(Ne)fantastinis „Žalgirio“ sezonas ir Šaro bei vadovų pokyčių užuominų rebusas

Didysis krepšinis vyko ten, „Žalgirio“ arenoje. Su Maskvos CSKA, Željko Obradovičiumi, Davidu Blattu, Jonu Mačiuliu, Milošu Teodosičiumi, Keithu Langfordu, 15 tūkstančių sirgalių ir Europos elitu.

Ir „Žalgiris“ į elito vakarėlį pagaliau žengė su dailiu smokingu, o ne nutrintu švarku ir purvinais batais.

„Ir be aštuntuko sezonas yra fantastinis“, – pasakė Šaras po puikios pergalės Tel Avive, kurios retumas privertė net jį patį pakelti antakį. Rimtai, treneri, tai buvo pirmoji „Žalgirio“ pergalė „Maccabi“ arenoje per 12 metų.

Bet pavadinti sezoną fantastiniu sudėtinga, kai kraityje – 14 pergalių ir 16 pralaimėjimų. Nes koks tada turėtų būti Belgrado „Crvena zvezda“ sezonas?

Mažiausio biudžeto komanda (o mūsų klubai labai mėgsta lyginti pagal šį rodiklį) Eurolygoje surinko dviem pergalėmis daugiau nei „Žalgiris“ ir tik per Danielo Hierrezuelo plauką (pagrindinio teisėjo, kuris teisėjavo per „Daruššafaka“ ir „Brose“ rungtynes) neužsitikrino vietos ketvirtfinalyje ir vėliau neišgyveno „gyvenk arba mirk“ mačo Stambule.

Sezonas būtų fantastinis tada, jei „Žalgiris“ būtų aštuntas. Tačiau dabar skirti tokį įvertinimą, pripažinkime, neteisinga. Čia labiau tiktų žodžių junginys „fantastinis progresas“.

Puikiai po triukšmingos pergalės Vitorijoje pasakė Leo Westermannas. Kol komandos draugai džiaugsmingai kvailiojo rūbinėje, ne pagal amžių subrendęs prancūzas pasidžiaugė kukliai ir pasakė: „Tai geri metai, bet kontrastingi. Aš noriu būti objektyvus. Geri metai reiškia patekti į atkrintamąsias. Atvažiavau čia patekti į atkrintamąsias. Buvome arti, bet nepatekome.“

Žalgiriečiai turi teisę džiaugtis sezonu, bet būkime profesionalai – Eurolygos ketvirtfinalis vyks be „Žalgirio“ ir svarbiausias sezono kovas, kaip ir patys žalgiriečiai, žiūrėsime per televizorių. Bet kad ta takoskyra iki Eurolygos elito sumažėtų, padarytas didžiulis įdirbis.

Iki šio sezono „Žalgiris“ nuo 2000-ųjų, t.y. per 17 metų, „Top 16“ etapuose svečiuose buvo laimėjęs iš viso 4 kartus. Vien per šį sezoną „Žalgiris“ išvykoje laimėjo 8 kartus, t.y. daugiau nei namuose (6) – kosmosas.

Šimtą metų „Žalgiris“ buvo laikomas „namų komanda“, o dabar iki paskutinių minučių spardėsi Madride su „Real“ ar Maskvoje su CSKA.

Tik su tuo charakteriu buvo įdomiai. Kai svečiuose žalgiriečiai kibo į gerkles favoritams, namuose krito prieš antrosios turnyro lentelės pusės komandas – „Maccabi“, UNIKS, „Emporio Armani“ ar „Crvena zvezda“.

Per 16 dvikovų su pirmojo aštuoneto komandomis, „Žalgiris“ laimėjo 6 kartus ir įveikė 5 iš 8 geriausių Eurolygos klubų. Tik Madrido „Real“, „Fenerbahče“ ir „Olympiakos“ atsilaikė prieš „Žalgirio“ šturmą abu kartus.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rungtynių akimirka

Su išaugtu išvykų sindromu „Žalgiris“ atsikratė ir to provincialumo – dabar vertinamas ir gerbiamas. Beje, tik 5 „Žalgirio“ rungtynės baigėsi pralaimėjimu didesniu nei 10 taškų skirtumu. Palyginimui, praėjusį sezoną 6 mačais mažiau žaidęs „Žalgiris“ pernai dviženkliu skirtumu pralaimėjo 9 susitikimus.

