„Žalgirio“ treneris džiaugiasi, kad nesupranta lietuvių kalbos. Lietuvos krepšinio publika dar tik bando suprasti M.Schillerio metodiką, kuri daugeliui atrodo labai neįprasta, ir negaili atvykėliui pastabų.
Bet ta pažintis po truputį įsibėgėja. O dar daugiau apie save ir savo požiūrį į krepšinį „Žalgirio“ vairininkas papasakojo A.Džikičiui ir jo kolegai iš „Sport Klub“ tinklalaidės „BLOK po BLOK“.
Visą pokalbį apie M.Schillerio karjeros vingrybes, G lygos specifiką, darbą „Utah Jazz“ rūbinėje ir savo krepšinio filosofiją, galite peržiūrėti nuo 1:24:17:
15min pateikia aktualiausias šio pokalbio vietas.
– „Žalgiryje“ bandote pakeisti supratimą, kaip gali dirbti trenerių štabo asistentai. Bandote jiems paskirti individualias užduotis, individualias žaidėjų grupes. Kaip tai veikia?
– Man toks modelis labai patiko G lygoje. Turėjau labai gerus trenerių štabus. Buvo smagu susiburti darbui su tais profesionalais. Nes dienos pabaigoje, tai tarsi profesinė šeima. Būna ir juodų akimirkų, o tokiose situacijose turi būti kartu. Kitaip gali būti klaiku. Aš džiaugiuosi, kad galėjau dirbti su tais žmonėmis. Manau, kad turėti gerą trenerių štabą yra svarbu visai komandai. Jie greitai pagauna, ar štabas vieningas, ar ne.
Nežinau, ar keičiu tai „Žalgiryje“, bet tikiu, kad reikia įdarbinti asistentus. Aš tikiu, kad tai nėra vieno žmogaus šou. Ir ne dėl to, kad bandau būti draugiškas ir bendraujantis. Mano pirmas asistentas – Arne Voltmannas, kuris dirbo su Chrisu Fleminge Bamberge. Jis atsakingas už darbą su centrais. Jis pats buvęs centras, žaidė profesionaliai. Ką aš galėčiau pasakyti centrams apie judesius baudos aikštelėje, kaip 175 cm ūgio vyrukas? Manau, kad žaidėjai gerbs mane labiau už tai, kad aš neapsimetinėsiu suprasdamas viską. Geriau pasiųsiu jiems žmogų, kuris žino, kaip dirbti.
Amerikoje tai gerokai labiau ištobulintas darbo modelis. Aišku, kartais tas štabas ten yra net per didelis. Tačiau tai labai svarbi darbo dalis. Jokios nepagarbos, bet abi pusės yra savotiškai arogantiškos. Amerikoje žaidėjai galvoja, kad važiuos į Europą ir užsidirbs pinigų. Puikiai žinome, kad tai nėra taip paprasta. O Europoje žmonės galvoja: ką ten ta G lyga – koks ten krepšinis? Sako, kad NBA nėra kamuolio judėjimo ir t.t. Bet jei ten nebuvai, nesupranti, kiek tai įspūdinga. Yra pagrįstų priežasčių, kodėl tas krepšinis ten yra kitoks. Turi ten patekti, kad tai suprastum. Tai turiu omenyje kalbėdamas apie aroganciją.
Dirbdamas kitoje kultūroje pamatai, kad tavo metodas nėra vienintelis geras metodas. Arogancija ateina iš to, kai žmonės kalba, kad štai kaip reikia viską daryti. Ne – viskas nėra taip paprasta.
– Kalbant apie žaidėjų pasirinkimą, ką jūs renkatės: charakterį ar talentą?
– Per trejus metus įsitikinau, kad G lyga yra fenomenali. Tai neįtikėtina lyga. Kai ten išvykau, turėjome tikrai prastą komandą. Nebuvome geri. Komandos vadovas taip pat buvo „Utah Jazz“ personalo direktorius. Tai labai gera darbo kombinacija, nes dirbdamas G lygos komandos vadovu, gali efektyviai panaudoti žaidėjus, kurie gali būti „Jazz“ suolo gale. Pavyzdžiui, tai jis atvedė į Solt Leik Sitį Royce'ą O'Nealą (kurį buvo įsigijęs „Žalgiris“, bet iškart prarado dėl kvietimo į NBA,– red.).
