A.Milaknis jau padėjo „Žalgiriui“ išsigelbėti Alytuje, kur snaiperio tritaškis numalšino brestančią dzūkų staigmeną.
Nėra abejonių, kad 35 metų kauniečio tolimų metimų Kauno komandai labai reikės ir per naują Eurolygos sezoną, prasidėsiantį penktadienį rungtynėmis Prancūzijoje su Vilerbano ASVEL.
„Viskas susideda. Su patirtimi ateina ramybė, užtikrintumas. Turi ir galva gerai veikti, ir kūnas tarnauti. Viskas svarbu“, – taiklumo paslaptimi dalijosi snaiperis, praėjusį sezoną Eurolygoje iš toli šaudęs net 47 proc. tikslumu (39/83 tritaškių).
Prieš užverdant tikriesiems mūšiams – atviras A.Milaknio interviu 15min apie besibaigiančią sutartį su Kauno „Žalgiriu“, nekvietimą į Lietuvos rinktinę, krepšinio tendencijas prie tritaškio linijos ir ateitį po karjeros pabaigos.
„Žinau, kad tai – paskutiniai kontrakto metai, bet tikrai ne paskutiniai karjeroje. Šitą žinau tikrai“, – teigė taikliarankis krepšininkas.
– Artūrai, pradėkime nuo sveikatos. Praėjusį sezoną nutrūko geležinė jūsų serija. Buvote sužaidęs 200 rungtynių iš eilės – tuo metu tai buvo pati ilgiausia serija visoje Eurolygoje, bet šarvai įskilo kirkšnies srityje. Ar dabar jau esate visiškai sveikas? – Eurolyga.lt paklausė A.Milaknio.
– Sugrįžau dar praėjusiame sezone, bet aplink kirkšnį turėjau tokių mini bėdelių. Pavyko jas per vasarą išsispręsti. Dabar tikrai viskas yra labai gerai. Jaučiuosi – puikiai. Kažkokių nesklandumų su sveikata ir kūnu nėra – tuo ir džiaugiuosi.
– Pernai „Žalgiriui“ buvo pirmi metai su M.Schilleriu – naujas treneris, nauja sistema. Bet dar ir nemažas palikimas iš Š.Jasikevičiaus, su jo rinktais žaidėjais. Šią vasarą M.Schilleris kviečiasi jau savo stiliaus krepšininkus, kaip atrodo tas naujasis „Žalgiris“? Jo potencialas?
– Sunku dar spręsti – laikas parodys. Bet kuriai komandai jo reikia. Taip, praėjusiais metais tas branduolys buvo likęs didesnis, greičiau prisitaikėme prie naujos, kitokios sistemos. Vis tiek, pirmiausia, kai esame prisitaikęs vienas prie kito, tada lengviau ir prie naujos sistemos prisitaikyti.
Dabar iš tikrųjų tas branduolys pasikeitė. Atvyko daug naujų žaidėjų. Tikrai prireiks laiko. Sistema nepasikeitė, viskas eina ta pačia vaga. Ruošiamės sezonui lygiai taip pat, kaip ruošėmės praeitais metais. Tai klausimas tik tas, kaip greitai kiekvienas asmeniškai ir kaip komanda perprasime tą sistemą.
– Atvyko labai daug tritaškininkų – Nielsas Giffey, Tyleris Cavanaugh, Janis Strelniekas. Turbūt ir treniruotėse bus smagiau, bus galima ne tik su P.Jankūnu pasivaržyti. Ar jau teko pasitikrinti rankelę?
– Kol kas dar ne. Su Pauliumi mes turime tokių ekstra žaidimėlių, kur galbūt jis meta man iššūkį labiau. Tęsiame tai metai iš metų, o su kitais tokių tradicijų nėra. Vienais metais gal būdavo daugiau, kitais – mažiau. Šiemet, taip, atėjo daugiau metikų – gal ir užgims kokių naujų žaidimų.
– Ir tie naujokai turbūt turi užsitarnauti vardą, negali juk iš karto mesti iššūkio karaliui?
– (Juokiasi) Taip, turi eiti pakopa po pakopos, kad tą šansą gautum. Kaip mes juokaujame, turi pradėti nuo žemiausios kastos.