Vitorijos „Baskonia“ – penktos Eurolygos komandos, treneris Sito Alonso pasakoja, kad žiūri „Žalgirio“ žaidimą ir juo mėgaujasi.

Kur nesimėgausi, kai „Žalgiris“ rinko vid. 7,3 taško daugiau nei praėjusį sezoną (78,4). Įdomiausia, kad žaidė lėtesniu tempu – per rungtynes susukdavo 66,9 atakų, kai pernai – 68,5. Tai reiškia, kad Š.Jasikevičiaus auklėtinių atakos buvo gerokai kokybiškesnės nei pernai.

Dviejų įžaidėjų aikštėje filosofija išsuko 4,4 rezultatyvaus perdavimo daugiau nei pernai (19,1). O klydo „Žalgiris“ net mažiau nei praėjusį sezoną – prarasdavo 0,1 kamuolio mažiau (13,6 kl.).

Susistatęs daugiau toliašaudžių, Šaras atgaivino merdėjusį „Žalgirio“ tritaškių pataikymą iš 32,8 iki 38,9 proc.

Tik gintis sekėsi sunkiai. Remiantis „Court Side Newspaper“ statistika, per 100 atakų žalgiriečiai praleisdavo vid. 119,09 taško, kai praėjusį sezoną – 116,32. Nors žaidė lėtesniu tempu, skylės gynyboje atvėrė varžovams daugiau galimybių pasižymėti.

Toks „Žalgiris“ dabar nors įdomus europiečiams. Tel Avivo žurnalistai lydėsi prieš Šarą, klausimą pradėdami liaupsėmis, o baigdami intriguojančia užklausa apie jo ateitį.

Ir tai, kad „Žalgiris“ pademonstravo fantastinį progresą, nėra sutapimas – Šarūnas Jasikevičius pakėlė klubą į naują lygį.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius

Treneriui pasakyti ačiū jau nebereikia – tą padarė 15 tūkstančių sirgalių, užpildę „Žalgirio“ areną ir per tą žūtbūtinį mūšį su Stambulo „Anadolu Efes“, ir nieko nelėmusiose rungtynėse su Milano „Emporio Armani“. Dar taip nebuvo, kad sirgaliai per pristatymą garsiau plojo treneriui, o ne kažkuriam žaidėjui.

Dar taip nebuvo, kad „Žalgirio“ treneriui Stambule prieš rungtynes su galinguoju „Fenerbahče“ turkų klubo vadovai įteiktų apdovanojimą, o vietos sirgaliai jam plotų. Plojo Šarui ir sirgaliai Vitorijoje, kurie, atrodo, neturi nieko bendro su „Žalgirio“ treneriu.

Šarūnas Jasikevičius yra geriausias dalykas, nutikęs Lietuvos krepšiniui per n metų.

Širdyje jis vis dar įžaidėjas ir komandos lyderis. O geri įžaidėjai ir lyderiai daro ir aplinkinius geresnius. Per tuos pusantrų metų, o ypač pastarąjį sezoną Eurolygoje, patobulėjo ir „Žalgirio“ organizacija, ir patys krepšininkai, ir teisėjai, ir žaliai baltų sirgaliai ar net žurnalistai.

Jeigu tikimės išvysti ir toliau dėl Eurolygos ketvirtfinalio kovojantį „Žalgirį“, turime melsti, kad Šaras liktų Kaune dar bent vienam sezonui. Ilgėliau jį išlaikyti, ko gero, neįmanoma, bet per tuos metus „Žalgiryje“ jis ne tik pats dar šiek tiek ūgtelėtų, bet padėtų augti visam „Žalgiriui“. Ir Lietuvos krepšiniui. O tada galbūt 2018-ųjų rudenį likęs be Šaro „Žalgiris“ funkcionuotų kaip geras jau užkurtas variklis.