Mes su juo ir mūsų trenerių štabu prisikvietėme daug puikių žaidėjų. Man patinka, kad Amerikoje visi operuoja panašiu biudžetu. Todėl ten gali būti sėkmingas ne todėl, kad, pavyzdžiui, su Madrido „Real“ gali išleisti žymiai daugiau pinigų nei kiti klubai. Tavo darbai rodo, kad kažką darai gerai. O mes tikrai gerai pritraukėme žaidėjus.
Mums buvo labai svarbus geras charakteris. Bet turi identifikuoti, kas yra geras charakteris ir kas yra blogas charakteris. Turi išsigryninti, kas tau yra gerai, o kas blogai. Su blogumu man asocijuojasi egoizmas, nerūpėjimas, kaip bus su kitais. Man tai nepatinka. Visi krepšininkai yra kažkiek savanaudžiai. Bet yra skirtingi to savanaudiškumo lygiai.
<...> G lyga mane išmokė, kad jei būčiau G lygos komandos vadovas ir turėčiau rinktis geriausią komandą su blogu treneriu arba geriausią trenerį su bloga komanda, imčiau geriausią komandą su blogu treneriu. Nesupraskite manęs klaidingai – nenuvertinu trenerių. Bet Amerika išmoko to, kad talentas yra vertas daug.
Pavyzdžiui, Tyrese'as Rice'as. Jis yra kietas vyrukas. Kai kuriose Europos krepšinio kultūrose kai kurie treneriai jo nemėgsta. Bet dienos pabaigoje, jis puikus vyrukas, visiškas žaidikas, labai kovingas krepšininkas. Ir jis yra velniškai talentingas. O tai yra daug.
Ir nereikia įsikabinti į tai, kad gal jis kimba už užtvarų, neatiduoda visų jėgų du prieš du gynyboje. Bandyk geriau, stenkis daryti dar geriau, bet turi suprasti, kad kituose aspektuose jis yra neįtikėtinai talentingas ir geras vyrukas.
– Statistika prieš instinktus. Ką renkatės?
– Ruošdamiesi rungtynėms žiūrime į statistikos analitiką – tai užima svarų vaidmenį pasiruošimo plane. Bet rungtynių metu instinktai vaidina didžiulį vaidmenį. Sakyčiau, tai yra mišinys. Bet pasiruošimo etape mes tikrai atsižvelgiame į analitiką.
<...> Man pasirodė labai įdomu, kad, nors ir negaliu to globalizuoti, krepšinis Amerikoje per statistiką pateikiamas daug racionaliau. Kai Europoje jis vis dar stipriai paremtas emocijomis. Galvoju, tiesa yra kažkur per vidurį.
Pavyzdžiui, Amerikoje bandoma versti varžovus mesti iš vidutinio nuotolio po du prieš du situacijų. Jie praktiškai nuleidžia rankas prieš tokį metimą. Nors man, pavyzdžiui, emocionaliai sunku tai priimti. Ir tai paremta ne statistika, o emocija.
Su treneriu Quinu Snyderiu mes visada sutarėme, kad turime dengti du prieš du išpuolius agresyviai. Buvome vienintelė komanda G lygoje, kuri naudojo aikštės spaudimą. Treneris irgi tam pritarė vien dėl mokymo priežasčių.
Čia susiduria emocija prieš statistiką. Aš niekada nebuvau matematikas, bet Amerikoje susipažinti su skaičiais buvo labai įdomu. Grįžtame prie arogancijos, kur europiečiai rodo pirštu į amerikiečių skaičius.
Pavyzdžiui, aš niekada nesupratau, kodėl NBA miršta žaidimas nugara į krepšį. Bet mūsų statistikos analitikos vadovas parodė skaičius ir pasakė: klausyk, žaidimas nugara į krepšį vertas vidutiniškai 0,8 taško per ataką. Visi gali ginčytis – aš tikrai dabar nesimėtau pareiškimais dėl žaidimo nugara į krepšį. Bet tai tikrai kelia apmąstymų.