– Kalbant apie tritaškius, tai Jutos „Jazz“ praėjusį sezoną pagerino visų laikų rekordą NBA lygoje – vidutiniškai per vieną mačą pataikydavo po 16,8 tolimo metimo. Žinome, kad M.Schilleris yra būtent iš „Jazz“ sistemos, tai ir Kaune kitą sezoną pamatysime daugiau tritaškių?
– Tai jis ir pats ne viename interviu minėjo, kad tų metimų buvo, bet jis nori jų daugiau. Aišku, turbūt nori ne vien išmestų, bet ir pataikytų. Visi to nori. Manau, dirbtinai to nepadarysi. Vis tiek rungtynių eiga diktuos, galų gale ir ką varžovas tau duos, bet faktas, jeigu tu kuri tokią sistemą, kurioje daugiausia kaip ginklą naudosi tritaškius, tai faktas, kad jų bus daugiau. Ir kuo tu daugiau jų išmesi, tuo, automatiškai, daugiau ir pataikysi. Su geresniais žaidėjais, komanda.
Nežinau, tik ar bando grynai perkelti Jutos sistemą ir jos tritaškius. Vėlgi, čia – kita lyga ir Eurolygoje viskas kitaip. Aišku, matome tendenciją, kad nemažai komandų renkasi tritaškius. Viskas eina link to, kaip ir NBA lygoje. Anksčiau NBA tritaškiai nebuvo mėgstami, bet prabėgo metai ir tendencijos pasikeitė. Manau, ir Europoje einama link to, bet čia krepšinis žaidžiamas šiek tiek kitoks.
Suprasti akimirksniu: A.Milaknio tritaškiai Eurolygoje
- 2007–2008 m. 0/1 0 proc.;
- 2008–2009 m. 8/14 57,1 proc.;
- 2009–2010 m. 8/16 50 proc.;
- 2010–20-11 m. 12/39 30,8 proc.;
- 2013–2014 m. 41/95 43,2 proc.;
- 2014–2015 m. 60/130 46,2 proc.;
- 2016–2017 m. 56/145 38,6 proc.;
- 2017–2018 m. 75/167 44,9 proc.;
- 2018–2019 m. 60/144 41,7 proc.;
- 2019–2020 m. 45/114 39,5 proc.;
- 2020–2021 m. 39/83 47 proc.
– Jums dabar turėtų būti tikras aukso amžius. Ar nėra šiek tiek apmaudu, kad dabar, o ne prieš 10 metų to tritaškio vertė taip išaugo?
– Žinote, kai esi metikas, tai visose epochose esi metikas. Faktas, kad dabar tas tikras, geras snaiperis vertinamas ir bus dar labiau vertinamas ateityje, nes visiems reikia metikų. Gal kažkiek (ir apmaudu), bet viskas atsitiko taip, kaip turėjo atsitikti ir negali kažko gailėtis.
Kas čia žino, kaip bus vėliau – gal vėl padidės aikštelė, gal vėl nukels tritaškio liniją? Tada labai greitai atkrito tie, vadinamieji metikai, kai ta linija nusikėlė. Prie tos 6 metrų linijos, kas netingėjo galėjo mėtyti. Gal vėl kas nors keisis kardinaliai. Yra kaip yra, negali gailėtis. Mėgaujuosi, kiek dar liko tų metų ir žadu tą daryti.
– O nebuvo taip, kad būdamas snaiperiu, 18 ar 22-ejų, siūlėte treneriams daugiau atakų iš toli? Bet jumis netikėjo?
– Na, 18-metis, 20-metis negali labai skėsčiotis. Tuomet buvo kitoks laikotarpis. Galima žiūrėti istoriškai, kaip tas krepšinis keičiasi, modernėja. Dabar – ypač. Gal seniau jis ne taip greitai eidavo į priekį, kaip dabar. Kiekvienais metais kažkas pasikeičia, tai taisyklės, tai dar kažkas. Žaidėjai darosi vis atletiškesni, krepšinis greitėja, daugiau metimų.