Jeigu iki interviu su Š.Jasikevičiumi neabejojau, kad jį iš „Žalgirio“ išvilios turtingesni Europos klubai, tai trenerio mintys nuteikė pakankamai pozityviai.

Įsiklausykite į trenerio žodžius: „Jeigu eičiau kur nors iš „Žalgirio“, tai tik į tą klubą, kuris leistų dirbti. Taip, kaip čia.

Per šiuos metus, pusantrų, buvo pokalbių su kitomis komandomis. Bet labai greitai supranti klubo filosofiją: ar savininkai patys nori rinkti komandą, ar jie nori vienas kitam pasigirti, kokį gerą ir už kokius pinigus nusipirko žaidėją, kokio dydžio išpirką sumokėjo.

Mums, treneriams, svarbiausia, kad leistų dirbti. Kaune man leidžia dirbti. Čia jaučiuosi labai mylimas.

Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie verčia niekur nevažiuoti ir nežiūrėti į kitas puses. Ir tikrai daug nežiūriu.

<...> Jeigu eiti kažkur, tai reiktų lygiuotis į šią situaciją, tik galbūt su didesnėmis ambicijomis. Jei ateitų kuris grandas ir pasiūlytų galimybes kovoti dėl aukščiausių tikslų ir turėtų tokią viziją, aš galvočiau.

Bet paskui priimti sprendimą bus labai sunku. Palikti „Žalgirį“... Kadangi aš čia jaučiuosi labai gerai. Nuostabiai čia jaučiuosi.“

Kalbant apie ambicijas, pirmajame Eurolygos devintuke nėra nė vienos komandos, kuri galėtų pakeisti trenerį.

Barselonos, kurią myli Šaras ir kurios krepšinio klubas myli Šarą, rankos surištos dėl Ispanijos lygos taisyklių – Š.Jasikevičius iki 2016–2017 metų sezono pradžios turės dar tik 21 mėnesių stažą dirbant vyriausiuoju treneriu, kai Ispanijos lyga reikalauja bent 24-ių. Kažin ar Š.Jasikevičius veltųsi į tokius taisyklių apėjimus, kaip gauti „konsultanto“ ar „trenerio asistento“ pareigas.

O „Barca“ būtų buvusi didžiausia grėsmė „Žalgiriui“ netekti Š.Jasikevičiaus.

Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Darius Maskoliūnas ir Tyrese'as Rice'as

Tel Avivo „Maccabi“ išgyvena dar vieną sumautą sezoną ir lauktų Šaro kaip išganytojo, bet šio žodžiai apie struktūrą, kurioje komandą jis galėtų dėliotis pagal save, o ne vadovus, leidžia smarkiai abejoti galimu Š.Jasikevičiaus sugrįžimu pas „geltonuosius“. Ten vienas „Maccabi“ vadovas perka vieną, antras – kitą, trečias – dar kitą žaidėją. „Maccabi“ vadovai nesutaria, kuris viršesnis, ir skirtingi žmonės kreipia komandą skirtinga kryptimi, tai ką jau kalbėti apie darnią organizaciją, kuri patikėtų vadžias Š.Jasikevičiui?

Atėnų „Panathinaikos“ bosas Dimitris Giannakopoulas, kuris sezono pradžioje kalbino Šarą pakeisti Argyrį Pedoulakį, trejiems metams pasamdė Xavi Pascualį, todėl ši korta atmušta.

Ir jeigu Eurolygos ketvirtfinalyje nebus sensacingų favoritų kluptelėjimų, jeigu Eurolygoje neatsiras naujas ambicingas ir superprofesionalus turtuolis (per daug sąlygų išpildyti Šaro kriterijus), atrodo, kad Š.Jasikevičių matysime „Žalgiryje“ ir kitą sezoną.

O tada prasidės žaidėjų dėlionė.

Išlaikyti stabiliai žaidimą gerinančios komandos branduolį yra logiškiausias „Žalgirio“ padėto tvirto pergalių pamato tęsinys.

Gana paranku tai, kad „Žalgiris“ turi sutartis kitam sezonui arba jose numatytas galimybes pratęsti sutartis su dauguma branduolio žaidėjų.

