Prie „Žalgirio“ pergalės prieš Stambulo „Anadolu Efes“ dviženkliu taškų skaičiumi (86:70) prisidėjo bent penki žaidėjai.
Tokie etatiniai žaliai baltų lyderiai kaip Edgaras Ulanovas pridėjo 8, Paulius Jankūnas – 2 taškus. Tačiau šie žalgiriečiai niekada nereikš pretenzijų ir nerodys savo ego, nes jie augo kitokioje aplinkoje. Sistemoje, kurioje svarbiausia komandos, o ne asmeniniai pasiekimai.
„Oi, aš manau, kad čia varžovų treneriui didžiausias galvos skausmas, kai tu net nežinai... Deriniai vienas po kito seka vis kitam žaidėjui. Visi pelno, įmeta. Varžovų treneriui belieka tik skėsčioti rankomis, nes negali susikoncentruoti tik ties vienu žaidėju.
Šiandien gal Pauliui nepasisekė, bet kiti atidirbo už kapitoną“, – 11 taškų pridėjęs prie „Anadolu Efes“ sudorojimo, 24sek Stambule sakė Artūras Milaknis.
Snaiperis pats sezono pradžioje turėjo didžiulę nepataikymo problemą, bet niekada nenuleido galvos. To jam neleido padaryti pergalės ir komanda, kuri visada užstodavo savo taikiklio iš pradžių nesuderinusį lietuvį.
Atmosfera komandoje yra labai abstraktus dalykas, kurį sudėtinga įvertinti objektyviai. Bet „Žalgiryje“ ji ypatinga. Dar buvę žalgiriečiai su nostalgija prisimena 2016-2017 metų sezoną, kai Šaras pirmą kartą nuo pat sezono pradžios iki pabaigos vadovavo pagal savo pageidavimus surinktai ekipai.
Šarūnas Jasikevičius buvo teisus sakydamas, kad tokios atmosferos galėtų pavydėti tituluočiausios Europos komandos. Aukščiausiame lygyje komandos gali jaustis vieningos, bet tą tarpusavio ryšį ne visada pavaidinsi šeima.
Aikštėje tie žmonės gali dalintis kamuoliu, kartu aukotis dėl pergalės, bet laisvą dieną nė neplanuoti laisvalaikio su bendražygiais.
„Žalgiryje“ viskas kitaip. Tą laimėjęs Karaliaus Mindaugo taurę patvirtino Šarūnas Jasikevičius.
„Kauno „Žalgirio“ atmosfera yra tokia, dėl ko visi žmonės atsisako važiuoti kažkur kitur. Tai yra nuo žaidėjų, trenerių, galbūt net vadovų. „Žalgirio“ atmosfera išskirtinė.
Nėra didesnio kaifo, kaip ateiti į „Žalgirio“ rūbinę. Kitose komandose taip nėra. Nesakau, kad mes vieninteliai, bet, garantuoju, esame vieni iš nedaugelio“, – tikino Šaras.
Ir jis teisus.
Sunku vertinti kažką tada, kai tą turi. Bet užteko „Žalgirio“ ir „Anadolu Efes“ mačo išvakarėse pamatyti „Olimpia“ ir „Fenerbahče“ rungtynes Stambule, kad suprastum, ką turi „Žalgiris“.
Gal tai buvo tik vienas labai blogas vakaras, bet Milano komanda iš šono atrodė labai nejaukiai. Rungtynių metu retai kada krepšininkai vienas kitam pliaukštelėdavo delnais. Ant parketo visu svoriu išsitėškęs Artūras Gudaitis nuo žemės kėlėsi pats, be jokios pagalbos, kai įprastai klubuose prie gulinčio žaidėjo prišoka bent pora bendražygių.
Komandos draugai vargiai bendravo vieni su kitais ant atsarginių suolo ir gerokai dažniau kraipė galvas, kai kiti žaidėjai švaistėsi neparuoštais metimais ir neatlikdavo papildomo perdavimo.
Ir tai nėra tik Milanas su baisiais sezono rezultatais. Panašiai gyvuoja ne vienas Eurolygos klubas, tik kad kiek geriau.
Jeigu reikėtų ieškoti apčiuopiamų geros atmosferos išraiškų, būtų galima pasižiūrėti į „Žalgirio“ rezultatyvių perdavimų statistiką. Šį sezoną žalgiriečiai atlieka vidutiniškai 19,6 rezultatyvaus perdavimo per vakarą. Daugiau Eurolygoje surenka tik „Barcelona“, bet pačiam „Žalgiriui“ tai geriausias visų laikų rezultatas.
Be to, Šarūno Jasikevičiaus užkurta puolimo mašina, Mykolo Stumbro skaičiavimais, yra ketvirta pagal puolimo efektyvumą Eurolygoje. Standartinėje išraiškoje tai yra 82 taškai per rungtynes.
Tos geros atmosferos požymiai po pergalės Stambule matėsi ant Vasilije Micičiaus kelių ir alkūnių. Keliose vietose prakirstas kelis buvo kruvinas, alkūnė – taip pat.
