Per šią minutės pertraukėlę Šarūnas Jasikevičius taip ir neatsisėdo į savo kėdę. Jau penktąją minutę jis sukvietė pasitarimą ir atsistojęs auklėjo savo žaidėjus.
Nuo perimetro linijos jis keikdamas pasitiko Leo Westermanną. Įsiutęs jis pamokslavo krepšininkams ir nebetraukė savo derinių lentos. Tai buvo moralinė minutės pertraukėlė.
Prancūzas dar bandė kažką padiskutuoti, bet Šaro žinutė buvo aiški – „Fenerbahče“ įstūmė žalgiriečius į taiklių metimų skalbyklę ir negailestingai skalavo.
Šaras net juokėsi iš nevilties, kai Janas Vesely lyg Timas Duncanas leido vidutinio nuotolio metimą per rankas.
„Fenerbahče“ metimai buvo užprogramuoti įkristi. Kaip kitaip paaiškinti 6 dvitaškių iš 8 ir 6 tritaškių iš 6 statistiką pirmajame kėlinyje, kuri leido svečiams susikrauti solidžią 16 taškų persvarą (8:24).
Net Vidas Mačiulis prie savo „Krepšinio pasaulyje“ kameros dūsavo ir iš nusivylimo mosavo rankomis. Jo šamanai prognozavo serijos rezultatą 2-2 ir lemiamą mačą Stambule, bet žurnalisto kalbintas žynys galės dairytis naujos profesijos.
„Žalgirio“ arena kilo iš vietų taip, kaip dar seniai nekilo. Sirgaliai jau antrojo kėlinio viduryje stojosi iš savo vietų ir bandė stumti į priekį taiklių „Fenerbahče“ metimų talžytą žaliai baltų komandą.
„Žalgiris“ šturmavo ir grįžo 48:52. Bet tada vėl tie „Fenerbahče“ NBA metimai uždarė seriją.
„Žalgirio“ sezonas Eurolygoje baigėsi.
Šaras neslėpė nusivylimo. Bet po jo kalbos spaudos konferencijoje, kurioje buvo daug graužaties, bet ir pasididžiavimo, aidėjo plojimai.
„Kalbant apie visą seriją, kažkiek užsikabinome joje, bet manau, kad galėjome daugiau užsikabinti. Neišnaudojome savo šansų trečiose rungtynėse, kurias žaidėme tikrai blogai. Ypač puolime.
„Fenerbahče“ nieko nepataikė, bet tie patys metimai mums sugrįžo šiandien. Tai jau vidurkių žaidimas – jis anksčiau ar vėliau išlįs. Bet jei būtume privertę juos nervintis, dabar nebūtų taip.
Didelė pralaimėjimo dalis tenka man, nes pirmose rungtynėse Kaune nesugebėjau įtikinti žaidėjų, kad reikia žaisti kantriau. Visi puolė būti didvyriais. Ko gero, nepasirinkau teisingų žodžių ir nepriėjau prie savo žaidėjų. Šiandien buvo gyvybės ir mirties rungtynės, bet vėl nepriėjau prie savo žaidėjų.
Varžovams atakuojant tokiais procentais, mes galime padaryti daugiau nei šešias baudas pirmoje pusėje.
Galvodami apie save, prisisaugodami, tikrai neturime jokių šansų apžaisti „Fenerbahče“. Ką ir parodė šios dienos rezultatas.
Serija palieka labai keistą jausmą giliai širdyje. Eurolygos sezonas, žinant mūsų situaciją, buvo fantastiškas. Labai norėčiau padėkoti sirgaliams už tą didžiulį palaikymą. Žaidėjai tą jaučia. Tie bilietų išpardavimai ir mums rodomas dėmesys yra labai smagu.
Komanda kovojo iki paskutinio momento. Kažkur gale galbūt kažko pritrūko.
Galvosime ir truputį pailsėję kibsime į darbus kovoje dėl LKL titulo, kuris mums yra svarbiausias.“
– Kai varžovai taip pataiko, ar kažką įmanoma padaryti?
– Pabrėšiu, 6 baudos per du kėlinius yra neatleistinas dalykas.
– Ko pasigedote šioje serijoje?
– Pasigedau daug ko, bet žaidžia dvi komandos. Varžovas tikrai geras, patyręs. Jiems viena pergalė ir vienas pralaimėjimas nėra kažkas tokio, o, ko gero, antrų rungtynių pergalė apsuko mums galvas.
– Prieš seriją sakėte, kad po jos būsite geresni žaidėjai ir treneriai. Ar pavyko išspausti viską?
– Pasakiau, kad nepavyko išspausti nieko. Kažkiek nepriėjau prie savo žaidėjų. Bet kad per dvi savaites tapau geresniu treneriu, tai irgi yra faktas.
– Kokių naujų dalykų pavyko atrasti savo auklėtiniuose per tuos sunkius laikotarpius?
– Nepavyko. Jei sąžiningai, viską tą žinojau.
Ateina nauji žaidėjai, renki informaciją – Grigonis, Walkupas, Thompsonas, Woltersas. Tai aukščiausio lygio žmonės. Kad jie nenuleis rankų, tai buvo aišku ir taip.
Stengiamės tik tokius žmones kviesti į savo programą. Jie stengsis, eis, tai taip. Bet man šios serijos truputį gaila. Manau, dar buvo kažkiek galima.