Tas derybų klausimas dėl sutarties opcijos kitam sezonui išsispręstų gerokai sklandžiau, jei žaidėjai žinotų, kad ir toliau klausys Šarūno Jasikevičiaus nurodymų.

Bet, aišku, dabar žaidėjai gali tikinti, kad norėtų rungtyniauti „Žalgiryje“ ir kitąmet, bet klausysime, ką jie sakys, kai vasarą ant jų stalo suguls 50–100 ar dar daugiau tūkstančių eurų pelningesni turtingesnių Europos klubų pasiūlymai.

Preliminariais skaičiavimais, „Žalgiris“ dabartinę sudėtį nupirktų maždaug 500 tūkstančių eurų brangiau – tiek bendrai kilo žalgiriečių vertė po šio sezono Eurolygoje.

Kaip turėtų atrodyti „Žalgirio“ mozaika?

Potencialo klodai

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Lukas Lekavičius

Paulius Motiejūnas interviu 24sek laidai „Eurolygos diena“ sakė, kad Mantas Kalnietis yra visada laukiamas „Žalgiryje“. Bet jeigu visi trys įžaidėjai lieka Kaune, su visa pagarba Mantui, jam čia paprasčiausiai nebūtų vietos.

L.Lekavičius dar turi patobulinti gynybą, kad gautų mažiau velnių nuo Š.Jasikevičiaus, tačiau 180 cm ūgio mažylis akivaizdžiai braunasi į priekį, o kad toliau taip progresuotų, turi gauti daugiau minučių. Nors ir taip L.Lekavičius yra žaidėjas, per kurį statistiškai dažniausiai sukasi „Žalgirio“ atakos.

Kevinas Pangosas šį sezoną šiurpina akimirkomis, kai užspaustas agresyvios gynybos pameta kamuolį savoje aikštės pusėje. Kai pagrindinis įžaidėjas 8 Eurolygos rungtynes iš 30 – tai yra beveik kas trečias, baigia su neigiamu arba nuliniu naudingumo balų skaičiumi, pasitikėjimu čia nekvepia.

Lyg tyčia prastas K.Pangoso žaidimas siedavosi su „Žalgirio“ pralaimėjimais. Laimėtose rungtynėse kanadiečio efektyvumo vidurkis siekė 10,6 naudingumo balo, o pralaimėtose – 6,1.

Kevino debiutas Eurolygoje vidutiniškas, bet Šarūnas Jasikevičius tiki ir saugo nuo kritikos šį žaidėją. O mes turime pagrindo tikėti Šarūnu Jasikevičiumi.

Beje, prisiminkime, kad tas pats K.Pangosas savo tritaškiais ištraukė „Žalgirį“ į pergales prieš Maskvos CSKA, Stambulo „Daruššafaka“ ar „Baskonia“ Vitorijoje. Potencialo šis vaikis turi, tik reikia būti kantriems.

Leo Westermanno svarbą „Žalgiriui“ geriausiai apibūdino Š.Jasikevičiaus žodžiai: „Leo protas mūsų komandai yra viskas. Jis iš pusės žodžio supranta, ko nori treneris. Tai žaidėjas, kuris turi fantastinį krepšinio intelektą.“

Kad Leo yra „Žalgirio“ protas, liudija court-side.com/news pateikiami duomenys. Per 100 atakų prancūzas atlikdavo vid. 35,8 rezultatyvaus perdavimo, o tai yra antras rezultatas tarp daugiau žaidžiančių Eurolygos krepšininkų, į priekį užleidžiant tik Stevaną Jovičių iš Belgrado „Crvena zvezda“.

Ne tik fantastinis krepšinio intelektas gali toli vesti šį 25-erių prancūzą. L.Westermannas yra, ko gero, drąsiausias, karingiausias ir teigiama prasme įžūliausias žalgirietis. Tokių žmonių reikia čempioniško charakterio ugdymui. Su tokiais galima kabintis į gerkles favoritams.

Leo pasiliko vietos progresui kitam sezonui – kartais šį sezoną iš jo trūko agresyvumo pelnant taškus ir stabilumo. Lapkritį rinkęs 14,2 naudingumo balo, gruodį, sausį ir vasarą jis vėliau neberinko nė 9.

