| Ketvirtadienis | Eurolyga | „Zenit“ – „Žalgiris“ | 19:00 | Sankt Peterburgas |
Marko Popovičius pirmą kartą per savo karjerą dalyvavo vakarėlyje rungtynių išvakarėse. Kitą dieną, pietų metu – 12 val. 30 min., jo laukė Ispanijos čempionato mačas su Tenerifės „Iberostar“.
Marko grįžo namo trečią valandą ryto.
Tai nebuvo tas tipinis nurautas vakarėlis su alkoholio baseinu ir šokiais ant stogo. Iš pradžių tai buvo pasisėdėjimas su šeima ir draugais, kai staiga pietūs artimųjų rate virto vakariene. Kai vakarienė staiga tapo ilgu pasisėdėjimu prie vyno taurės.
Tik grįžęs namo jis suprato, kad jo juk dar laukia rungtynės. Kurių, beje, jis net neturėjo žaisti.
M.Popovičius buvo patyręs kelio traumą, o nuo reabilitacijos pradžios tepraėjo pora savaičių šešių savaičių gydyme.
Tačiau paryčiais namo grįžęs kroatas atsikėlęs prisipumpavo vaistų ir nusprendė žaisti.
„Ir įvyko kaip įvyko“, – šyptelėjo Marko Popovičius.
Tai buvo ne bet kokios, o paskutinės rungtynės jo profesionalaus krepšininko karjeroje. Atsisveikinimo mačas, kuris buvo suplanuotas dar prieš porą savaičių, kai Popas oficialiai pranešė po sezono baigsiąs karjerą.
Paskutinėse savo karjeros rungtynėse jis pataikys pergalę įtvirtinusį tritaškį iš beveik aikštės vidurio. Tokį, kad net filmuose tokius suvaidina įtikinamiau.
Žmonės skanduos Popovičiaus pavardę ir jis leis į krepšį paskutinius metimus profesionalo karjeroje su ašaromis akyse. Komandos draugai mėtys savo mažąjį herojų ant rankų, o vėliau aikštės centre visa salė atsistojusi atiduos jam pagarbą už tą aistringą karjerą.
Koks buvo tas pirmas rytas pabaigus krepšininko karjerą?
„Pirmo ryto nebuvo“, – juokiasi Marko Popovičius, įsitaisęs „Sibur“ arenos valgyklėlėje Sankt Peterburge.
Į Fuenlabradą atvyko maždaug 30 draugų iš Zadaro. Kroatas su bičiuliais po rungtynių linksminosi iki 10 val. ryto. Toje fiestoje turėjo būti ir futbolo žvaigždė Luka Modričius, bet geras Popo bičiulis dėl vaiko krikštynų praleido krepšininko šventę.
Išsimiegojus – atsisveikinimo vakarienė su visa Fuenlabrados komanda ir dar vienas vakarėlis.
„Švenčiau tris dienas“, – juokiasi M.Popovičius.
Ketvirtą rytą jis atsikėlė ir atsikvėpė.
„Mano kūnas atlaikė. Ačiū tau, – padėkojo M.Popovičius už tą 21 profesionalo sezoną. – Aš labai didžiavausi viskuo, ką pavyko pasiekti.“
Norėčiau turėti tokius žaidėjus kaip Jankūnas, Mačiulis, Kalnietis ar Ulanovas ir Milaknis kaip komandos pagrindą.
Kartu su visa šeima grįždamas namo į Zadarą jis nebegalvojo apie krepšinį. Dar sėdėdamas lėktuve jis dėliojo mintis, kad atėjo metas atsipūsti ir mėgautis akimirkomis su žmona ir dviem vaikais.
M.Popovičius dar galėjo žaisti krepšinį – buvo 36-erių ir paskutinį savo sezoną Ispanijos krepšinio lygoje rinko vid. 9,4 taško. Tačiau snaiperis nusprendė pasitraukti dėl šeimos. Du vaikai sparčiai stiebėsi, šeima norėjo pagaliau įleisti šaknis namuose Kroatijoje, o Marko negalėjo nuo jos atsiplėšti ir rungtyniauti atskirai Ispanijoje.
