Arne Woltmannas nesiginčija su statistika, kuri teigia, kad Vokietijoje krepšinį populiarumu lenkia ne tik futbolas, bet dar 19 sporto šakų, tarp jų biatlonas, triatlonas, jojimas ar bobslėjus.
Tačiau du Vokietijoje užaugę vyrai dabar vadovauja stipriausiam krepšinio klubui Lietuvoje, kur krepšinis yra sporto šaka Nr.1.
„Arne įtaka komandai yra labai didelė dėl daugelio priežasčių. Pirmoji – jis tikras profesionalas, kurį gerai pažinojau ir kuris yra dirbęs labai aukštame lygyje, – paklaustas apie A.Woltmanną sakė M.Schilleris. – Jis prideda daug kokybės analizuodamas varžovus ir dirbdamas papildomai su žaidėjais per treniruotes. Be to, labai svarbu asmeninės savybės. Jis ypač lojalus, tai toks treneris, kuriuo žaidėjai patiki labai anksti, nes greitai suvokia, kad jis stengiasi ne dėl savęs, o dėl jų.
Žmonės tai greitai pagauna ir vertina. Jo asmeninės vertybės yra ne mažiau svarbios nei profesionalo įgūdžiai. Skamba keistai, bet komandai tai labai svarbu.“
Vienoje gimęs, bet Vokietijoje augęs M.Schilleris jau įprato prie dėmesio Lietuvoje, kuris natūraliai apgaubia Kauno „Žalgirį“ treniruojančią asmenybę.
O jo pirmasis asistentas A.Woltmannas, kaip ir kiti padėjėjai – Tautvydas Sabonis, Evaldas Beržininkaitis, Sigitas Kavaliauskas, lieka šešėlyje kaip ir jų istorijos, kurių vieną dabar papasakosime.
A.Woltmannas prieš 45 metus gimė Šiaurės jūros uoste Brėmerhafene, kur prasidėjo ir jo krepšinio karjera – iš pradžių antrojoje Vokietijos lygoje, paskui jau su Kvakenbriuko komanda prasitęsusi Bundeslygoje.
2006 metais po keturiolikos metų karjeros 203 cm ūgio vidurio puolėjas baigė žaidėjo karjerą ir Kvakenbriuke pradėjo kitą etapą, tapęs savo buvusio komandos draugo, o paskui ir „Artland Dragons“ komandos trenerio Chriso Flemingo asistentu.
Šiuo metu pas Artūrą Karnišovą NBA klube „Chicago Bulls“ trenerių štabe dirbantis Ch.Flemingas iki šiol buvo svarbiausias A.Woltmanno bendražygis, jų vadovaujamas Bambergo „Brose“ 4 kartus tapo Vokietijos čempionu.
Paties bandymai stovėti prie Kelno ir Bremerhafeno komandų vairo nebuvo ilgi ir sėkmingi, bet derindamas karjerą klubuose A.Woltmannas atrado save Vokietijos rinktinės trenerių štabe.
Ten jis susipažino su M.Schilleriu – septyneriais metais jaunesniu austru, kuris taip pat darbavosi asistentu, o po etapo G lygoje, sulaukęs pasiūlymo iš Kauno „Žalgirio“, paskambino savo aukštajam kolegai.
A.Woltmannas vasarą tik buvo sutaręs dėl darbo Vechtos „Rasta“ klube, bet staigiai pakeitė planus, kad galėtų sugrįžti į Eurolygą.
Dabar „Žalgiris“ drąsiai stumdosi dėl vietos į Eurolygos atkrintamąsias važiuojančiame traukinyje, kur patekti nori ir penktadienio rungtynių Kaune varžovas Pirėjo „Olympiakos“, taip pat turintis 11 pergalių ir 9 pralaimėjimus.
Prieš svarbią Eurolygos dvikovą 15min siūlo pokalbį su A.Woltmannu – mažiau pastebimu, bet „Žalgirio“ klubui labai svarbiu vokiečiu.
– Arne, jei teisus vienas statistikos puslapis, krepšinis yra 20-asis pagal populiarumą sportas Vokietijoje. Kaip sugalvojote paimti į rankas krepšinio kamuolį?
– Aš ir pats iš pradžių žaidžiau futbolą, kaip ir kiekvienas vaikas Vokietijoje. Bet po 4–5 metų, kai man jau buvo dvylika, suvokiau, kad neturiu didelio talento futbolui, ir pradėjau dairytis, kuo užsiimti. Gerai, kad kaimynų vaikai lankė krepšinį ir užsiminė apie tai mano mamai. Pradėjau žaisti krepšinį, kai man buvo dvylika.