Pozicija, kuri reikalauja reanimacijos

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Renaldas Seibutis

Mažai atakų iš atakuojančių gynėjų. Kai „Žalgiris“ žaisdavo be dviejų įžaidėjų aikštėje vienu metu, žaliai baltiems pritrūko geresnio Artūro Milaknio ir Renaldo Seibučio žaidimo.

„Žalgiriui“ šį sezoną pritrūko daugiau taiklių A.Milaknio tritaškių. Prisimenu sezoną prieš snaiperiui įsėdant į lėktuvą Vilnius-Maskva-Kazanė. Milas pataikydavo 9 tritaškius iš 10, jeigu „Žalgiris“ išvesdavo jį į atakos smaigalį laisvą.

O šį sezoną, susidarė įspūdis, A.Milakniui krisdavo labiau tie tritaškiai, kurie nebūdavo tokie patogūs. Laisvas jis stebėtinai dažnai mesdavo pro šalį. Galbūt tai kalba apie lietuvio pasitikėjimo savimi praradimą, kuriam įtakos galėjo turėti sunkus sezonas Kazanėje ir raudona šviesa Jono Kazlausko olimpinėje rinktinėje.

Kaip kitaip paaiškinti, kad A.Milaknis praėjusį sezoną Eurolygoje sužaidė 6 rungtynėmis mažiau, bet pataikė 4 tritaškiais daugiau nei 2014–2015 metų Eurolygoje. Tada pataikęs 46,2 proc. tritaškių, šiemet 30-metis realizavo jau tik 38,6 proc. tokių bandymų. Per 6 sezonus Eurolygoje A.Milaknis netaiklesnis buvo tik 2010–2011 metais (30,8 proc.).

Beje, kritiniais mėnesiais – sausį, vasarį ir kovą, A.Milaknio tritaškių pataikymas stabiliai smuko – 38,1, 35,7 ir 30,8 proc.

„Žalgiris“ tą trejų metų sutartį ir 200 tūkstančių eurų per sezoną patikėjo už tritaškius. Jų buvo per mažai ketvirtfinalio lygiui. Lauksime 2016–2017 metų sezoną.

„Žalgiryje“ kažkas negerai su tais atakuojančiais gynėjais. Pernai pro šalį mėtė Martynas Pocius, o šiemet šis prakeiksmas užslinko virš Renaldo Seibučio.

Ilgametis rinktinės žaidėjas visiškai numušė savo taikiklį. Renaldas per visą karjerą blogiau tritaškius metė tik „Lietuvos ryte“ – 2013–2014 m. Europos taurėje (20 proc.) ir VTB lygoje 2012–2013 m. (16,7 proc.). Dažnai jis prašaudavo laisvas ir „Žalgiryje“ pataikė tik 20,8 proc. metimų.

Skaičiuojant bendrą pataikymo rodiklį, kuris sumuoja visus pataikytus dvitaškius, tritaškius ir baudas, court-side.com/news nustatė, kad R.Seibučio pataikymas šį sezoną yra prasčiausias karjeroje (vid. 37,7 proc.).

Gerai, kad R.Seibutis tuos netaiklius metimus kompensuodavo patikima gynyba. Kita vertus, „Real GM“ statistika, kuri skaičiuoja per 100 atakų įmestų ir praleistų taškų skaičių tam žaidėjui esant aikštėje, buvo negailestinga. Prie Renaldo „Žalgirio“ puolimas labai smukdavo, o gynyba nesustiprėdavo išskirtinai gerai žvelgiant į bendrą vidurkį.

Iškalbingas faktas, kad sumuojant visus teigiamus ir neigiamus kiekvieno „Žalgirio“ žaidėjo statistinius rodiklius ir skaičiuojant jų vidurkį per minutę, A.Milaknis ir R.Seibutis, remiantis court-side.com/news informacija, yra du iš trijų statistiškai mažiausiai naudingų žalgiriečių (tarp jų viduryje įsiterpė Robertas Javtokas).

