Taip, „Žalgiriui“ tai atsinaujinimo sezonas. Be abejo, traumos dviem pagrindiniams trečios pozicijos žaidėjams situacijos nepalengvina. Dar daugiau, paskutiniais metais mes buvome įpratę matyti kylančią Kauno ekipos žaidimo kreivę paskutinėje sezono stadijoje, kuri suteikdavo itin daug vilčių kovoje dėl vietos geriausiųjų aštuonete. Bet po ketvirtadienio vakaro rungtynių išvada lieka viena – esame visiškai priešingoje šio kelio pusėje. Tos komandos, kuri nuskynė 6 pergales iš eilės gruodžio mėnesį, nebėra, kaip ir nebėra uraganinio „Žalgirio“ puolimo, agresyvios gynybos ir darnaus komandinio žaidimo. Varžovai yra išnarplioję vienpusišką kauniečių žaidimą, kuris, susidūręs su keitimosi gynyba, vis dar neranda efektyvių būdų ją atakuoti.
Pirmojoje tarpusavio dvikovoje Stambulo klubas atrodė lyg iš žemesnės lygos, tačiau kaip greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis. M.Guduričiaus atėjimas bei papildomas laikas sureguliuoti žaidimą I.Kokoškovui suveikė nuostabiai ir Turkijos klubas per šį laikotarpį savo sąskaitą papildė 13 pergalių ir 2 pralaimėjimais. Pažvelkime į pasikeitimus „Fenerbahče“ žaidime bei pagrindinius 30 turo mačo su „Žalgiriu“ akcentus.
„Fenerbahče“ renesansas
Atsinaujinimo pradžia turkams nebuvo sėkminga – pasiektos vos 5 pergalės per pirmas 15 rungtynių. Įsigijus daug naujų rotacijos žaidėjų bei pakeitus Ž.Obradovičių, „Fenerbahče“ ekipoje akivaizdžiai matėsi susižaidimo stoka. Vieną pralaimėjimą sekė kitas, o lapkričio–gruodžio mėnesiais patirti 20–30 taškų pralaimėjimai rimtai klibino I.Kokoškovo kėdę.
Pagrindinės to priežastys buvo tipiniai naujos komandos bruožai: žaidėjai, dar tik bandantys atrasti savo vietą aikštelėje ir suprasti trenerio jiems skiriamą vaidmenį, prastas išsidėstymas, neatsirinkti efektyvūs deriniai, stagnacija puolime, nežinant, kaip tęsti atakas bei gynybinės rotacijos.
E.Ulanovas, D.Pierre’as, L.Brownas, J.Eddie, D.Barthelis – visi jie turi svarbų vaidmenį turkų rotacijose, tačiau nežaidė jų gretose praėjusį sezoną. Visi – labai skirtingi žaidėjai, kuriuos teisingai išnaudoti prireikė laiko ir I.Kokoškovui. Sezono starte L.Brownas akivaizdžiai per daug užsibūdavo su kamuoliu. Nors amerikietis yra itin stiprus fiziškai ir sugebėdavo sukurti metimus sau ar kitiems net ir stagnuojančiame puolime, jo 15 ar 20 sekundžių nesiskyrimas su kamuoliu tiesiog nužudydavo „Fenerbahče“ puolimo ritmą ir padarydavo jį neefektyvų. Tuo tarpu šioje sezono stadijoje jis kyla nuo suolo, puikiai žino savo vaidmenį bei derinius, kuriuose gali atakuoti pats. Tą puikiai žino ir jo komandos draugai, o tai smarkiai gerina komandos mikroklimatą bei išsidėstymą aikštelėje.
Natūralu, kad turkai visiškai pakeitė ir savo derinių knygą, kurioje atsirado begalė naujų ir išradingų I.Kokoškovo schemų. Reikia pripažinti, kad šis treneris iš Serbijos turi itin šiuolaikiškus bei opcijų pilnus derinius. Be to, teisingas išpildymas reikalauja ilgesnio laiko jas šlifuojant. Pirmojoje sezono dalyje ryškiai matėsi kokybės trūkūmas pildant derinius – trūko suderinamumo judant aikštelėje, užtvarų metu buvo mažai kokybės. Kai kurie deriniai veikė neblogai, tačiau kitu metu „Fenerbahče“ žaidėjai tiesiog žiūrėdavo vienas į kitą stovėdami ir nesuprasdami, ką reikėtų daryti toliau. Tai stumdavo komandą į prastas atkarpas ir visų rungtynių paveiksle į jau minėtus pralaimėjimus 20 ar 30 taškų skirtumu.
Tačiau labiausiai kentėjo gynyba ir aiškumo joje stygius. 2 žaidėjai ties 1 varžovu buvo itin dažnas atvejis, o agresyvumas gynyboje kartais tiesiog neegzistuodavo. Su M.Guduričiaus atvykimu, „Fenerbahče“ smarkiai padidino savo startinio penketuko ūgį bei universalumą. Keitimosi gynyba tapo dažnas reiškinys turkų gynyboje, o tai padėjo pradėti stabdyti varžovų derinius bei mažino situacijų, kada lengvai susikuriami pranašumai puolime, skaičių.