M.Popovičius visą gyvenimą neturėjo kito pasirinkimo, tik kaip žaisti krepšinį. Jį dar trijų mėnesių į krepšinį pirmą kartą nusivedė mama – mat tėtis buvo krepšininkas, vėliau – krepšinio treneris gimtojo Zadaro komandoje.
„Aš net nemačiau žaidimo, kai jame pats atsidūriau. Kiek tik save atsimenu mažą, aš visada buvau salėje“, – 15min pasakojo M.Popovičius.
Nedidukui kroatui niekada nereikėjo sukti galvos, kuo jis norės tapti užaugęs. Krepšinis buvo jo deguonis, maistas ir vanduo. Bet 2019-ųjų gegužės 26-ąją ši gyvenimo linija nutrūko.
36 metus puikiai žinojęs, ką veiks kitą dieną, M.Popovičius staiga turėjo pradėti visiškai naują gyvenimą.
Praėjus beveik metams po paskutinių karjeros rungtynių, su M.Popovičiumi kalbamės Sankt Peterburge, prieš „Žalgirio“ rungtynes su „Zenit“. Popas dabar – „Zenit“ klubo sporto direktorius, į šias pareigas oficialiai paskirtas 2019-ųjų gruodį.
„Žalgirio“ ir „Zenit“ išvakarėse jis pasitiko 15min „Sibur“ arenoje, pačiame Sankt Peterburgo pakraštyje. Buvęs krepšininkas atrodė susirūpinęs. Naujas jo gyvenimo etapas prasidėjo ne taip džiaugsmingai, kaip baigėsi praėjęs.
„Zenit“ pralaimėjo šešerias Eurolygos rungtynes iš eilės ir dabar užima paskutinę 18 vietą. VTB lygoje Sankt Peterburgo klubas namuose laimėjo tik 1 mačą iš 8 – vieną iš aštuonių (!), ir vos prasmunka į atkrintamųjų varžybų aštuntuką. Prie viso to, M.Popovičius turėjo pakeisti trenerį, dėl kurio galbūt jis ir gavo kvietimą į Eurolygos organizaciją.
Jis jau planuoja kito sezono sudėtį, tik dar nežino, ją turės ruošti Eurolygos, ar Europos taurės kovoms. Atrodo, kad 37-erių kroatas dar nėra iki galo tikras ir dėl savo pašaukimo: užsivedęs kalba apie treniravimą – vasarą kaip tik turėtų gauti trenerio licenciją Ispanijoje.
M.Popovičius dar tik pradėjo savęs paieškas. Bet naujame savo gyvenimo kelyje jis dažnai mini „Žalgirio“ pavadinimą. Klubas, kurio spalvas ir garbę jis gynė ketverius metus, jam iki šiol rodo nepakartojamą pavyzdį. Tokį, kokio nenupirksi jokiais pinigais.
Portale 15min – interviu su M.Popovičiumi apie naują jo karjeros etapą.
Papasakosiu jums istoriją. Nevenas Spahija skambina Željko Obradovičiui ir klausia, ar aš turėčiau įsigyti Šarą į „Fenerbahče“ (2011-ųjų sausį. – aut.)? Željko atsako: jeigu nori ėsti visą tą mėšlą kiekvieną mielą dieną, imk.
– Kada atšventęs karjeros pabaigą pradėjote naujo savęs paieškas?
– Daug kartų iš daugybės buvusių krepšininkų girdėjau štai ką – žaisk, kiek įmanoma ilgiau, nes pokarjeriniams reikalams visada turėsi laiko. Toks būtų mano patarimas ir visiems dar žaidžiantiems krepšininkams. Aišku, nebent kūnas jau visai nebeleidžia rungtyniauti profesionaliai.
