėjo užsipulti trenerio už šypseną skęstančiam laivui grimztant į dugną, užbėgsiu už akių.
Šaras šypsojosi už kamerų ir žurnalistų matydamas, kaip „Žalgirio“ trenerių štabo nariai komiškai bandė sudrausminti įsismaginusį rusą, kuris labai garsiai planavo šventinį vakarėlį po „Chimki“ pergalės prieš „Žalgirį“.
Po ta šypsena dar galima įžvelgti ir desperatišką juoką pro ašaras.
Šarūno Jasikevičiaus kaip trenerio darbas yra suteikti savo komandai geriausias galimybes laimėti krepšinio rungtynes.
Patinka jums tai ar ne, bet tą Šaras ir daro maksimaliame lygmenyje.
Gal Šarūnas Jasikevičius kartais yra pernelyg užsispyręs. Gal ne visada išsirenka geriausius atlikėjus. Gal kartais jis per griežtas. Bet mažai trenerių derinių lentoje nubraižo tai, ką nubraižo Šaras.
Tik jis nieko negali padaryti su tais tolimais metimais, kurie krenta pro šalį. Pagal susikurtus nedengiamus metimus „Žalgiris“ praktiškai maišosi 2-4 Eurolygos vietose – net 11,1 karto per susitikimą atakuoja krepšį iš distancijos laisvas. Bet tik 3,7 metimo pasiekia tikslą ir žalgiriečiai iš laisvų metimų susikuria mažiausiai taškų iš visų Eurolygos komandų (vid. 0,98 tšk. per vieną tokį išpuolį).
Beje, generolas Jasikevičius gruodžio 20-ąją pagaliau oficialiai davė leidimą kalbėti apie nepataikytus tritaškius. Sere, taip, sere!
Įdomu, kad patys žalgiriečiai dar neapsisprendžia – problema tai ar ne? Edgaras Ulanovas viename Mytiščių arenos rūbinės kampe sako, kad nėra ir nebuvo, kai kitame rūbinės kampe susikrimtęs Nigelas Hayesas kalba apie gerą gynybą, bet pramestus metimus kaip pagrindinį „Žalgirio“ barjerą.
Bet nėra čia ko stebėtis. Štai ir Artūras Milaknis nuleidęs galvą burbėjo sau po nosimi rūbinėje ir purtė galvą. Jis galėjo duoti interviu, bet nebūtų pasakęs nieko naujo. Jau ir žurnalistai kartais maišosi ir kartojasi, kas yra pagrindinė „Žalgirio“ problema toje nesibaigiančioje pralaimėjimų serijoje.
Ir tai yra logiška – ne tik Šarūnas Jasikevičius, bet ir mes visi dar nebuvome išėję į tokį akligatvį. Ir tai geras išbandymas mums visiems.
Karalius nuogas ir atsivertė jį apnuoginusios kortos.
14,3 proc. su „Crvena zvezda“ (3/21), 8,7 proc. su ALBA (2/23), 33,3 proc. su CSKA (6/18) ir „Anadolu Efes“ (9/27), 28,6 proc. su „Valencia“ (6/21) ir 23,8 proc. su „Chimki“ (5/21).
Tai ne „kam tai buvo pirmas kartas „Žalgirio“ arenoje“ statistika, o „Žalgirio“ tritaškių pataikymas Eurolygoje.
Negali nekalbėti apie tolimus metimus, kai „Žalgiris“ juos meta prasčiausiai per pastarąjį dešimtmetį (30,98 proc.). Dešimtmetį, Karlai! Kai šis „Žalgiris“ buvo komplektuotas būtent tam tikslui – pataikyti tritaškius. Dėl taiklių tritaškių buvo atsisakyta didesnio fiziškumo, daugiau atletiškumo ir daugiau centimetrų.
Atrodo, iš tokių tritaškių plytų „Žalgiris“ greičiau pastatys Krepšinio namus Kauno Santakoje nei pergales.
Ar Šaras nekontroliuoja tritaškių metimų? Ko gero.
Yra ir tokių, kurie mano, kad tas bizūnas per kailį kartais išplaka iš žaidėjo visą ryžtą. Kad kartą nudegęs su netaikliais metimais, žaidėjas dėl visų tų žiežirbų vengia atakuoti krepšį arba tą daro jau nebe taip tikėdamas savimi.
Ir tai ne šių eilučių autoriaus, o griežtą Šaro mokyklą praėjusių buvusių „Žalgirio“ žaidėjų pamąstymai.
Kita vertus, čia jau minkšto charakterio bruožas, jeigu bizūnas nukerta pirštus iki tokio apverktino pataikymo.
Kas yra krepšinis? Tai žaidimas, kurį žaidžia 10 žaidėjų ir laimi tie, kas daugiau įmeta į skylę. Ir kaip kad sakė Rimas Kurtinaitis, krepšininkai už tai ne veltui gauna tokius didžiulius pinigus.
Bet ne tik metimai yra „Žalgirio“ problema.
Antras svarbiausias dalykas, kurį pakankamai atlapaširdiškoje kalboje Pamaskvėje išskyrė Šarūnas Jasikevičius, buvo lyderystė.
„Žalgiris“ turėjo lyderį ir jis buvo Marius Grigonis. Bet jo nebuvo nei Mytiščių, nei Berlyno, nei Maskvos aikštėse ir rūbinėse. Ir, ko gero, šį sezoną turbūt visai nebebus.