Aišku, visada norėdavosi (daugiau metimų). Tai buvo pagrindinis mano ginklas ir jį visada šlifuodavau, tobulindavau. Tuo metu atrodydavo, kad išmesdavau tiek, kiek reikėdavo komandai, nes tuo metu tų metančių žaidėjų tiek nebūdavo. Nemesdavo iš toli nei ketvirtos, nei penktos pozicijos žaidėjai. Dabar jau ketvirtos pozicijos žaidėjas daugiausia būna ne po krepšiu, o išplėtęs aikštę. Viskas keičiasi, vis daugiau žaidėjų meta ir tas procentas kyla.
– Jūsų praėjusio sezono procentas Eurolygoje – 47 proc. (39/83) – geriausias karjeroje, neskaičiuojant pačių pirmųjų metų, kai dar žaidėte nedaug ir metėte gerokai rečiau (2009 m. – 8/14 trit., 57 proc. ir 2010 m. – 8/16 trit., 50 proc.). Bręstate kaip geras vynas, ar M.Schillerio sistema dar labiau atrišo jums rankas?
– Viskas susideda. Kūnas turi tau tarnauti, gerai veikti galva, viskas. Su patirtimi ateina ta ramybė. Su kiekvienais metais žinai, ko tau reikia, kiek tau reikia pridėti. Galbūt ta patirtis, ta ramybė, užtikrintumas ateina. Aišku, priklauso ir nuo vaidmens komandoje – kiek ir kaip tave išnaudoja.
– Minėjote, kad vasarą su pavydu žiūrėjote į rinktinės rungtynes atrankoje į olimpines žaidynes beveik pilnoje Kauno arenoje, nes „Žalgirio“ rungtynėse antroje sezono pusėje Eurolygoje jau nebuvo. Nesinorėjo pačiam būti aikštelėje, o ne žiūrovo vietoje?
– Suktas klausimas (šypsosi). Žinote, buvo paskirtas rinktinės treneris, jis atėjo, išsirinko savo žaidėjus. Tikrai nejaučiu jokio pykčio ar nuoskaudos. Puikiai pats jaučiau ir žinojau, kad nebūsiu kviečiamas. Jei būtų pakvietę, būčiau tikrai pakalbėjęs, padiskutavęs, ar aš tikrai ten reikalingas, ar man ten yra vieta ir panašiai.
– Lengvų klausimų nebūna, kitas – apie karjeros ateitį. Šie metai paskutiniai, kai turite sutartį su Kauno „Žalgiriu“. Kitą vasarą jums bus jau 36-eri, ar šiuos metus pasitinkate kažkaip kitaip?
– Taip, kontrakto metai paskutiniai, bet šį sezoną pradedu taip pat, kaip ir praėjusį. Tikrai nesureikšminu, kad tai paskutiniai kontrakto metai. Ar „Žalgiryje“? Nežinau. Stengiuosi išlikti profesionalas. Žinau, kad tai – paskutiniai metai, bet tikrai ne paskutiniai karjeroje. Šitą tai žinau tikrai.
Aišku (triskart nusispjauna per kairį petį), niekada nežinai, kas gali nutikti, bet, kaip ir sakiau, dabar esu tikrai sveikas. Susitvarkiau tas traumas, kurios kamavo pastaruosius kokius 3 metus. Fiziškai jaučiuosi tikrai labai gerai ir, kas svarbiausia, turiu dar noro krepšinyje. Tas motyvacijas sau tikrai visada išsikeliu. Ir bent jau šiuo momentu tikrai nepasakyčiau, kad tai yra mano paskutiniai karjeros metai.
– Šį sezoną į Kauną sugrįžo Mantas Kalnietis, Edgaras Ulanovas – tikri „Žalgirio“ veteranai. Kitas – Jonas Mačiulis – pats neslėpė noro grįžti. Įdomu, kad jūs J.Mačiulį šiemet įtraukėte į savo svajonių penketą. Ar būtų Jonas radęs vietą kito sezono Kauno „Žalgiryje“?
– Žinote, ne mes patys renkamės žaidėjus. Draugų ar artimųjų gali prisikviesti labai greitai. Sprendė vadovybė, treneris – jis rinkosi komandą. Ir jis nusprendė, kas turi atvykti, ir kas ne. Aš visada buvau už lietuvius, kad jie būtų komandoje, kad jų būtų kuo daugiau. Manau, visi norėtų – ir gerbėjai, ir pati vadovybė, kad „Žalgiris“ būtų visai lietuviškas ir tik kokie 2 legionieriai.