Dabar užsibaiginėju trenerio licenciją Ispanijoje ir greičiausiai ją gausiu artėjančią vasarą. Dar būdamas žaidėju pradėjau jos gavimo procedūras. Mano kortos atverstos ir su ta licencija tiesiog turėsiu daugiau pasirinkimo ateičiai.
Visada to norėjau. Tik nebuvau tikras, ar noriu būti komandos vyr. treneriu, ar vaikų treneriu. Bet man labai patiko darbas su vaikais stovykloje Zadare. Praleisdavau salėje po 3-4 valandas. Man buvo tiesiog gera.
Bet atėjo galimybė... Žaidimas Eurolygoje, žaidimas aukščiausiame lygyje yra kažkas kitokio.
– Jei atvirai, jūsų įdarbinimas Sankt Peterburge sporto direktoriumi nustebino, nes baigdamas karjerą minėjote, kad galvojate apie trenerio arba agento duoną.
– Agentavimo nebuvo tarp variantų. Nors, jei atvirai, vienu metu tai buvo variantas, nes tik tokiu atveju galėjau būti šalia šeimos. Tačiau tame darbe yra visokių niuansų. Kartais turi parduoti žaidėją už mažesnę kainą nei jis vertas, ar už didesnę kainą nei tikroji jo vertė. Mano akimis, kartais tai yra neteisinga.
Nežinau, ar agentavime yra teisingų ar neteisingų dalykų – pats su jais nesusidūriau. Girdėjau gandų, bet pats su jais nesusidūriau. Tačiau aš iškart pasitraukiau.
Noriu dirbti sąžiningai. Dabartinis mano darbas leidžia tą daryti.
Agentavime turi turėti įžūlumo. Nors gal ir ne įžūlumo... Nežinau, koks žodis tai apibūdintų geriausiai. Bet pasakysiu jums tiek, kad agentu pradirbau penkias dienas ir viską mečiau. Supratau, kad šis darbas ne man.
Gal net ne penkias dienas. Tebuvo vienos derybos, kai sustojau ir pasakiau – ačiū, bet aš to nedarysiu.
Treniravimas yra visai kitas dalykas. Tai žaidimas. Tai adrenalinas. Tu gali tam pasiruošti. Tavo indėlis matomas aikštėje. Ir šis darbas žymiai artimesnis krepšininko karjerai.
Galbūt trenerio pozicija man būtų tinkamesnė, bet dar turiu susitvarkyti savo licenciją. O dabar aš galiu mokytis.
Dirbau su Joanu Plaza ir mačiau, kaip jis traktavo dalykus. Mačiau, kaip jis dirbo ir „Žalgiryje“, ir Sankt Peterburge. Dabar galiu mokytis iš Xavi Pascualio. Iš jo mokausi labai daug.
Palaikau kontaktą su daug sporto direktorių visoje Europoje. Kasdien bendrauju su Maurizio Gherardini (Stambulo „Fenerbahče“ vadovas. – aut.), Alberto Herrerosu (Madrido „Real“ vadovas. – aut.), Nikola Vujčičiumi (Tel Avivo „Maccabi“ vadovas. – aut.). Tie ryšiai yra labai vertingi.
– Kas jums nutiesė tiltą į darbą Sankt Peterburge?
– Turbūt Plaza. Jis su manimi dirbo „Žalgiryje“.
Aš kalbu ispaniškai, pakankamai gerai – rusiškai, taip pat angliškai, itališkai. Ir gerai pažįstu VTB lygą. Gerai žinau Eurolygą, žaidėjus. Aišku, galėčiau dirbti dar geriau, bet save laikau krepšinio maniaku, todėl pažįstu daug krepšininkų.
Net ir šiame pereinamajame laikotarpyje aš nepraleidau nė vienerių pasaulio čempionato ar Eurolygos rungtynių. Kartais fiziškai tiesiog neįmanoma pasižiūrėti visų rungtynių, bet išsirenku po 2-3 vieno turo mačus ir visus juos pažiūriu. Nėra jokio kito kelio. Net jeigu šalia yra žmona, anksčiau ar vėliau, aš turiu pasižiūrėti tas rungtynes.
