L.Mažylis buvo didelė žvaigždė Kauno „Žalgirio“ arenoje penktadienio vakarą, kai nuskubėjo tiesiai į Eurolygos rungtynes su Milano „Emporio Armani“.
Į Kauną su Italijos komanda buvo atvykęs Mantas Kalnietis, turbūt paskutiniąsias Eurolygos rungtynes namie žaidė Robertas Javtokas, sirgaliai kėlė Šarūno Jasikevičiaus plakatą, bet nė vienas jų, nė vienas kitas žalgirietis ar jų taiklus metimas nekėlė tokių emocijų kaip ilgametis komandos sirgalius 62 metų L.Mažylis.
Tribūnos sprogo ovacijomis kaip po auksinio metimo paskutinę sekundę, kai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius atsistojo iškėlęs rankas. 15 tūkst. žiūrovų pakilo ant kojų, kad choru išrėktų nuoširdų „Ačiū“ už pagaliau surastą Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą.
Žiūrovai grūdosi nusifotografuoti su L.Mažyliu, kuris ramiai šypsodamasis sėdėjo pirmojoje eilėje kartu su žmona. Įprastai per rungtynes „Žalgirio“ arenoje jis sėdi kitur – ties aikštės viduriu dvyliktoje eilėje.
Kitaip būdavo prieš pusšimtį metų, kai jis pradėjo lankytis „Žalgirio“ rungtynėse, tada dar Kauno halėje.
„Sirgti už „Žalgirį“ pradėjau nuo vėlyvos paauglystės, prieš 47 metus, kai žaidė Romualdas Venzbergas, Gediminas Budnikas, Modestas Paulauskas, Henrikas Giedraitis, – prisiminė L.Mažylis. – Tada buvo sunkiau patekti į rungtynes – „blato“ reikėjo“.
Daug „Žalgirio“ kartų matė vienas vyriausių Kauno komandos sirgalių.
Po M.Paulausko kartos sekė ir Aukso karštligės laikai, kai su Arvydu Saboniu, Rimu Kurtinaičiu, Sergejumi Jovaiša, Valdemaru Chomičiumi ir kitais vyrais „Žalgiris“ tris kartus triumfavo SSSR pirmenybėse ir buvo pasiekęs Europos čempionų taurės finalą.
Dar buvo įsimintini 1998 ir 1999 metai, kai Jono Kazlausko treniruojama komanda su darbščiais lietuviais ir talentingais legionieriais laimėjo Europos taurę ir Eurolygą.
„Turbūt kažkuri karta įsižeistų, jei išskirčiau vieną jų. Žinoma, pirmas žalgirietis visada yra Arvydas Sabonis“, – sakė L.Mažylis.
Esu iš tų, kurie rėkauja ir pavargsta, labai sunkiai išgyvena pralaimėjimus.
Jis yra labai gyvas sirgalius, tai matėsi ir penktadienio rungtynėse, kai profesorius tai sėdėjo ramiai, tai keistai muistėsi krėsle. Jis patenkintas mojavo žaliu šaliku ir plojo, paskui pakilęs nuo kėdės kažką rėkė ir rodė ranka, kad štai, reikėtų nepamiršti aikštės krašte palikto varžovo.
„Manau, kad esu impulsyvus. Esu iš tų, kurie rėkauja ir pavargsta, labai sunkiai išgyvena pralaimėjimus“, – pripažino L.Mažylis.
Jam puikiai pažįstama ir dabartinė „Žalgirio“ komanda, o Kauno klubo direktorius Paulius Motiejūnas yra buvęs jo studentas, kaip ir Rio parolimpinių žaidynių čempionas Mindaugas Bilius.
P.Motiejūnas turėjo progą padėkoti dėstytojui, nors prieš dešimtmetį taip turbūt nebūtų padaręs.
„Kai studijuoji, gal negalvoji apie dėstytojus teigiamai, – 24sek laidoje „Eurolygos diena“ juokavo P.Motiejūnas. – Jis buvo ramus, paprastas žmogus. Labai džiugu, kad tokiam žmogui pavyko padaryti tokį atradimą. Kadangi seniai žinojau, kad jis „Žalgirio“ fanas, pasakiau, kad privalo atvažiuoti. Gaila, kad paskutinės rungtynės namuose, bet tie 15 tūkstančių fanų turi jam paploti už tai, ką padarė“.
Žinote, man svarbiau pats žaidimas.
Žiūrovai vis plojo profesoriui per petį ar siekė paspausti ranką, o šis šypsojosi ir bandė sutelkti dėmesį į rungtynes, nes dabartinė komanda jam irgi labai rūpi.
L.Mažyliui patinka, kaip „Žalgirį“ valdo treneris Šarūnas Jasikevičius, jam patinka ir dabartiniai krepšininkai, ne tik žemiausias žalgirietis Lukas Lekavičius, kurį sirgaliai irgi dažnai pavadina Mažyliu.
„Apie kiekvieną „Žalgirio“ krepšininką galėčiau kalbėti atskirai ir daug, – sakė VDU profesorius. – Žinoma, Paulius Jankūnas yra stabilumo pavyzdys, tikras kapitonas. Bet nelabai norėčiau išskirti kažkurio žaidėjo. Man šiemet visa komanda palieka labai gerą įspūdį. Ji yra labai susitelkusi“.
Kaip ir L.Mažylis Nepriklausomybės Akto paieškose, taip ir „Žalgiris“ šį sezoną drąsiai ir atkakliai ieškojo kelių į sėkmę Eurolygoje.
Kauno krepšininkai laimėjo trylika rungtynių, pralaimėjo jų 16 ir likus paskutiniam mačui su Vitorijos „Baskonia“ ketvirtadienį suprato, kad aukščiau dešimtosios vietos jau nepakils.
L.Mažylis žino tai, kaip ir suvokia, jog ne skaičiuose slypi visa esmė.
„Žinote, man svarbiau pats žaidimas, – sakė jis. – Taip, iki kartelės šiek tiek trūksta. Bet vis tiek daug pozityvo“.