Kitas pavyzdys, kuris man parodė, kad analitika yra tiesiog fantastiška. Pirmąjį sezoną G lygoje buvome tragiški. Atrodėme nevykusiai. Susėdome su komandos vadovu ir sutarėme: mes žaidžiame suknistai ir turime kažką daryti. Mes blogai puolame, blogai ginamės – viskas blogai. Sutarėme, kad reikia pradėti gintis. G lygoje nėra daug treniruočių, bet nutarėme investuoti tik į gynybą. Ar mes laimėjome? Kol nesustiprinome komandos – ne. Bet per 10 rungtynių mes žiauriai pagerinome gynybą ir mūsų darbas pradėjo atsipirkti. O Europoje, priešingai, pralaimėdamas rungtynes atrodysi tragiškai ir visi reaguos emocingai.
Tuo tarpu Amerikoje visi rodė į statistiką ir analitiką, sakydami, kad nors pralaimime, ginamės tarp aštuonių geriausių G lygos komandų. Iš trenerio pusės, tai bent kažkokia paguoda. Aš vertinu statistikos analitiką.
– Kaip bandote išaiškinti žaidėjams vaidmenis ir tikslus? Kad tai, kas gerai jiems, nebūtinai gerai komandai?
– Aš tikiu, kad jeigu rimtai žiūri į žaidėją ir jo tobulėjimą – kad ir kas tai bebūtų. Pavyzdžiui, Paulius Jankūnas. Jam 36 metai. Jankis yra laimėjęs 13 LKL čempionų titulų. Gali sakyti – kur čia dar gali kažką patobulinti? Bet kalba ne vien apie tai.
Sakau jam, kaip matau jį sistemoje ir kur galiu išnaudoti jo pranašumus. Turi priimti žaidėją rimtai ir gerai išanalizuoti jo žaidimą. Manau, kad žaidėjui svarbu parodyti, ką manai apie jį ir jo įgūdžius. Aš tikrai tuo tikiu, nors tai ir gali nuskambėti keistai. Jeigu parodai krepšininkams jų svarbą ir padedi tobulėti, ar tai su įgūdžiais, ar su vaidmeniu, galiausiai tai perduodi visai komandai. Manau, viskas nuo to ir prasideda.
„Žalgiris“ yra labai stabilus klubas. Komandos branduolys buvo kartu daug metų. O tie naujokai, kurie atėjo, yra puikūs charakteriai – čia puikiai pasidarbavo klubo vadovybė. Be to, tie krepšininkai jau žaidę Europoje ir puikiai žino šio krepšinio dinamiką, vaidmenų paskirstymą. Manau, kad labai svarbu apsibrėžti tuos vaidmenis. Bet nebūtina atsistoti prieš visus ir paaiškinti jiems jų vaidmenis. Žaidėjai patys greitai viską supranta. Jeigu tu dengi pavojingiausią varžovų žaidėją, greičiausiai būsi svarbus gynyboje. Galvoju, kad vaidmenis apibrėžia tavo užduotys. Bet tai padaryti svarbu, nes kitaip gali patekti į pilkąją zoną.
– Kiek jums svarbi disciplina? Ar jūs mėgstate labiau kontroliuoti žaidimą, ar leisti jam tekėti pasroviui?
– Manau, kad disciplina yra be galo svarbi. Jokių abejonių. Pradėkime nuo darbo disciplinos. Visos komandos, kuriose man teko dirbti, buvo labai darbščios. Kai treniruotės baigdavosi, jos toliau dirbdavo.
Mane labai užkabino Ettore Messinos pasakymas. Pamenu, jis sakė, kad disciplina nereiškia, kad turi kažkur būti laiku. Disciplina yra apie tai, kad gerai išpildytum du prieš du gynybą. Man patinka ši filosofija.
Aišku, nesupraskite manęs klaidingai – mano komandose vėlavimo problemų nėra (šypsosi.).
– Kas jūsų sistemoje yra neginčytinas dalykas?
– Greito puolimo gynyba – privalai sugrįžti į gynybą. Europoje viskas kitaip. Šiaurės Amerikoje gynyba prieš greitą puolimą yra esminis dalykas. Ir turi labai gerai to išmokyti. Prie tokio greito krepšinio tai yra beprotiška. Jeigu nesi ten dirbęs, net sunku tai suprasti. Tiesiog tokia realybė.
