Meilė kartais gali apakinti. Dėl aklos meilės kartais gali nepastebėti pavojaus signalų. O jų jau buvo prieš rungtynes Sankt Peterburge.
Kai komanda pataiko, krepšinis visai kitoks, antradienį Rimo Kurtinaičio kompanijai namo sukrovęs 96 taškus lauktuvių, pasakė Šarūnas Jasikevičius.
Pataikymas yra apgaulingas šmikis. Jeigu metimai nekrenta, net ir kokybiškas žaidimas paviršiuje gali atrodyti kaip labai prastas. O jeigu atvirkščiai – į krepšį lenda viskas, ką paleidi jo link, tai ir prasčiausias krepšinis staiga gali atrodyti kaip geras krepšinis.
„Žalgiris“ nieko neapgaudinėjo tais taikliais šūviais, kurių čia pripyškino per pastaruosius du mėnesius. Ir „Žalgirio“ krepšinis nebuvo prasčiausias. Bet reikia pripažinti – įspėjamųjų signalų jau būta.
Iki rungtynių Sankt Peterburge per 8 mačus Eurolygoje „Žalgiris“ demonstravo efektyviausią puolimo reitingą – rinko net 132,4 taško per 100 atakų vidurkį, o standartinėje statistikos išraiškoje tai buvo net 90,4 taško per susitikimą.
Toje 8 rungtynių atkarpoje „Žalgiris“ pataikė net 49,7 proc. tritaškių ir 59,2 proc. dvitaškių, o pasaulis atrodė nuostabus.
Tik buvo vienas bet. „Žalgirio“ gynybas reitingas – vidurkis praleistų taškų per 100 atakų, buvo vos penkioliktas Eurolygoje. Varžovai metė vid. 81,4 taško per susitikimą, nors „Žalgirio“ žaidimo tempas visai nekito – komanda suregzdavo netgi mažiausiai atakų visame turnyre.
Tai nebuvo tikrasis „Žalgirio“ veidas.
Iki tos puolimo fiestos žalgiriečiai jau buvo atsispyrę nuo 9 pralaimėjimų dugno ir laimėję 3 rungtynes iš 4. Jau tada puolimas buvo efektyvus – ketvirtas geriausias Eurolygoje, bet kur kas tvirtesnė buvo komandos gynyba. Pagal gynybos reitingą 4 rungtynių atkarpoje „Žalgiris“ Eurolygoje tada rikiavosi aštuntas. Palyginimui, per 100 atakų žaliai balti praleido net 8,5 mažiau, nei vėliau praleis per 7 rungtynes.
„Žalgiris“ Sankt Peterburge nesigynė kažkaip jau labai blogai. Taip kalbėti būtų gan įžūloka, kai „Zenit“ per keturis kėlinius pelnė tik 66 taškus. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad „Žalgiris“ ir „Zenit“ surengė labai mažai atakų – 63 ir 62. O tai yra net 5-6 atakomis mažiau nei pats mažiausias Eurolygos vidurkis. Kitaip tariant, dar papildomų 10-12 taškų galimybė.
Tačiau esmė čia kita. „Žalgirio“ gynyba apima daugiau nei tik skaičius švieslentėje. Tai yra „Žalgirio“ drausmė, žaidimo plano vykdymas ir nuoseklus pergalės siekimas remiantis ne atsitiktinumais, o aiškiomis taisyklėmis.
Kai taip pataikai, dėl vienos taktinės klaidos skauda mažiau.
Kai 4 kartus per sezoną kliudai 14 tritaškių kartelę, tai vieną kitą kartą gali praleisti varžovą į stipriąją pusę.
Kai šešis kartus per aštuonerias rungtynes permeti 90 taškų ribą, tai, žiūrėk, porą kartų gali nepadaryti pražangos laiku.
„Žalgiris“ patikėjo, kad šita taiklių metimų prabanga nuo šiol lydės juos visą likusį sezoną. Bet tai buvo naivu. Kai užliūliuoti taiklių metimų meilės žalgiriečiai staiga nebepataikė, jie buvo pasodinti atgal į Eurolygos mokyklos suolą.
Kai Jockas Landale'as 13-ą minutę išlaukė savo tritaškio ir iškėlęs rankas triumfavo skelbdamas persvarą 36:19, atrodė, kad tai jau viskas. Ir žaidėjai pagalvojo, kad pergalė jau kišenėje. Ir sirgaliai jau atsipalaidavo, mintyse džiaugsmingai perdėliodami komandų pavadinimus turnyro lentelėje, ir visi kiti mintimis jau ruošėsi didesniems iššūkiams.