Aš gyvenu krepšiniu. Mano gyvenimo meilė yra mano šeima, bet aš gyvenu krepšiniu. Aš noriu juo gyventi.
Na, yra dar viena mano gyvenimo aistra – žvejyba. Jeigu aš vieną dieną būčiau toli nuo krepšinio, aš vis tiek būčiau laimingas. Ne barai, ne sniegas, ne kelionės – tiesiog duokite man valtį, meškerę ir viskas – aš laimingas.
– Turiu jūsų paklausti apie Joaną Plazą...
– Viskas gerai, nieko tokio.
– Jeigu jis buvo tas, kuris padėjo jus atvesti į „Zenit“, kaip sunku buvo nuspręsti pakeisti šį trenerį?
– Tokie sprendimai visada sunkūs. Tik skirtumas tas, kad jis pradėjo dirbti Sankt Peterburge jau tada, kai manęs čia nebuvo.
Taip, galbūt atvykau į Sankt Peterburgą jo dėka. Aš pats to tiksliai nežinau. Man paskambino „Zenit“ generalinis direktorius Saša Cerkovnyjus ir pradėjome kalbėtis.
Tai buvo ilgi pokalbiai. Galiausiai nusprendžiau atvykti. Tai Cerkovnyjus priėmė galutinį sprendimą. Ko gero, žodį tarė ir „Gazprom“ žmonės.
Plaza išvyko ne kiek dėl paskutinės vietos Eurolygoje, bet dėl rezultatų VTB. Kai jis buvo atleistas, mes buvome už atkrintamųjų borto. Manau, tokioje situacijoje atleisti trenerį būtų svarstęs bet kuris kitas klubas.
Ir pats žodis „atleisti“ gal per stiprus. Plaza daug padarė dėl šio klubo. Jis jį gerai suorganizavo ir įnešė daug patirties. Aš neabejoju, kad Plaza gali treniruoti labai aukštame lygyje. Tik, mano nuomone, jam verčiau reikėtų treniruoti jaunesnius žaidėjus.
Pavyzdžiui, atsiminkite Mindaugą Kuzminską. Jis įmetė Mindaugą į ugnį, išsivežė jį į Malagą ir padarė NBA žaidėją.
Plaza turėjo kiaušinius mesti į aikštę Adą Juškevičių ir leisti jam žaisti. Man, kaip užsieniečiui, leido žaisti šalia Kaukėno, Lavrinovičių, Javtoko, Dardeno, Lafayette'o. Jis suteikė man laisvę ir aš jam už ją dėkingas.
Manau, kad jam reikia jaunesnių žaidėjų. Mano akimis, jis tokio braižo treneris. Gal aš klystu, bet aš taip jį įsivaizduoju – jam reikia ilgalaikio jaunų žaidėjų projekto.
Galbūt jis dabar skaitys šias eilutes. Nežinau, galbūt gerbs mano nuomonę, o gal ir ne. Tačiau tokia mano nuomonė.
– Kalbant apie ilgalaikius tikslus, kokį projektą kaip sporto direktorius bandysite sukurti Sankt Peterburge?
– Klubas ir jo kultūra kuriasi kasdieniu darbu. Negali tiesiog pasirašyti 12 žaidėjų ir tikėtis, kad viskas suveiks savaime.
Vienas dalykas, kuris skiria geriausius klubus, yra tradicijos. O tradicijų nenusipirksi.
„Zenit“ nebus milžiniškas klubas per 2, 3 ar 5 metus. Jis gali pasiekti kažkokius greitus rezultatus, bet stabilumas, žaidimas aukščiausiame lygyje ir kasmetinis tobulėjimas geras komandas paverčia puikiomis komandomis.
Kiekvienas klubas turėjo nuo kažko pradėti. Tikiuosi, kad „Zenit“ per 10 metų – gal net per 5, taps Eurolygos finalo ketverto komanda. Niekas nežino, kaip bus.
