Artūras Milaknis paprastai nebesijaudina prieš Eurolygos rungtynes. Tačiau net ir 31-erių lietuvis kiek sutriko, pamatęs žalia spalva nudažytą „Žalgirio“ areną.
„Žalgiris“ žiūrovams paruošė siurprizą. Ant visų arenos kėdžių klubas paliko po dovanėlę – žalius „Žalgirio“ marškinėlius.
„Žalgirio“ arena dar niekada neatrodė taip fantastiškai. Su kostiumu, švarku, naujausia „Gucci“ suknele ar kuo bebūtų apsirengę, sirgaliai užsimaukšlino jiems dovanotus žalius marškinėlius su užrašu „Mano komanda“.
„Jaučiausi kaip per NBA atkrintamąsias“, – šyptelėjo Aaronas White'as.
NBA atkrintamosiose varžybose aistruoliai taip pat gauna nemokamus marškinėlius su komandos spalva.
Tik amerikiečiai nebūna tokie triukšmingi, kokie antradienio vakarą buvo „Žalgirio“ gerbėjai.
„Gera žaisti namie. Jie buvo neįtikėtini. Tikrai neįtikėtini, – neslėpė A.White'as. – Didžiulis nuopelnas klubui, kuris taip greitai sutvarkė areną po ledo ritulio rungtynių. O sirgaliai buvo nuostabūs. Tai buvo didžiulė akimirka.“
Kauniečiai miniomis būriavosi į „Žalgirio“ areną. Debesys ir vėjas neišsklaidė optimistiškos žalgiriečių nuotaikos – visi laukė pergalės.
Į „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje gatvėse žmones kviečia ilgakojai linksmintojai, kuriems tokiomis sąlygomis turėjo būti sunku išstovėti ant medinių „kojų“. Tačiau jie atstovėjo tvirtai kaip „Žalgiris“ prieš „Olympiakos“.
Lauke buvo vėsu, o arenoje netoli aikštės sėdėjusiesiems per kojas galėjo traukti nedidelis šaltukas dėl ledo, tačiau jį greitai šildė fantastiška atmosfera „Žalgirio“ arenoje.
Dar neišmetus ginčo kamuolio joje virš parketo susikaupė rūkas. Tik skirtingai nei Graikijoje, ne nuo cigarečių, o ugnies šou per komandų pristatymą.
Jaudulys jautėsi visoje arenoje. Net Lietuvos himno nepavyko užtraukti taip sklandžiai, kaip įprasta. Pavyzdžiui, orkestras arenos kamputyje jį traukė vienu ritmu, o didžioji sirgalių dalis kitoje pusėje – kitu.
Panašiai atrodė ir „Žalgiris“ pirmosiomis minutėmis – kiek nervingas ir išsiderinęs.
„Sunku žodžiais nusakyti, nes jau seniai nejaučiau tokio jaudulio prieš rungtynes. Kažkaip visada ramiai priimi. Tas jauduliukas tikrai buvo“, – pasakojo Artūras Milaknis.
Gal ir tai lėmė, kad lietuvis pirmą kartą šioje serijoje aikštę paliko be taiklaus metimo – pro šalį skriejo visi 4 tritaškiai, nors per dvejas pirmąsias rungtynes tikslą pasiekė 7 iš 15.
A.Milaknis tradiciškai pasirodo ant parketo pirmas – maždaug likus 1 val. 30 min. – 1 val. 45 min. iki ginčo kamuolio. Snaiperis atlieka savo įprastą metimų seriją ir apšildo riešą kovai.
Arenoje „Žalgiris“ jautėsi lyg žaistų šešiese. Atrodo, komandos dalimi pasijuto esą ir aistruoliai, kurie užsivilkdami tuos žalius marškinėlius susitapatino su savo herojais ant parketo.
Namų aikštės pranašumas kartais yra tik detalė, bet su tokiu palaikymu žalgiriečiai užsikrovė energijos, kurios taip trūko antrosiose serijos rungtynėse Pirėjuje.
Ir už tai „Žalgiris“ turėtų būti dėkingas 14 tūkstančių aistruolių, kurie nepagailėjo 26 eurų už pigiausius ir net per 200 eurų už brangiausius bilietus.
„Žinome, kad bilietai buvo nepigūs, tačiau labai ačiū žmonėms, kurie susirinko. Būkim biedni, bet teisingi – renginys ne kasdienis, jo ilgai reikėjo laukti. Gal jauna karta to nesupranta, bet vyresni turėjo nenusivilti“, – apie ilgus „Žalgirio“ laukimo metus prabilo A.Milaknis.
Nuo 2007-ųjų Eurolygoje rungtyniaujantis snaiperis tik iš vakarų prie televizoriaus prisimena pirmtakų triumfą 1999-ųjų Eurolygoje ar Derricko Sharpo košmarą 2004-aisiais.
Nuo to laiko šis „Žalgiris“ dabar yra arčiausiai svajonės.