– Turbūt lygiavotės į Detlefą Schremfą, kuris tuo metu buvo didžiausia Vokietijos krepšinio žvaigždė?
– Negaliu taip pasakyti, nes nebuvo jokio krepšinio nei laikraščiuose, nei televizijose. Tiesą sakant, pirmieji krepšininkai, kuriuos išvydau, buvo NBA žaidėjai, tokie kaip Magicas Johnsonas ar Larry Birdas. Vokietijoje krepšinis buvo toks nepopuliarus, kad tada net nelabai žinojau Vokietijos krepšininkų.
– Ar pažįstate buvusį „Žalgirio“ sporto direktorių Šarūną Sakalauską, kuris jūsų gimtajame Brėmerhavene dirbo treneriu aštuonerius metus?
– Pažįstu jį visai gerai. Nors pats nebuvau jo komandoje, nes jau žaidžiau „Artland Dragons“, bet mano treneris palaikė su juo gerus santykius, jie keisdavosi mintimis apie krepšinį. Taip ir aš susipažinau. Kai paskui su Bambergo „Brose“ lankiausi Lietuvoje, o Šarūnas jau buvo grįžęs į Vilnių ir tuo metu vadovavo krepšinio mokyklai, mes apsilankėme pas jį.
– Ar jūsų kelyje buvo daugiau lietuvių prieš atkeliaujant dabar į Kauną?
– Yra įdomi istorija. Kai pradėjau žaisti krepšinį, patekau į komandą, kurioje buvo du Lietuvos krepšininkai. Tuo metu jie buvo tarsi pabėgėliai, palikę Sovietų Sąjungą. Susipažinome ir susidraugavome.
Mūsų keliai išsiskyrė, jie pasuko į verslą, aš savais takais. Bet po daugybės metų, pernai man atvykus į Kauną, vienas jų susirado mane per feisbuką. Jis parašė, kad džiaugiasi, kad atvykstu į Lietuvą, kur ir jis pats dabar gyvena Vilniuje. Beveik po 30 metų mes vėl susitikome.
– Svarbiausias žmogus krepšinyje jums iki šiol buvo Chrisas Flemingas?
– Taip, mes kartu žaidėme „Artland Dragons“ komandoje, paskui jis pradėjo treniruoti šį klubą, įtraukė ir mane trenerių štabą. Mes ilgai darbavomės drauge.
– Kelis kartus jau buvote pagrindiniu treneriu. Ar turite ambicijų vėl pabandyti?
– Pirmiausia, man svarbu būti ne vyr. treneriu ar asistentu, o atlikti tokį vaidmenį, kuriuo būčiau naudingas klubui. Taip buvo ir Bamberge, kur ilgai dirbau asistentu ir net negalvojau apie vyr. trenerio pareigas. Aš gerai jaučiuosi ir būdamas asistentu.
– Ar sekate kurių nors trenerių filosofiją, jų pavyzdžiais?
– Yra treneriai, kurie man patinka, stebiu, kaip jie moko žaidėjus. Bet pats stengiuosi iš jų sugerti po dalelę, kad galėčiau sukurti savo treniravimo būdą. Yra tiek daug gerų trenerių, kad tereikia bandyti pasiimti iš jų kažką vertinga.
– Ar įmanoma kokią dalį paimti iš Juergeno Kloppo – šių laikų garsiausio Vokietijos futbolo trenerio?
– Jis yra labai labai įdomus treneris. Man patinka klausyti, ką jis kalba, įprastai jis šneka labai teisingus dalykus.
Jis sėkmingai dirbo ir Vokietijoje, bet dar labiau įdomu, kad su savo stiliumi jis taip gerai pritapo Anglijoje, kur treneriai yra kitokie.
– Koks yra jūsų vaidmuo „Žalgiryje“, įprastos dienos darbai?
– Pirmiausia – tai būsimų varžovų analizė. Dirbu ties strategija, žiūrėdamas, ką daro mūsų varžovas, galvoju, kaip jie galėtų mus atakuoti ir prieš mus gintis, kaip mes patys galėtume juos užpulti ir apsiginti.
Taip pat dirbu su „Žalgirio“ aukštaūgiais prieš treniruotę, per treniruotę ir po treniruotės.
– Ar galite paaiškinti apie Joffrey Lauvergne'o nestabilumą pastaruoju metu. Žinoma, varžovai skirtingi, bet kaip viename mače jis surenka 29 taškus, o kitame – tik 4?