Tačiau kasdien turime sunkiai dirbti, matyti viziją, aiškią kryptį, kuria norime eiti. Ar auginti savo žaidėjus iš jaunimo komandos ir ruošti juos ateičiai, ar dirbti kaip NBA komanda, kuri tiesiog susirenka žaidėjus.
Sunku atsakyti į jūsų klausimą, bet ši situacija priklauso nuo daug skirtingų dalykų. Kultūra, kita šalis, kita kalba, adaptacijos laikotarpis atvykėliams... Daug smulkmenų. Tačiau reikia turėti viziją.
Kokia būtų mano vizija? Kaip įmanoma ilgiau išlaikyti gerų žaidėjų branduolį iš sezono į sezoną. Ir tobulinti komandą lipdantis aplink tą branduolį.
Sunku tobulinti komandą, kuri pralaimi. Bet tai nereiškia, kad visi žaidėjai yra blogi. Galbūt tą lemia tik tam tikros aplinkybės: trenerio sistema, miestas, pašaliniai trukdžiai.
Akivaizdu, kitą sezoną bus permainų. Nesakau, kad pakeisime visus 12 žaidėjų. Tikiu, kad žaidėjai su kontraktais liks. Arba bent daugelis jų. Ir tada aplipdysime komandą ir žengsime į priekį.
Ar Eurolyga, ar Europos taurė – to dar nežinau. Bet mūsų tikslas turėtų būti stabilus žingsniavimas į priekį, o ne atgal. Skamba paprastai, bet tai nėra taip paprasta.
– Kokiu pavyzdžiu sekate dirbdamas šį darbą?
– Norėčiau komplektuoti įvairią komandą. Ne per daug patyrusių žaidėjų, bet atletiški krepšininkai, žaidėjai, kurių amžius maždaug 25-27 metai. Vyresni žaidėjai jau turėtų būti žaidę Europos turnyruose. Galima įsigyti ir Europos krepšinio debiutantą, tačiau aš nesu linkęs tokioms rizikoms.
Daug ką nuspręs biudžetas ir aš turėsiu į tai atsižvelgti. Didelis skirtumas, ar žaidėjui turėsiu 100 tūkst., ar milijoną. Bet kartais pinigai nėra esminis dalykas.
Kartais reikia turėti gerų vyrukų, kurie būtų linkę dirbti. Mano galva, charakteris šių dienų krepšinyje yra pats svarbiausias dalykas. Be abejo, ir atletiškumas. Nes tokio šių dienų tempo krepšinyje, kai reikia rungtyniauti aukščiausiu lygiu kas tris dienas, krepšininkai gali tiesiog pražūti.
Bet svarbiausia, kad tai būtų ne tik apie žaidėjus, o komandą.
Kaip buvęs krepšininkas, kaip kroatas, aš jums labai pavydžiu.
– Ko naujam karjeros etapui išmokė ketveri metai „Žalgiryje“?
– Norėčiau turėti tokius žaidėjus kaip Jankūnas, Mačiulis, Mantas Kalnietis ar Edgaras Ulanovas ir Artūras Milaknis kaip komandos pagrindą.
Rusijoje viskas šiek tiek kitaip. Mes kalbame apie vyrukus, kurie gali tapti klubo identitetu. Jie užaugo tuose pačiuose rajonuose, kur turėjo po 15-20 draugų. Dabar jie turi šeimas, draugus, todėl apie 50 žmonių iš to rato ateina pasižiūrėti to vieno krepšininko. Ir tai plinta kaip koks virusas. Tai ir yra tradicijos.
Jūs visada tai turėjote. Pradedant Sabonio, Chomičiaus, Kurtinaičio laikų „Žalgiriu“... Pinigais tokių dalykų nenusipirksi.
„Žalgiris“ yra labai unikalus klubas, prie kurio dar paminėčiau ir Tel Avivo „Maccabi“. Tai irgi didžiausias šalies klubas. Taip, Izraelyje futbolas yra svarbiausias, bet „Maccabi“ komanda yra svarbiausia šalyje.