Tik Šaras kaip išprotėjęs lakstė palei šoninę liniją ir vaikė atsipalaidavusius žalgiriečius. Kartais jis galbūt atrodė kaip pakvaišėlis Manhatano gatvėse su varpu rankoje ir užrašais apie pasaulio pabaigą ant kartono gabalo. Bet Šarūnas Jasikevičius tarsi nujautė nelaimę, kuri tykojo žalgiriečių.
36 taškai per 13 pirmųjų minučių ir jau tik 30 taškų per likusias 27-ias. Dar smulkiau, 2,8 taško per minutę iki rekordinio 17 taškų pranašumo ir jau tik 1,1 taško per likusią pagrindinio laiko dalį.
Įsimylėjęs „Žalgiris“ buvo per minkštas užpulti suagresyvėjusius „Zenit“ vyrukus, kurie ėmė luptis ir versti svečius žaisti jiems nepatogų krepšinį.
„Dabar sunku daug kalbėti, – po pralaimėjimo galvą nuleido Edgaras Ulanovas, pasodintas ant suolo jau antrą rungtynių minutę. – Ar buvome tiek verti laimėti kaip anksčiau? Turbūt ne.
Žinojome, kad „Zenit“ yra patyrusi komanda, kuri nėra tokia talentinga puolime, bet labai gera gynyboje. Ji labai mėgsta žaisti fiziškai ir išsistumdyti. Daugiau nei pusę rungtynių jie mus visiškai apstumdė ir neleido paruošti jokių puolimų. Atrodėme chaotiškai. Puolime buvo daug neparuoštų dalykų. Neatsakymas į fiziškumą privedė prie to, kad jie grįžo į rungtynes.
O gale, kaip sakant, žinote – arba į tą pusę, arba į tą. Lemia tik smulkmenos. Gaila, nepavyko išsikapstyti iš tos situacijos, nors prastai žaisdami ir galėjome laimėti.
Anksčiau žinojome, kad esame verti pergalės. Šiandien taip nesijaučiame.“
„Skauda. Jaučiamės lyg... Mes neparodėme savo geriausio žaidimo. Tai akivaizdu. Pralaimėti du kartus paskutinei komandai yra sunki piliulė, – po pralaimėjimo liūdėjo Thomasas Walkupas. – Mes turėtume žymiai geriau pasiruošti mačui fiziškai ir psichologiškai. Turime greitai persiorientuoti. Galime žymiai geriau.“
Žvėriškai pastaruoju metu žaidęs – 18,8 taško ir 22,3 naudingumo balo rinkęs Zachas LeDay Sankt Peterburge atrodė kaip pliušinis meškiukas.
Jo gynyba dažnai baigėsi imitaciniu rankų iškėlimu į viršų, nors varžovai jį lengviausiai nusistumdavo nuo savęs ir grūsdavo lengvus dvitaškius vieną po kito. Z.LeDay miegojo tiek puolime, svaidydamas neparuoštus metimus ir neįkišdamas gerų perdavimų, tiek gynyboje, vėluodavęs paskui varžovus dviem žingsniais. Taip, Z.LeDay pririnko 11 taškų per 14 minučių, bet „Zenit“ puolime per šį vangų centrą darė, ką norėjo.
Jo figūra aikštėje iliustravo bendrą nerūpestingą „Žalgirio“ žaidimo paveikslą.
„Treneris visada akcentuoja, kad negalime įsimylėti puolimo. Šiandien tai buvo puikus pavyzdys, kodėl, – samprotavo Th.Walkupas. –Pastaruosius kelis mačus mes išsisukome, rinkome po 80-90 taškų ir vis tiek laimėdavome. Kai pirmą kėlinį viską pataikėme, užsidegėme ir įsimylėjome tai. Bet matėte, kuo vėliau tai virto ir kaip smarkiai mes gavome per užpakalius.“
„Visiškas charakterio nebuvimas. Jie mus tiesiog apdaužė. Taip pat nesusikalbėjome tarpusavyje. Darėme daug psichologinių klaidų. Daug klaidų gynyboje, kokių nedarėme jau du mėnesius.
Manau, mes buvome atsipalaidavę, todėl mums tai bus labai gera pamoka. Pamoka, kad negalime atleisti pedalo, ypač tokioje mums svarbioje atkarpoje. Mums tai buvo be galo svarbus taškas dėl atkrintamųjų“, – po pralaimėjimo pyko Jockas Landale'as.
Tai buvo jo karjeros vakaras, bet, visai kaip Šaro gimtadienis, galop jis buvo sugadintas.
Per 25 minutes australas pelnė 27 taškus (8/9 dvit., 2/2 trit.) ir surinko 30 naudingumo balų. Labiau nei šie skaičiai sužavėjo jo kantrybė.