– Keliose komandose, kuriose jis žaidė prieš tai, Joffrey gaudavo ribotas žaidimo minutes. Klaidos pasiųsdavo jį atgal ant atsarginių suolo.
Be abejo, mums jis yra kur kas svarbesnis. Jis dar vis kažkiek taikosi, bet man atrodo, kad jau apsipranta su svarbesniu vaidmeniu „Žalgiryje“. Po kelerių metų kitokio vaidmens, tai, kaip jis rungtyniauja dabar, yra progresas.
Kita vertus, turint galvoje, kiek daug rungtynių žaidžiame, natūralu, kad jo žaidimo linija nėra stabili. Aišku, mums norėtųsi, kad jis kaskart žaistų kaip su „Chimki“, bet faktas ir tas, kad po tokių rungtynių kiti varžovai dar atidžiau jį saugo. Nėra paprasta, ypač vidurio puolėjui, kuris priklausomas nuo to, kiek ir kokių kamuolio perdavimų sulaukia. Dar bus pakilimų ir nuopuolių, bet palyginti su keliais praėjusiais sezonais JoJo žaidimas auga.
– Kaip tada su Augustinu Rubitu, kuris neseniai aštuoniuose mačuose iš eilės rinko dviženklius naudingumo balus, bet per pastarąsias ketverias rungtynes – po vienženklį?
– Augustine'as prieš sezoną patyrė traumą ir mums kiek užtruko jį integruoti. Kai tai pavyko, jis buvo labai naudingas. Pastarieji keli mačai, – taip, metimai nekrito, jis nesugebėjo atsiskleisti, bet esu įsitikinęs, kad jis greitai vėl sugrįš. Tai tik kelerios rungtynės.
– Kokia jūsų nuomonė apie jaunesnius „Žalgirio“ vidurio puolėjus – Martiną Gebeną ir Mareką Blaževičių?
– Manau, kad tai du labai įdomūs žaidėjai. Marty yra vyresnis ir jo patirtis jaučiasi. Mūsų komandoje jis yra trečias vidurio puolėjas po Joffrey ir Augustine'o, bet per tas minutes jis mums labai prideda kovoje po krepšiais ir suteikia fiziškumo. Jis atletiškas ir gali rinkti taškus prie pat krepšio. Kaip trečias centras jis yra labai efektyvus. Jei jo žaidimo laiką paverstume į 40 minučių, jis būtų vienas efektyviausių vidurio puolėjų Eurolygoje.
Marekui yra 19 metų, bet jis eis toli. Jis jau žengia į priekį, bet visi laukiame, kada žingsniai į priekį bus dar platesni. Manau, kad jo kūnas jau yra Eurolygos lygio. Bus labai smagu matyti jo progresą per porą ateinančių metų, o gal ir per kelis artimiausius mėnesius, nes jis tobulėja greitai.
– Su M.Schilleriu esate dirbęs Vokietijos rinktinės trenerių štabe. Ką nauja sužinojote apie jį dirbdamas Kaune?
– Vokietijos rinktinėje mes abu buvome asistentai, bet vis pasidalindavome krepšinio mintimis, ką galime padaryti geriau ir panašiai. Dirbant kartu jau daug sužinai apie žmogų, net ir per tas vasaras rinktinėje.
Aišku, kai jis buvo asistentas, negalėjau žinoti, kaip jis valdys komandą, kaip jis komunikuos. Bet jis turi stiprybę sujungti visus kartu ir sutelkti bendro krepšinio koncepcijai. Aš nujaučiau, kad taip gali būti, nes mes kalbėdavomės daug ir Vokietijos rinktinėje, bet dabar įsitikinau, kad tai veikia. Dėl to nė kiek nenustebau. Tik gera matyti ir įsitikinti, kad jis yra toks, kokį aš pažinojau anksčiau.
– Kokie M.Schillerio kaip trenerio ir asmenybės bruožai jums patinka labiausiai?
– Manau, kad jis labai atviras ir labai lengvai bendraujantis. Jis tai daro teisingai.
Jis labai pozityvus ir mėgsta, kad darbai būtų padaryti pozityviais žingsniais. Jis suburia visus į krūvą ir nė vieno nepalieka už nugaros. Tai labai svarbu, manau, kad tai viena priežasčių, kodėl esame tokioje Eurolygos vietoje. Manau, kad tai Kauno klubo stiprybė – surasti tokį, kuris neturėjo daug patirties šiame lygyje, bet sugebėjo taip greitai suburti aplink save ratu. Tai jo asmenybė. Jis labai stiprus tame ir tą patį padaro su trenerių štabu – esame labai vieningi, žvelgiame viena kryptimi, o tai yra jo nuopelnas.