Bet yra tokia situacija, galbūt ne visada finansai leidžia, kitų žaidėjų noras, ar dar kažkas. Manau, kaip lietuvis būtų dar tikrai pravertęs. Irgi galbūt dar nepavaldus metams (J.Mačiuliui 36-eri – past.) ir žaidė dar tikrai gerus sezonus. Aišku, sugrįžti į Eurolygą galbūt nėra taip lengva, kai esi iš jos išėjęs kažkur kitur.
– Pernai prisipažinote, kad galvojate apie trenerio darbą ir kaupiate medžiagą. Ar storas tas sąsiuvinis jau?
– Yra kažkiek jau. Imu informaciją iš trenerių, stengiuosi ką nors pasiimti. Vasarą tenka dalyvauti poroje stovyklų, pravesti treniruotes ir tikrai jaučiu, kad patinka, kabina tas darbas. Daugiausia pasiėmęs esu iš tų trenerių, su kuriais praleidau daugiausia laiko. Tai – iš Šarūno (Jasikevičiaus) ir iš senesnių – iš a. a. Aco Petrovičiaus, patikdavo kai kurie dalykai tiek aikštelėje, tiek treniruočių procese.
Turiu tą informaciją susivedęs, kiek ją panaudosiu ir kiek ji galbūt veiksminga bus dar po 2–3 metų? Niekada nežinai, nes tas krepšinis tokiais žingsniais eina į priekį. Galbūt kaip mada, ta metodika grįš ratu.
– Bet, kaip suprantu, esate tvirtai apsisprendęs vilktis trenerio kostiumą?
– Kai tiek metų praleidi krepšinyje... Sukiesi, tame katile verdi ir gyveni krepšiniu. Sakau, kiekvienais metais vis kitaip pradedu į jį žiūrėti. Galbūt mažiau būna emocijų, stengiuosi kitaip pažiūrėti į situacijas. Iš taktinės pusės – kaip išnaudoti vieną ar kitą situaciją.
Tas domina, įdomu. Kai jaunas būdavai, nematydavai tų dalykų – žaisdavai vedamas emocijų, iš didelio noro. Dabar tas situacijas kitomis akimis matai ir skaitai.
– Socialiniai tinklai: A.Milaknio ten vis dar nėra, bet gal matydamas Š.Jasikevičiaus sėkmę – vėlai susikūręs dabar ir ten yra tikra žvaigždė, gal ir jūs įsižiebsite?
– Ne. Gal ir keista, bet niekada neturėjau tokių minčių. Tas pasaulis manęs netraukė. Ir dabar netraukia. Aš puikiai suprantu, kad tą galima panaudoti ir išnaudoti. Ypač dabar – ta socialinė medija įgauna itin didelę galią, galbūt net kažkiek per didelę. Nežinau, galbūt ateityje be jos tiesiog negalėsi gyventi. Bet jeigu taip ir bus, tai tikrai kažkas ne su asmenine erdve susijusio.
– Ir apie artėjantį sezoną. Laukia daug iššūkių – žiūrovai į areną galės patekti tik su galimybių pasais, Izraelyje galės žaisti tik paskiepyti krepšininkai, Rygos VEF atsisveikino su amerikiečiu, nepanorusiu skiepytis. Kaip jūs žiūrite į vakcinaciją? Ir kokia situacija „Žalgiryje“?
– Labai didelių diskusijų tuo klausimu nebuvo. Niekas nesikeičia nuo praėjusių metų. Kokios yra numatytos taisyklės valstybėse, tokiomis ir vadovausis (klubas).
Aš manau, kad tai yra asmeninis kiekvieno dalykas ir kiekvienas tą sprendimą turėtų priimti individualiai, nieko neverčiamas.
Su COVID-19 vienaip, ar kitaip jau turėsime gyventi ir susigyventi. Kažkas galbūt galvojome, kad tai pasibaigs po metų ar pusės metų, bet kaip dabar viskas rodo – tai tęsis ir dar nežinia, kiek tęsis.