Pernai sunkią akimirką lyderio našta slėgė Brandono Davieso pečius. Jis, Aaronas White'as, Leo Westermannas ir lietuviai „Žalgirio“ veteranai sugebėjo atlaikyti tą problemų griūtį.
„Žalgirio“ rūbinėje lyderių nebeliko. Paulius Jankūnas ir Artūras Milaknis tokiais buvo keletą pastarųjų metų, bet lyderis turi būti pavyzdys ne tik savo kalbomis ir darbais, o ir žaidimu. Kad ir koks geras kapitonas ar žmogus bebūtum, vilkų būryje tikras vedlys turi būti pats pačiausias visame kame. Pauliui Jankūnui jau 35-eri, o Artūrui Milakniui – 33-eji. Tai „Žalgirio“ išminčiai, bet nebe vilkų būrio vadai.
Lyderiu aikštėje per tuos kelerius metus netapo Edgaras Ulanovas, nors Edgaras visada drąsiai priėmė tą atsakomybę rūbinėje sugerti visus nepatogius klausimus ir niekada nebėgo nuo kamerų su mikrofonais.
Ne kiekvienam lemta tapti superherojais ir nieko čia tokio.
Naujų lyderių neatsirado „Žalgiryje“ ir nuėmus vasaros derlių. Bet viskas logiška. Nigelui Hayesui ir Jockui Landale'ui tai pirmas sezonas Eurolygoje. Zachui LeDay – antras, bet šis energinis užtaisas nėra savaeigis – jam paleisti reikia žmogaus, kuris paspaustų tą raudoną mygtuką.
Visi šie vyrukai dar kaip mokyklos suole bando suprasti, kokia yra vienos atakos, vienos pražangos ir vieno sprendimo vertė Eurolygoje. Kuo Eurolygoje berniukai skiriasi nuo vyrų.
Alexas Perezas? Deja, viduje jis niekada ir nebuvo lyderis, savyje blaškydamasis „Žalgirio“ organizacijoje jau nuo pirmos dienos Kauno komandos stovykloje.
Thomasas Walkupas? Turbūt pozityviausias ir geriausias bičas Kaune, bet geri žmonės nebūtinai yra geri lyderiai. Nebent tu esi Dimitris Diamantidis.
Vienintelis Th.Walkupas likęs „Žalgiryje“ iš praėjusio sezono padarė žingsnį į priekį. Visi kiti žalgiriečiai žaidžia arba tokį pat, arba dar prastesnį sezoną nei anksčiau.
Situacijoje, kurie vieni žaidėjai turėjo žengti į priekį, kad pasaugotų dar besimokančius ir atsiliekančius, niekas nepadėjo to žingsnio.
„Žalgiris“ Eurolygos ežere, kuriame po išlaidūniškos vasaros priviso alkanų piranijų, liko plaukioti be jokių apsaugų. Be traumuoto lyderio Mariaus Grigonio, be pagrindinio Eurolygos įžaidėjo, be patirties aikštėje ir be taiklių metimų.
Čia kaip pramiegoti pirmą darbo dieną, nenusinešti į darbą kokio nors pagrindinio įrankio, nepataikyti su situacijos sprendimo būdais ir taip suktis kiekvieną mielą dieną.
Su tokiu paketu prapultų bet kuri Eurolygos komanda.
Tai ką daryti toliau?
Taigi viskas čia jau ir taip aišku – atleisti Šarą, išformuoti komandą ir viską nušluoti nuo žemės paviršiaus. To diktatūriško mentaliteto šaknys mumyse dar neišrautos.
Lietuva mėgsta raganų medžioklę. Realybės šou „Kas prisiims atsakomybę?“ formatas tinka praktiškai kiekviename sektoriuje: ar tai būtų krepšinio komanda, ar politika, ar padavėja, aptarnaujanti išalkusį ir ilgai maisto negaunantį klientą.
Galima atleisti Šarūną Jasikevičių ir naujo vedlio į pergales ieškoti dar mažiausiai 20 metų. Arba galimas kitas – ne toks greitas, ne toks „visuomenės teismą“ tenkinantis, bet gerokai nuobodesnis ir daugiau kantrybės reikalaujantis metodas.
„Žalgiriui“ reikėjo vieno tuščio sezono užaugti iki Eurolygos finalo ketverto komandos. Tų daigų vėliau dar užteko Eurolygos ketvirtfinalio kelionei. Bet vasarą turtingiems dėdėms nuskynus spalvingiausias Nemuno salos gėles, „Žalgirio“ sode nebeliko daug žiedų.
„Žalgirio“ daigai kalasi lėčiau, nei planavo ne vieną gražų žiedą išskleidęs krepšinio floristas Šaras. Gal kažkur trūksta saulės, po to – lietaus, bet tie daigai dar išdygs.
Reikia juos kantriai auginti ir laukti. Gal nebūtinai šį sezoną, bet gal dar kitą. Išrauti piktžoles, atsirinkti gerus sveikus daigus ir kantriai auginti.
Mums iš šalies atrodo vienaip, bet tie, kas kasdien juos augina, mato geriausiai. Jeigu sezonas po truputį laidojamas, reikia įsivertinti klubo ateities strategiją. Ar visi komandos nariai iki kito sezono žengs tą trūkstamą žingsnį į priekį, o jei ne – daryti pakeitimus su žvilgsniu į ateitį, pagalvojant apie turimų jaunų „Žalgirio“ sistemos žaidėjų įtraukimą.
Bet reikia pasitikėti procesu. Kad ir koks skausmingas jis kartais bebūtų.