Jau rungtynių pradžioje J.Landale'as galėjo paleisti pora tolimų metimų. Tačiau tai buvo kitoks Jockas nei anksčiau. Jis buvo kantrus, ramiai perdavė kamuolio kontrolę įžaidėjui, palaukė du prieš du situacijos, jeigu reikėdavo – perstatydavo užtvarą, ir protingai leisdamasis po krepšiu gavo savo šansus. Vėliau jis išlaukė ir tų gerų tritaškių metimų – abu tolimi centro šūviai pasiekė tikslą.
Jis buvo efektyvus nugara į krepšį, iš paskutiniųjų daužėsi po krepšiu su grubiais vyrukais Coltonu Iversonu bei Gustavo Ayonu ir, atrodo, buvo vienas iš nedaugelio, kuris ant „Sibur“ parketo lipo luptis.
Dar iki pertraukos J.Landale'as pelnė 15 taškų, bet jau pirmoje trečio kėlinio atakoje gavo trečią asmeninę pražangą. Dėl jos jis atsisės ant suolo iki pat 33-ios minutės. „Žalgirį“, kaip tyčia, ištiks puolimo krizė. Per trečią-ketvirtą kėlinius žalgiriečiai sukrapštė tik 25 taškus – pataikė 8 dvitaškius iš 17 (47,1 proc.) ir 1 tritaškį iš 9 (11,1 proc.).
J.Landale'as galbūt būtų pramušęs tą virš „Žalgirio“ puolimo susikaupusį ledo gabalą. Galbūt reikėjo rizikuoti ir anksčiau jį sugrąžinti į kovą. Bet tai tik vienas iš daugelio klausimų, kurie nedavė ramybės Š.Jasikevičiui.
„Zenit“ gynyba pagirtinai neutralizavo strategiškai svarbų „Žalgirio“ žaidėją. E.Ulanovas buvo kertinė „Žalgirio“ puolimo figūra pergalingoje serijoje. Pavyzdžiui, iki dvigubos savaitės 27-erių puolėjas per 7 rungtynes rinko vid. po 12 taškų, 3,7 atkovoto kamuolio, 3,4 rezultatyvaus perdavimo bei 16,1 naudingumo balo. Sėkmingesnę atkarpą jis turėjo tik 2017-2018 m. sezoną (17,1 naud.) pakeliui į Eurolygos finalo ketvertą Belgrade.
Poste ant baudos aikštelės krašto nugara į krepšį jis jausdavosi lyg patyręs snaiperis bokštelyje mūšio lauke. Iš ten jis arba taikliai išsiųsdavo perdavimą, arba vienas meistriškai užbaigdavo ataką nugara į krepšį. Tačiau kieti „Zenit“ vyrukai išgriovė tą pamėgtą Ulės bokštelį ir išvaikė jį iš jo pamėgtų taškelių. Per 34 minutes tikslą pasiekė tik 1 metimas iš 6 ir vienas „Žalgirio“ puolimo lyderių liko su 4 taškais.
„Jie neparodė stebuklų. Jų gynyboje nebuvo nieko, kas mus nustebintų. Mes, įžaidėjai, turėtume žymiai geriau įvesti komandą į ritmą. Tai buvo mūsų užduotis sugrąžinti komandą į puolimo vėžes. Manau, padarėme prastą darbą ir tą patvirtina skaičiai“, – save kaltino Thomasas Walkupas, kuris atliko 11 rezultatyvių perdavimų, bet per 34 minutes pataikė tik 2 metimus iš 7 ir baigė mačą su 6 taškais.
„Jie gynėsi šiek tiek agresyviau, bet kam tai rūpi – turėjome tuo pasinaudoti. Mes neparuošėme savo situacijų, ką paprastai padarome, – širdo J.Landale'as. – Bėgome nuo dalykų, kurie mums veikė 8 savaites. Galbūt buvome pernelyg atsipalaidavę. Bet mes greitai persiorientuosime.“
Kai lemiamas KC Riverso metimas skriejo pro šalį, žalgiriečiai griebėsi už galvų.
Ko gero, tik išgirdę finalinę rungtynių sireną jie patys suprato auksinę šio taško vertę. Jie suprato, kad greičiausiai atsimins šitą vakarą Eurolygos atkrintamųjų varžybų lenktynių fotofiniše.
Šis „Žalgiris“ yra toks, kad niekas nenustebtų, jeigu pralaimėjęs Sankt Peterburge jis staiga triumfuotų Barselonoje. Bet Rusija privertė nusiimti rožinius akinius ir sugrįžti prie savo šaknų.