Atradimas ant ūselio

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Edgaras Ulanovas

Kai Šaras į aikštę mesdavo du įžaidėjus, R.Seibutis arba A.Milaknis pasislinkdavo į jiems mažiau artimą lengvojo krašto puolėjo poziciją. O starto penkete joje tvirtai stovėdavo Edgaras Ulanovas.

Šis sezonas įstrigo kaip E.Ulanovo žaidimo ant ūselio ketvirtajame kėlinyje atradimas. Ne sykį lemiamu metu „Žalgiris“ bandydavo išnaudoti būtent šį kozirį, o jei gerai pamenate mačą su Belgrado „Crvena zvezda“, tai E.Ulanovo apsisukimai ant „ūselio“ Serbijoje įtvirtino žalgiriečių pergalę.

Sezonas Eurolygoje E.Ulanovui buvo rezultatyviausias (vid. 7,7 tšk.) ir taikliausias per tuos trejus metus. Maža to, E.Ulanovas taip pagerino metimą, kad metė taikliausiai per visą karjerą Europos turnyruose – bendras dvitaškių, tritaškių ir baudų pataikymo koeficientas siekė 60,7.

Bet tobulėti dar yra kur. court-side.com/news skaičiuojant visų teigiamą ir neigiamą įtaką žaidimui darančių rodiklių per vieną minutę vidurkį, E.Ulanovas buvo tik aštuntas pagal naudingumą „Žalgiryje“ (vid. 12,4 PER).

Stipriausia pozicija

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pergalės džiaugsmo akimirkos

26 iš 30 Eurolygos rungtynių jis baigė su dviženkliu naudingumo balų skaičiumi. Kas trečią Eurolygos mačą jis rinko bent po 20 naudingumo balų.

Paulius Jankūnas vėl buvo geriausias žalgirietis.

Net jeigu rungtynės jau slysdavo iš 32 metų puolėjo rankų, šis vis tiek sugebėdavo išsikapanoti ir tarti svarbų žodį ketvirtajame kėlinyje.

P.Jankūno žaidimo laiko skaičius buvo sumaniai išlaikytas iki 24 minučių (mažiausiai tarp 7 naudingiausių Eurolygos žaidėjų). Bet kapitonui prisėdus ant suolo poilsio minutėms, varžovams atsikvėpti neleido Brocko Motumo boulingas ant parketo.

Jis „straikino“ krepšį savo boulingo kamuolio sviedimo ritualu po kiekvieno taiklaus tritaškio, o jų buvo daug – bent 46,2 proc. taiklių. B.Motumas buvo taikliausiai tritaškius metantis žalgirietis Eurolygoje.

26-erių puolėjas žaidė naudingai nepriklausomai nuo to, „Žalgiris“ laimėdavo (10,4 naud. bal.) ar pralaimėdavo (10,5 naud. bal.). Lyginant su praėjusiu sezonu, australas pakėlė savo naudingumą nuo 6,1 iki 10,5 naudingumo balo. Be to, jis buvo taikliausias tritaškius, dvitaškius ir baudas metantis komandos narys (63,7 proc.).

P.Jankūnas ir B.Motumas taip sėkmingai darbavosi drauge, kad Šaras dažnai juos abu mesdavo į aikštę ir naudodavo žemą penketą.

Permainų užuominos

Lino Žemgulio nuotr./Antanas Kavaliauskas ir Augusto Lima

Kita vertus, žemu penketu „Žalgiris“ žaidė nebūtinai iš gero gyvenimo.

Vidurio puolėjo pozicija „Žalgiryje“ šį sezoną buvo tokia nestabili, kad Š.Jasikevičius kartais į aikštę dar pirmajame kėlinyje mesdavo visus tris vidurio puolėjus: Augusto Limą, Antaną Kavaliauską bei Robertą Javtoką.

A.Limos energijos neužteko kompensuoti kampuoto žaidimo varžovų baudos aikštelėje, kai priešininkai naudodavosi brazilo negebėjimu išnaudoti pranašumo po krepšiu. Brazilas audrindavo „Žalgirio“ areną blokais ir dėjimais, bet jų buvo nedaug. O ir gynyboje A.Lima kartais pasimesdavo ir palikdavo skyles po krepšiu.