– M.Schilleris toks inteligentiškas ir pozityvus, bet juk žmogus. Atskleiskite kokią jo blogą savybę.
– Jis turi vieną silpną vietą – tai kavos gėrimas. Jis tiesiog negeria pakankamai daug kavos.
– Nes labiau mėgsta arbatą?
– Ne, jis geria kavą, bet ne mano lygiu (juokiasi).
Galbūt tai jau mano silpnybė, kad geriu per daug kavos. Bet aš jam vis pasakau, kad galėtų gerti daugiau kavos.
– „Žalgiryje“ tai geras sezonas ne vienam krepšininkui: Mariui Grigoniui, pirmiausia, Thomas Walkupas buvo geidžiamas „Barcelona“ klube. Ar jautėte nerimą iki sausio 6 dienos, kai dar buvo galima judėti tarp Eurolygos klubų žaidėjams, kad didesni klubai pervilios kurį nors iš „Žalgirio“ lyderių?
– Aš apie tai negalvojau. Jaučiu, kad mes turime labai gerų vaikinų grupę.
Jei kas nors atneštų didelį maišą pinigų, negalėčiau kaltinti, jei ir paliktų komandą. Bet man atrodo, kad žaidėjų grupė veikia darniai, jiems patinka būti šioje komandoje.
Kita vertus, tai profesionalus sportas, o mes nesame pats turtingiausias klubas, galintis išleisti žaidėjams ypač daug pinigų. Tuo negalime varžytis su dauguma Eurolygos klubų.
Tiek daug gerų žaidėjų į juos paskui pateko iš Kauno, bet mes nenorime nieko paleisti sezono metu. Norime išlaikyti savo komandos DNR – surasti gerus žaidėjus ir padaryti juos dar geresniais „Žalgiryje“.
– Kokia dabar padėtis su traumas besigydančiais Steve'u Vasturia ir Patricio Garino?
– Kaip sako mūsų gydytojai, abu progresuoja. Lėtai, bet stabiliai. Dabar jie jau dirba aikštėje, ko nebuvo prieš tai – anksčiau jie mankštinosi asmeniškai su fizinio rengimo treneriais. Dabar jie dirba aikštėje, bet dar nežinome, kada galės prisidėti prie komandinių pratybų.
Tačiau matau, kad jie vėl šypsosi, nes jau gali lakstyti su kamuoliu rankose, treniruotis be kontakto, – vadinasi, juda reikiama kryptimi.
– Kaip komandą paveikė, kai koronavirusu užsikrėtė M.Blaževičius, su kuriuos ir jūs dirbate per treniruotes asmeniškai?
– Tai vyksta aplink mus visą laiką. Mus testavo jau tiek daug kartų.
Aš mąstau, kad jei nutiks, tai nutiks, tik mes turime išsiaiškinti kaip galima greičiau. Jei nesijauti gerai, – turi būti izoliuotas ir kuo greičiau atlikęs testą. Aišku, po testų mes kurį laiką laukiame rezultatų, o laukdami turime treniruotes, tad turime galvoti, kas gali treniruotis, o kas ne. Sudėtinga, bet ne pirmas kartas. Kaskart neramu, kai sulauki Mindaugo (Mindaugas Kvedaras – komandos delegacijos vadovas) žinutės, bet suvoki, kad tai gali nutikti bet kada ir bet kur – ne tik krepšinio salėje, bet maisto parduotuvėje ar kažkur kitur. Kol kas mums gerai sekasi su tuo tvarkytis, o atlikdami daug testų jaučiamės labiau apsaugoti.
– Penktadienį žaisite su Pirėjo „Olympiakos“, kuris kartu su „Žalgiriu“ yra 4–6 komandų grupėje, kurios kaunasi ir turbūt kausis dėl paskutinių kelialapių į atkrintamąsias varžybas. Kaip vertinate bendrai visą padėtį turnyre?
– Manau, kad pirmojo rato rezultatais užkopėme į gerą poziciją, o dabar žaisime su „Olympiakos“, kuris yra laimėjęs tiek pat rungtynių (11). Pergalė suteiktų mums dar geresnę poziciją dar ir dėl to, kad pagal tarpusavio rungtynes jau aiškiai pirmautume prieš „Olympiakos“, kuris yra Top-8 kalibro klubas. Antrojo rato pradžioje tokios rungtynės gal dar nėra žūtbūtinės, bet jos labai svarbios kovojant dėl vietos atkrintamosiose varžybose.