Taip pat – atkovoti kamuoliai. Yra žymūs „Spurs“, „Jazz“ taisyklių rėmai su sugrįžimu į gynybą, atkovotais kamuoliais, varžovo neįleidimu į baudos aikštelę, mėginimu sukliudyti visiems metimams. Skamba paprastai, bet tai labai svarbu.
Messina taip pat sakė, kad jeigu nesi geras gynyboje, pagerinęs gynybą prieš greitą puolimą ir atkovotus kamuolius, taip beprotiškai pagerinsi dalykus. Skamba labai paprastai, ar ne?
– Lūkesčiai. Kartais juos kuria pats treneris, kartais – vadovybė, žiniasklaida ir aistruoliai. Kaip su tuo tvarkotės?
– Net nežinau. Žinau vieną dalyką. Didžiausias lūkestis man, kaip treneriui, yra padaryti savo darbą kiek įmanoma geriau ir geriausiai paruošti komandą. Lūkesčiai ir spaudimas iš išorės ir vidaus turi netrikdyti tavo susitelkimo. Nors pasakyti paprasčiau nei padaryti.
– Aleksandras Džikčius: Tikiu, aistruoliai Lietuvoje turi neįtikėtinus lūkesčius. Net nebūtinai suprasdami, kad galbūt komanda pasikeitė.
– Taip, pritariu. Aš labai džiaugiuosi, kad nieko nesuprantu lietuviškai ir nieko neskaitau lietuviškai. Nes tai galėtų mane sutrikdyti. Galiu vaidinti, kad ne, bet tikrai svarbu, jog nieko nesuprantu. Man padeda nuo to atitolti. Nes pats čia dirbote... Publika čia tikrai intensyvi ir įspūdinga.
– Aleksandras Džikičius: Aš ten dirbdamas supratau, kad krepšinis yra kaip religija. Lietuviai labai emocingi, užsivedę. Krepšinis jiems labai svarbus.
– Taip, žinoma.
– Aleksandras Džikičius: Manau, turėtumėte būti patenkintas sezono pradžia. Dabar daug kas karpo klipus ir rodo, kaip žaidžia „Žalgiris“. Man tai kiek nepatinka. Nes manau, kad jie pražiūri kai ką tokio, ką darote labai gerai. Turiu omenyje gynybą ir ypač gynybą prieš greitą puolimą. Manau, tai nuvertintas dalykas. Žmonės rodo 90 proc. puolimo klipų, bet man norisi pamatyti klipus apie jūsų gynybą. Aišku, tai nėra taip gražu, bet tai veiksminga. Kaip dėl to jaučiatės?
– Ačiū už komplimentą. Malonu tai girdėti iš krepšinio žmonių.
Bet aš nesu aktyvus soc. tinklų naudotojas. Neseku daug dalykų. Tik susikūriau instagramo profilį, nes vos tik gavau darbą „Žalgiryje“, instagrame prikūrė daug netikrų profilių su mano šeimos nuotraukomis. Todėl turėjau susikurti tikrą profilį. Bet net nežinau, kaip ten kažką publikuoti. Viską daro mano žmona (juokiasi.).
Galiu tik pasakyti, kad manęs nestebina tokia tendencija. Esu jaunas treneris ir galiu pasakyti, koks aš esu. Man patinka žaidėjams duoti tai, kas veikia, ir nuo to atsispirti. Ir tai nėra kažkokie stebuklingi dalykai. Jeigu būsiu identifikuojamas kaip treneris, kuris protingai išnaudoja žaidėjus ir gerai ginasi, man tai bus nuostabu.
– Aleksandras Džikičius: Mano akimis, ekspertai bando pasakyti, kad „Žalgiris“ bando žaisti vienaip ar kitaip, bet, galvoju, gerai – jie gerai bėga, padeda vienas kitam, gerai atsitveria žmones, atkovoja kamuolius... Čia juk nieko blogo.
– Ačiū už tai! (šypsosi.)
– Kaip keliatės, kai krentate?
– Man patiko, ką sakė Quinas Snyderis. Jis sakė, kad kai pralaimėsiu, nepamirščiau, kad esu geras. Visi treneriai supras šį pasakymą. Nes kitaip pradedi labai greitai savimi abejoti. Todėl atsakysiu, kad aš tiesiog keliuosi. Tiesiog keliuosi. O tada... Kita treniruotė. Vienintelis mūsų šansas.