„Žalgiris“ irgi didžiausias klubas šalyje ir Lietuvoje nėra nieko arčiau to. Tai kaip nacionalinis pasididžiavimas.
70 proc. žmonių palaiko „Žalgirį“. Kas tai turi? Nežinau, ar jūsų liko trys milijonai, bet paimkite 70 proc. iš tų trijų milijonų. Koks dar klubas turi apie du milijonus gerbėjų?
Joks.
Koks klubas turi tris milijonus žmonių, kurie taip palaiko nacionalinę komandą įvairiausiuose pasaulio kampeliuose kaip Kinija, Japonija ar Rio? Niekas.
Turite tai branginti, nes mes dėl to labai kenčiame. Pokario laikotarpis... Gerbkite tai, ką turite. Toks būtų mano patarimas.
Kaip buvęs krepšininkas, kaip kroatas, aš jums labai pavydžiu. Kodėl aš neturiu tokio klubo savo šalyje? Kodėl neturiu šanso gyventi namie ir dirbti tokiame klube? Tad gerbkite tai.
– Ką toms tradicijoms prideda tokia figūra kaip Šarūnas Jasikevičius?
– Nuskambės negražiai, bet turiu panaudoti šį žodį – aikštėje Šaras yra tikras velnio išpera. Jis toks buvo žaidėjas ir jis toks liko kaip treneris. Bet tuo pačiu jis vienas teisingiausių trenerių.
Papasakosiu jums istoriją. Nevenas Spahija skambina Željko Obradovičiui ir klausia, ar aš turėčiau įsigyti Šarą į „Fenerbahče“ (2011-ųjų sausį. – aut.)? Željko atsako: jeigu nori ėsti visą tą mėšlą kiekvieną mielą dieną, imk – jis tau duos rezultatą. Bet jei nesi tam pasirengęs, geriau jo nepirk, nes jis supranta krepšinį geriau nei aš ir tu kartu sudėjus.
Jeigu Željko sako kažką tokio, tai vau... Ką čia dar pridurti?
„Žalgiris“ yra puiki platforma Šarui tobulėti ir parodyti save. Bet tuo pačiu „Žalgiriui“ pasisekė turėti tokį charakterį. Jis nieko nebijo.
Kaip buvęs krepšininkas aš dabar irgi nieko nebijau. Prarasti darbą, patekti į bėdą... Aš nepriklausomas. Manau, jis irgi jaučiasi taip pat. Jis irgi nebijo nieko sakyti. Jis nebijo veltis į konfliktą.
Man įstrigo spaudos konferencija, kurioje Jasikevičius gavo klausimą dėl Augusto Limos nedalyvavimo LKL pusfinalio rungtynėse dėl sūnaus gimimo. Tai yra tos žmogiškos vertybės, kurias aš bandau įdiegti čia, Sankt Peterburge. Tad mokausi iš Šaro net jo nepažinodamas.
Šaras yra labai protingas. Kodėl jis pasirinko „Žalgirį“? Dėl žmonių. Dėl tradicijų. Nepasirenki komandos šiaip sau.
Pastatyti tokį klubą kaip „Fenerbahče“ kainuoja daug pinigų, energijos ir žinių. Jie pralaimėjo finalo ketvertus, Eurolygos finalą. Jie būrė tą komandą 5-6 metus, kol laimėjo Eurolygą.
Šaras, po Ettore Messinos ir Željko Obradovičiaus, šiuo metu yra geriausias treneris Europoje. Į šią kompaniją dar priskirčiau Pablo Laso, Xavi Pascualį, Andrea Trinchieri, Dimitrį Itoudį.
– Kaip buvęs krepšininkas, turėjęs ne tik daug gerų, bet ir nemalonių patirčių vadybos lygyje, ką norėtumėte įnešti naujo į krepšinio užkulisius?