„Va čia tai pasiaukojimas! – juokavo kruvinas vietas aprodęs Vasilije Micičius. – Ši komanda yra nauja. Mes turime žaidėjų iš praėjusių metų ir tai labai svarbu bendrai atmosferai. Su pergalėmis sezono pradžioje mes suartėjome ir tapome geresnė komanda. Kiekvienas iš mūsų labai palaiko vienas kitą ir tai svarbiausia.“
Būtent pergalės padėjo suklijuoti septyniais naujais veidais pasipildžiusį „Žalgirio“ kolektyvą.
Iš pradžių būta visokių reakcijų. Pavyzdžiui, Brandonas Daviesas dažnai nesuprasdavo, ko iš jo nori Šarūnas Jasikevičius, tad neretai užsilikdavo prie trenerio išsiaiškinti visų detalių. Dabar vyrai vis dar padiskutuoja, bet amerikietis gerokai supratingiau reaguoja į Šaro pastabas.
Tiek jis, tiek kitas dažnas Š.Jasikevičiaus mokinys Axelis Toupane'as dabar puikiai suvokia, kad visos tos replikos ir nuolatinis maksimumo reikalavimas daro juos geresniais krepšininkais.
A.Toupane'as sezono pradžioje vis nepatenkintas vartydavo akis, kai Šaras aprėkdavo jį prieš visą salę prie krašto linijos. Sykį jis net maištavo per minutės pertraukėlę Vilniuje ir vos nebuvo išsiųstas į rūbinę.
Bet laikui bėgant jaunas prancūzas suprato savo vaidmenį ir „Žalgiryje“ ištraukia vis naujų ginklų.
A.Toupane'as atvyko į Kauną parodyti Europai, kad čia gali ne tik gerai gintis ir rinkti taškus. Tą jis sugeba, bet Šarui jis vis tiek naudingesnis kaip žaidėjas, kurio didžioji energijos dalis būtų nukreipta pavojingiausiems priešininkų krepšininkams stabdyti.
A.Toupane'as susitaikė su šiuo vaidmeniu ir dabar ramus juokauja „Žalgirio“ rūbinėje.
Jis po emocingo „Mes už... Žalgirį!“ Stambule su sportbačiais rankose pasileido į diskusiją su Dariumi Maskoliūnu prie rūbinės durų. Tik ji buvo kitokia nei anksčiau.
Šaro asistentas rungtynių metu dažnai prieina asmeniškai prie žaidėjų, jei šiuos griežčiau paauklėja trenerio ranka. Š.Jasikevičiaus bendražygis tada pritūpęs ramiai išdėsto pastabas ir numalšina aistras.
Šįsyk vyrai tiesiog apsikeitė linksmais komentarais.
„Highlight White“, – pridūrė A.Toupane'as „Sinan Erdem“ rūbinėje, kai dėl itin efektingų Aarono White'o skrydžių virš lanko 24sek juokais pasiteiravo amerikiečio, kaip pavadintų savo oro linijas, jeigu tokias atidarytų ateityje.
„Tai turėtų būti mūsų tikslas, – apie penkis virš 10 taškų pelniusius žalgiriečius kalbėjo A.White'as. – Taip puldami mes geriausi.“
Geriausi jie tokie būna ir kai vieningai ginasi. Štai pirmajame kėlinyje Stambule praleidę 23 taškus, žalgiriečiai antrajame leido „Anadolu Efes“ įmesti jau tik 13.
„Tai buvo komandinis pasikeitimas. Iš pradžių rūpinomės asmenine gynyba, bet po to pradėjome geriau vieni kitiems padėti, rotuoti. Varžovai turi puikius metikus, bet jie kartais nemato papildomo perdavimo, tad ta pagalba buvo efektyvi“, – samprotavo A.White'as.
Šis 25-erių amerikietis kilnoja arenų stogus savo nepaaiškinamais skrydžiais virš lanko, bet už aikštės ribų yra tylus ramus dviejų vaikučių tėvas.
Kokie kiti vyrukai surinkti „Žalgirio“ rūbinėje? Kuklusis Kevinas Pangosas, kurio mėgstamiausia pramoga Kaune, ko gero, užsidaryti „Žalgirio“ treniruočių salėje.
Centras Brandonas Daviesas užaugo neeilinėje šeimoje. Amerikietis gimė Filadelfijoje, kai jo mamai buvo 16 metų. Nepilnametė paliko vaikelį vaikų namuose. Jį iš ten pasiėmė vieniša moteris, Jutoje dar auginusi indų kilmės brolį ir seserį.
B.Daviesas lankė griežtų įsitikinimų krikščionišką mokyklą, kurios krepšinio komandoje prieš svarbiausias NCAA kovas buvo suspenduotas dėl vidinių taisyklių pažeidimo – sekso su moterimi prieš santuoką.
Ką turime toliau? Paulių Jankūną, kuris, ko gero, yra kilniausias visų laikų žalgirietis. „Žalgirio“ kapitonas turi tokią nepriekaištingą reputaciją, kad baigęs karjerą turėtų puikius šansus tapti Kauno meru.