Sunku kartais, tritaškiai žudo, bet šešios baudos yra neatleistina.
Kalbėjau su asistentais. 3,5 metų esu vyriausiasis treneris, kas savaitę minimum bent kartą dirbame pratimus su baudos padarymais. Gal pratimą reikia keisti?
– Prieš metus juokavote, kad po metų jus čia vadins kvailiu ir išspirs iš komandos. Koks jausmas, kai po metų vis dar turite didžiulį visų palaikymą?
– Žiauriai faina. Žinau, kur esu. Todėl visada pabrėžiu, kad bus labai sunku mane iš čia išspirti. Gal reikės spirti dviem kojomis pro duris. Nebent atsitiks kas nors labai įspūdingo.
Žinote, tas trenerio gyvenimas tikrai nelengvas. Tą per trumpą laiką supratau. Man, kaip jaunam treneriui, labai svarbu, kaip žmonės mane palaiko. Kalbu ne apie fanus, bet apie savo vadovus, asistentus, net daktarus. Visi jie man labai artimi žmonės.
Po pralaimėjimų neateinu su didele šypsena, bet kasdien šiaip normaliai ateinu.
Grįžtame prie to, kad viską daro organizacija. Treneris yra tos piramidės dalis. Per šitas dvi savaites mes pralaimėjome fantastinei organizacijai, su nuostabiu prezidentu. Treneris toks šiaip sau, bet OK.
Jaučiau, kad galime sukurti dar vieną stebuklą. Gal per daug esu...
– O ką naujo sužinojote apie savo mokytoją ir kolegą Željko Obradovičių?
– Nieko. Željko nieko nekeitė, tikrai. Prisitaikė prie tam tikrų situacijų. Manęs visai nejaudina, ką Željko paruoš per dieną ar dvi. Didesnė problema, ką jis daro tuos pirmus 9 mėnesius kasdien. Kokie komandos įgūdžiai, pamatai. Tą patį mes darome ir bandome.
Nors bandėme prisitaikyti ir keitėme gynybos sistemas, grįžtame prie to, kad, kokia sistema bebūtų, nesugebame padaryti baudų.
Didžiausia pamoka man, kaip treneriui, nepanikuoti ir nieko nekeisti.
Yra kažkokios detalės, t.t., bet jei po pralaimėjimų pradėsi abejoti savo sistema ir darbu, vadinasi, visai neturi jokios sistemos.
Daugiausia, ko išmokau, tai eiti savo keliu ir nekreipti dėmesio į tai, kas darosi aplinkui.
– Ką pasakėte Bobby Dixonui po rungtynių, kai jis vėl baudė „Žalgirį“?
– Fantastiškos rungtynės. Tikrai, sunku, bet žmogus su labai dideliais kiaušiniais. Kovotojas iš didžiosios raidės.
Manau, kad nereikia žiūrėti vien į jo produkciją. Prieš jį daug susikūrėme tiek su Leo, Mariumi. Kai kur pavyko, kai kur ne.
Bet čia pilna komanda. Jei Željko yra sukūręs šitą komandą, tai čia bus tik aukščiausio lygio charakteriai. O charakteris visur lemia daugiausia.
– Kuriais savo komandos charakteriais didžiuojatės labiausiai?
– Visais. Mes kovojame. Man reikia aplošti „Fenerbahče“. Aš jais visais didžiuojuosi, nes jie kovoja kaip išprotėję. Pripažinkim, gal neturim žaidėjų, ar kažkas tokio. Bet ką, sudėti ginklus ir viskas? Reikia kovoti.
Man skauda dėl tų šešių baudų per pirmą pusę. Einame, pralaimime prieš „Fenerbahče“, išsibauduojame visi, jie mums meta 40 baudų, ir mes gauname. Sakysiu taip. Treneris tave taip ar taip pakeis, jei taupysiesi, nes neatsiduodi komandai.
Nereikia galvoti apie save. Gal kažkuriais momentais galvojome. Nežinau, gal viskas vyko per greitai.
Tos šešios baudos mane nužudė per pirmą pusę.
– Praėjęs sezonas buvo pasakiškas, bet stabiliai geras. Šis sezonas irgi turėjo pasakos motyvų, bet daug sunkių išbandymų ir permainų. Kaip miestas, komanda ir organizacija paaugo per tuos metus?
– Jeigu sąžiningai, tai visur.
Turime pripažinti, kad organizacijoje dirba labai jauni žmonės. Visi bandome remtis vienas kitu. Tos patirties trūksta.
Paulius irgi, kaip prezidentas, labai jaunas. Robis labiau patyręs medžioklėje nei direktoriaus darbe. Gal tik Maskoliūnas labai senas.
Mes bandome remtis vienas kitu, labai daug diskutuojame. Bandome išgauti geriausią sprendimą.
Labai šaunu čia dirbti.
Manau, kad organizacija eina į priekį. Pažiūrėkit, kas darosi su tuo „Žalgiriu“. Tas žmonių anšlagas... Prieš trečias rungtynes, pamenu, kalbas, kaip reikėdavo tėvui gauti bilietus į Halę. Smagu. Smagu būti to dalimi. Dar didesnė motyvacija toliau dirbti ir tęsti tai.
Turime žaidėjų, kurie daug kartų parodė savo didžiulį norą, charakterį. Norėtųsi, kad jie irgi eitų, gerintų tą žaidimą. Susikurtų sau nuostabų gyvenimą.