Tai buvo itin sunkus laikotarpis Kokoškovui bei pasikeitusiai „Fenerbahče“ komandai. Pagyros turėtų keliauti klubo administracijai, kuri parodė krepšinyje nedažną kantrybę išlaikydama trenerį. M.Guduričiaus atėjimas suveikė lyg magiškas mostas burtų lazdele, po kurios turkų ekipa demonstruoja geriausius rezultatus visoje Eurolygoje – 13 pergalių ir 2 pralaimėjimai. Revanšas „Žalgiriui“ pasiektas, o mums metas panagrinėti ir šį.
Svarbiausia rungtynių atkarpa
Antrojo kėlinio vidurys. Rezultatas 26:32 „Fenerbahče“ naudai. Turkai kėlinį užbaigė spurtu 13:0 ir įgijo 19 taškų pranašumą prieš ilgąją pertrauką. Arčiau varžovų „Žalgiris“ nebebuvo visą mačą. O ši 5 minučių atkarpa mums puikiai iliustravo kauniečių visų rungtynių bėdas.
Po minutės pertraukėlės turkai presinguoja „Žalgirio“ įžaidėjus bei siunčia papildomą žmogų dvigubinti Th.Walkupo. Komandinėmis pastangomis svečiai persivaro kamuolį, tačiau ataką pradeda itin vėlai – likus vos 14 sekundžių. Deriniui sugriuvus dėl „Fenerbahče“ keitimosi užtvarų metu, kauniečiams išnaudoti atsiradusius pranašumus lieka itin nedaug laiko – vos 4–5 sekundės. Šį vaizdą matėme gerokai per dažnai.
Dar daugiau, žaliai balti eilinį kartą atakuojant šiuos pranašumus prioritetą teikė gynėjams. Problema ta, kad nei vienas iš jų neturi pakankamos greičio bei ūgio kombinacijos, kad galėtų įveiktų mobilius oponentų aukštaūgius, todėl 1 prieš 1 bandymai ties perimetru baigdavosi sausai. Pirmojoje rungtynių pusėje, kurioje „Žalgiris“ sukrapštė vos 26 taškus, 6 tokie bandymai atakuoti baigėsi lygiai 0 taškų. Nepakankamai efektyviai, tačiau vis tiek geriau veikė šių pranašumų išnaudojimas baudos aikštelėje. Įmestas kamuolys ten sutraukdavo gynybą ir keli išpasavimai atgal į perimetrą suteikė pakankamai erdvės metimams. Gaila, kad dar nemažą dalį jų kauniečiai prametė laisvi.
Keitimosi gynybos atakavimas yra akivaizdus „Žalgirio“ Achilo kulnas ir ši problema ryški viso sezono metu. Individualiai žiūrint, žaidėjai nėra pajėgus efektyviai bausti šią gynybą, o kažkokio super komandinio plano, paremto perdavimais bei judėjimu, irgi nėra. Net ir individualus atakavimas ne iki galo atidirbtas – kauniečių išsidėstymas aikštelėje dažnai būna itin prastas, o gynėjai neturi pakankamai vietos atakuoti 1 prieš 1.
Paskutiniu metu į akis itin krenta nepasitenkimas teisėjais bei išeikvojama energija tam. Galbūt tai atspindi ne tik nepasitenkimą teisėjų darbu, bet ir nuotaikas komandos viduje. Nuoširdžiai nebematau tikėjimo bei ugnelės kauniečių ekipoje, tikint dėl patekimo į atkrintąmasias. Kai kurie žaidėjai mieliau skėsčioja rankomis nei grįžta į gynybą. Mariui Grigoniui, po neužfiksuoto oponento žaidimo koja, svarbiau pasiginčyti su arbitru, nei iškart grįžti į gynybą greitajame puolime. Lietuvis, būdamas paskutinis žmogus gynyboje, savo ginčais leido D.Pierrui įgyti kelių žingsnių pranašumą ir įdėti kamuolį į krepšį.
Gynyba tranzicijoje buvo kita didelė šio spurto ir rungtynių problema. Dėl neefektyvaus kauniečių puolimo, turkai turėjo daug progų greitai atakuoti ir „Žalgiris“ dažnai rasdavo save 4 prieš 5 situacijose. Jose „Fenerbahče“ žaidėjai lengvai kirsdavo į laisvus plotus ir rinko taškus – šio spurto metu nemažą dalį savo taškų surinko J.Vesely, kuris mačą pabaigė su 21 tašku ir 10 atkovotų kamuolių.
Puolime išvydome ir vieną įdomią Kokoškovo puolimo prieš „Žalgirio“ Ice gynybą detalę. Jo komandos aukštaūgiai dažnai pakeisdavo užtvaros pusę kauniečiams taikant šį gynybos elementą, kurios tikslas neleisti varžovams iš viso naudotis ja. Šis taip vadinamas užtvaros flip’as palikdavo kauniečių gynėjus už nugaros bei leisdavo N.De Colo iš aukštai atakuoti kauniečių aukštaūgius. Tai suteikė daug erdvės prancūzui, iš dalies eliminavo „Žalgirio“ Ice bei smarkiai pakėlė „Fenerbahče“ pikenrolų efektyvumą.
Apibendrinimas
Dar vienas beviltiškas „Žalgirio“ pasirodymas.
Kauniečiai į lemiamus 4 sezono mačus keliauja visiškai be jokios inercijos. Vienintelė paguoda, kad jų laukia sąlyginai silpnesni varžovai.
Vietos klysti nebėra.