Jis su Robertu Javtoku, Mantu Kalniečiu ir kitais „Žalgirio“ senbuviais rūbinėje paliko tiek teisingos atmosferos skiepų, kad žaliai baltiems užteks dar keliems metams į priekį.
Bet kuris „Žalgirio“ aprangą dabar užsivilkęs Lietuvos krepšininkas supranta, kokią garbę ir atsakomybę neša su tais marškinėliais.
O prie gerų charakterio savybių pridėjus jaunų žalgiriečių alkį tobulėti, gaunate 14-os pergalių Eurolygoje komandą – likus 7 turams iki reguliariojo sezono pabaigos jau laimėjusią tiek, kiek per visą praėjusį sezoną.
Daug ką pasako ir tas faktas, kad vienas geidžiamiausių šių dienų Eurolygos trenerių Šarūnas Jasikevičius visai neskuba kelti sparnų iš, lygos masteliu, vidutinių finansinių pajėgumų klubo.
O „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas daro viską, kad Šaras Kaune neturėtų jokio galvos skausmo.
„Žmonės kažkodėl negali patikėti, kad aš labai laimingas Kaune. Jeigu reikės palikti „Žalgirį“, norėčiau čia dirbti kuo ilgiau.
Turi atsirasti kažkas didingo, kad turėčiau palikti „Žalgirį“. Man čia viskas tobula! – priblokštiems žurnalistams Tel Avive šį sezoną pasakojo Šaras. – Tiesiog mėgaujuosi darbu šioje komandoje. „Žalgiris“ leidžia man čia dirbti
Turime puikius santykius „Žalgirio“ organizacijoje: nuo prezidento iki smulkiausio personalo nario. Bet mums svarbūs visi. Ir visi kartu einame viena linkme.“
Tas pats „Žalgirio“ trenerių štabas yra lyg nuo vaikystės sutariančių pabrolių kompanija. Nors iš aikštelės perėjo į biurą, Robertas Javtokas vis dar palaiko tą lengvą atmosferą komandoje keliaudamas paskui „Žalgirį“ ir į išvykas. O ten jau organizuoja metimo iš aikštės vidurio ar tritaškių konkursus, kurie įtraukia trenerių štabo narius ar administracijos darbuotojus.
Tas tvirtas ryšys įsiraizgęs per visus „Žalgirio“ aukštus – nuo piramidės viršūnės iki pačių pamatų. Simboliškai rungtynėse suolo priekyje dalyvauja Šarūnas Jasikevičius, o jo gale dažnai sėdi Paulius Motiejūnas, šūksniais ir delnų pliaukštelėjimais palaikantis saviškius.
Šį vieningą kolektyvą skiria tik 3-4 pergalės nuo istorinio žingsnio į Eurolygos ketvirtfinalį.
Su 14 pergalių ir 9 pralaimėjimais žalgiriečiai dalijasi 4-7 vietas su Madrido „Real“, Atėnų „Panathinaikos“ bei „Chimki“. Pirmasis trejetas sunkiai pavejamas, bet visko gali būti, kad „Žalgiris“ finišuotų pirmajame ketverte, kas suteiktų namų aikštės pranašumą atkrintamosioms varžyboms.
„Turime būti susitelkę kiekvienam kitam mačui ir pratęsti pergalių seriją, – 24sek tikino V.Micičius. – Nežiūriu taip toli į priekį. Tai labai toli. Dauguma komandų yra labai patyrusios ir jų žaidimas vis gerėja.
Bet mes dabar labai gerame ritme. Parodėme svarbiausią dalyką – charakterį, kas labai svarbu prieš lemiamas kovas.
Manau, kad dabar su kiekvienomis rungtynėmis gerinsime savo žaidimą.“
Pasakojęs apie savo krepšinio filosofiją, Šarūnas Jasikevičius yra pasakęs: „Visada bandau žaidėjui pasakyti, kad jis mėgautųsi, nes žaidimas aikštėje… Niekas nebus geriau nei tai.“
Šis „Žalgiris“ mėgaujasi žaidimu. O dar labiau mėgaujasi žiūrovas.
Dar jokį kitą sezoną „Žalgirio“ išvykos rungtynėse nepalaikydavo tiek daug sirgalių.
„Žalia balta! Žalia balta!“ – džiaugsmingai aidėjo „Sinan Erdem“ arenoje dar prieš rungtynių pradžią. Visas tas maždaug 50-ies žaliai baltų aistruolių būrys sveikino komandą po pergalės prieš „Anadolu Efes“.
Milane buvo beveik šimtas lietuvių, uždominavusių dėl pribloškiančio „Žalgirio“ žaidimo nuščiuvusią „Mediolanum Forum“ areną.
Bent saujelės jų žaliai nuspalvino tribūnas Rusijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Vokietijoje, Izraelyje ir Serbijoje.
Aistruoliai ne akli. Jie mato ne tik pergales, bet ir ypatingą komandos aurą. Ji surišta tvirtai kaip Kevino Pangoso batų raišteliai.