– Dabar aš ramus. Nesu toks temperamentingas, koks buvau žaidėjas. Tada laviruodavau iki pat ribos. Dabar aš kitoks ir noriu tai perteikti žaidėjams.
Bet tuo pačiu žaidėjai turi jausti spaudimą. Spaudimą iš klubo. Fanai irgi daro spaudimą, bet nekalbu apie tokį ekstremalų spaudimą, kokį sukuria „Olympiakos“ ar „Panathinaikos“ sirgaliai. Turiu omeny spaudimą, kurį žaidėjai privalo jausti visada. Turi su tuo gyventi, antraip nebūsi sėkmingas.
Rezultatai irgi kuria spaudimą. Klubas visada prašo rezultato. Kuo didesnis klubas, tuo didesni rezultatų ir gražaus žaidimo reikalavimai. Bet kas dabar galėtų tai pasiūlyti? Be Madrido „Real“ ir Stambulo „Anadolu Efes“, mano nuomone, dabar niekas negali to sujungti. Ir tai negarantuoja Eurolygos titulo. Kartais pergalei pasiekti turi žaisti negražų krepšinį.
Į Sankt Peterburgo klubą noriu įnešti gerus sprendimus. Atvesti sunkiai dirbančius gerų asmenybių žaidėjus. Tokius, kurie gali pasiųsti žinutę ir vesti pagal pavyzdį. Šioje pozicijoje aš turiu jiems padėti tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
– Kaip krepšininką, sirgaliai visada jus prisimins kaip emocingą, kovingą ir velniškai tritaškius pataikiusį žaidėją. Kokį norite, kad visi jus vėliau atsimintų kaip sporto direktorių arba trenerį?
– Teisingą. Teisingą ir atvirą.
Kaip žaidėjas, visada nekęsdavau apsimetėlių trenerių. Žaidėjų tu neapgausi.
Dirbdamas laboratorijoje pavadinimu „rūbinė“, sutiksi daug skirtingų kultūrų, požiūrių, charakterių, kalbų. Prisitaikymas ir tolerancija veda prie naujų patirčių.
Žaidžiau Lietuvoje, Rusijoje, Ispanijoje ir visur norėdavau išmokti kažką apie tą šalį. Ar tai būtų kalba, ar kažkas kitas.
Nors niekaip neperkandau lietuvių kalbos. Per tuos metus Lietuvoje aš jau supratau daug dalykų, o ketvirto sezono pabaigoje jau galėjau šiek tiek kalbėti lietuviškai. Bet tikrai nebuvau tame geras.
Tačiau tai vienas tų dalykų, kurį gali gerinti kasdien. Tuo rodai pagarbą žmonėms, kurie tave ten atvedė.
Jeigu to nedarai, reiškia, atvykai tik dėl pinigų ir tiek. Žinoma, aš irgi pirmiausia ėjau dėl pinigų, kad galėčiau pasirūpinti šeima. Bet ta meilė, kurią gavau iš sirgalių, buvo abipusė.
Girdėjau gandų, kodėl Marko Popovičius padavė „Žalgirį“ į teismą ir t.t. Ėjau į teismą, nes per tuos ketverius metus „Žalgiryje“ turėjau keturis skirtingus šeimininkus. Vienas jų buvo Romanovas... Ir aš nežinojau, ar atgausiu savo uždirbtus pinigus, todėl ėjau į teismą tik dėl savisaugos.
Ar tai reiškia, kad „Žalgirį“ mylėjau mažiau? Ne.
Aš į Kauną atvykau kaip profesionalas, bet staiga tai virto bene didžiausia mano karjeros dalimi. Tas dienas prisimenu su dideliu pasididžiavimu.
Visada atsiras tokių, kurie bus prieš mane. Bet nėra tokių žmonių, kuriuos visi mėgtų. Nors man tai jau ir neberūpi.
Kol turiu draugų, kurie mane prisimins... Jeigu mano gyvenimo pabaigoje liks bent vienas žmogus, kuriam aš patiksiu, tai reikš, kad padariau gerą darbą (šypsosi.).