Kaip 24sek laidoje „Eurolygos diena“ leido suprasti Paulius Motiejūnas, į A.Limos vietą bus ieškomas naujas žaidėjas, o išnuomotas legionierius sugrąžintas Madrido „Real“ komandai.

„Žaidėjų, ypač vidurio puolėjų, bus spraga. Ten ir reikia pasistiprinti“, – leptelėjo P.Motiejūnas. Panašu, kad jis turėjo omenyje ne tik pamainą R.Javtokui.

A.Kavaliauskas taip pat kartais pasiklysdavo Š.Jasikevičiaus gynybos schemose. Vilniečio adaptacija Kaune buvo sudėtinga. A.Kavaliauskas per sezoną sužaidė penkis įsimintinesnius mačus, kai surinko dviženklį naudingumo balų skaičių. Kas ketvirtą mačą – 7 iš 30, A.Kavaliauskas rinko nulį arba minusinį naudingumo balų skaičių.

„Centro“ atlyginimo fone šie skaičiai skaudžiai atrodo „Žalgirio“ vadovams. A.Kavaliauskas yra antras geriausiai apmokamas komandos žaidėjas – atlyginimas siekia apie 300 tūkst. eurų per sezoną.

Tačiau sirgaliai turėtų ne nušvilpti buvusį Vilniaus „Lietuvos ryto“ veidą, o būti kantrūs ir laukti, kad kitą sezoną pagal sutartį „Žalgiryje“ liksiąs aukštaūgis būtų naudingesnis. Kitos išeities nėra.

Tuo tarpu R.Javtokas retsykiais įnešdavo į žaidimą puikios energijos. Tiek iš jo ir tereikėjo. Paskutinį „centro“ sezoną reikėtų vertinti neutraliai, ypač žinant, kad visą krūvį gali pakelti tik vartodamas nuskausminamuosius.

Kita vertus, ką aukštaūgiai darydavo pagirtinai, tai rinkdavo kamuolius baudos aikštelėje. „Žalgiris“ Eurolygoje surinkdavo vid. 53,1 procentų visų galimų kamuolių puolime ir gynyboje. Geresnį rezultatą Eurolygoje – ir tai, minimalų, turėjo tik Madrido „Real“ (52,2 proc.).

Tai, be abejo, didelis trijų „centrų“ puolėjų nuopelnas.

Ribotas jaunimo laikas

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Isiah Hartenšteinas

„Žalgiris“ šį sezoną suolo gale turėjo keletą jaunuolių: Isaiah Hartensteiną, Paulių Valinską bei Martyną Varną.

P.Valinsko debiutas buvo neįtikėtinas – ketvirtajame kėlinyje su Maskvos CSKA vaikantis Milošą Teodosičių ir pataikant tą savo pirmąjį metimą.

Bet minučių skaičius buvo labai ribotas. Kaip ir Amerikos-Vokietijos talento Isaiah Hartensteino.

Š.Jasikevičius būsimo NBA naujokų biržos pirmojo rato šaukimo dar nematė aikštėje kaunantis su geriausiais Europos žaidėjais. Tarp bendraamžių Europos čempionate žiemą puolėjas parodė, kad yra vienas kiečiausių, bet klubiniame sezone iš jo buvo laukiama šiek tiek daugiau, jeigu I.Hartensteinas tikėjosi pateisinti prieš metus dvejus jam prognozuotą NBA naujokų biržos šaukimą pirmajame dešimtuke.

Kitas perspektyviu laikomas 20-metis gynėjas Martynas Varnas „Žalgiryje“ buvo tiesiog nematomas. Realu, kad šie du „Žalgirio“ gynėjai kitą sezoną žais jau kitoje komandoje, o I.Hartensteino likimas priklausys nuo NBA naujokų biržos.

Visa ši trijulė Eurolygoje sužaidė tik 10 rungtynių.

Fantastinė pažanga padaryta. Jos ir „Žalgirio“ turimo potencialo prinokimą galbūt būtų galima išvysti kitą sezoną.