| Trečiadienis | Eurolyga | „Crvena zvezda“ – „Žalgiris“ | 20:00 | Belgradas |
Vienos Laisvės alėjos kepyklėlės darbuotojai turėtų labai gerai prisiminti platų angliakalbį jaunuolį, kuris užsukdavo su „Žalgirio“ striuke ir vis tuo pačiu užsakymu: bandelių su dešrele.
2005-ųjų gruodį beveik 18-os atvykęs į Kauną, V.Štimacas apsigyveno Maironio gatvėje, visai šalia Laisvės alėjos. Ten, priešais vieną gerai žinomą tinklinę piceriją, buvo tokia kepyklėlė, į kurią V.Štimacas vis užsukdavo prieš rytines A.Sabonio krepšinio mokyklos komandos treniruotes.
„Aš ten būdavau kiekvieną rytą!“ – kvatoja Vladimiras.
Kepyklėlės darbuotojams jis greitai pasidarė savas. Jie jau minučių tikslumu žinodavo, kokiu laiku V.Štimacas pravers duris ir paprašys bandelių. Ilgainiui jie net iš anksto paruošdavo šviežius kepinius ir sukraudavo juos į maišelį Vladimirui.
„Tiesiog pasiimdavau tą maišelį, duodavau litą ir eidavau, – juokiasi Vladimiras. – Aš labai mėgdavau valgyti! Ir dėl to turėjau didelių problemų.
Man vis kartodavo, kad tau nereikia tiek ėsti, kad tu storas ir t.t.! Grįždavau namo į Serbiją dešimčiai dienų ir parvažiuodavau į Kauną jau su 5–6 papildomais kilogramais. Nes tiesiog valgydavau ir valgydavau. Aš tikrai mėgau maistą!
Su laiku sutikau trenerius, kurie mane išmokė sveikesnės mitybos, sveikesnio gyvenimo būdo ir dabar viskas gerai. Bet tada buvau vaikas, kuris tiesiog mėgo valgyti.“
„Visi tie pyragai... – lietuviškai šio skanėsto pavadinimą dar dabar „Štark“ arenoje Belgrade taria Vladimiras. – Juos baisiai mėgau!“
Su šiltu lauknešėliu Vladimiras keliaudavo prie gatvės ir gaudydavo „mikruškę“ – maršrutinį miesto mikroautobusą.
Buvę bendražygiai Povilas Butkevičius ir Mantas Kalnietis išmokė atvykėlį tarti pirmąjį lietuvišką sakinį: „Prašau, sustokite prie Molo“. Tai gerai žinomas prekybos centras Kaune, visai šalia A.Sabonio krepšinio centro.
Nuo Molo V.Štimacas maždaug 10–15 minučių pėdindavo iki krepšinio aikščių, kuriose augo labai talentinga jaunųjų žalgiriečių karta. Bet jį net šiurpas nupurto pagalvojus, kaip šalta būdavo kulniuoti šaltais žiemos rytais arba vakarais.
„Kartą buvo -40!“ – šiurpsta Vladimiras.
V.Štimacas netrukus nutraukia siužetą ir samprotauja: „Norėčiau, kad ir dabar jaunimas būtų dažniau metamas į tokią situaciją. Aišku, į sveiką krepšinio aplinką. Įmesti žmogų taip, kad jis pasimokytų disciplinos ir krepšinio pagrindų.“
Ir netrukus maršrutinį autobusą keitė trenerio automobilis, kurio kelionių V.Štimacas neužmirš visą gyvenimą.
„Žalgirio“ dublerių komandą prieš 15 metų treniravo Rimantas Grigas. Kiek pamena V.Štimacas, jam talkino dar vienas aukštas vyras su ūsais bei Kazys Petkevičius. Ilgametis krepšinio treneris, kuriam V.Štimacas nebespėjo priminti šių istorijų asmeniškai.
„Labai norėčiau jį dabar pamatyti ir padėkoti, – surimtėja V.Štimacas. K.Petkevičius eidamas 83-ius metus mirė 2008-aisiais. – Jis niekada nebūdavo prastos nuotaikos! Nors jam tada buvo tikrai daug... Ką žinau, maždaug 70 metų, nors jis atrodydavo kaip 50-ies!
Jis būdavo visur! Vis rodydavo, kaip mums reikėtų žaisti po krepšiu. Jo metodika buvo senosios mokyklos, bet jis kartais atrodydavo geriau nei mes! Kaip mėgdavo daryti, tik tik ir taškai!“
V.Štimacas yra poliglotas – sakosi kalbąs septyniomis skirtingomis kalbomis. Septyniose šalyse žaidęs aukštaūgis turi gerą klausą ir atmintį, todėl per 2–3 mėnesius vėl galėtų laisvai kalbėti ir lietuviškai.
Būdamas 18-os Kaune V.Štimacas iš pradžių kalbėjo tik angliškai ir serbiškai. Bet būtent nuo Kazio Petkevičiaus prasidėjo rusų kalbos pamokos. Senjoras pats gerai nemokėjo anglų kalbos, todėl vyrukai šnekučiuodavosi rusiškai.
Kazio Petkevičius buvo be galo geras vyrukas. Man jis yra legenda ir visada išliksiu jam labai dėkingas.
V.Štimacas padaro pauzę. Prie „Štark“ arenos apsaugos posto kilo nedidelis šurmulys. Apsaugos darbuotojai ėmė garsiai šnekučiuotis su „Crvena zvezda“ darbuotojais. V.Štimacas rimtai žvilgtelėjo į savo tautiečius. Jis dabar kalba apie jam per daug svarbų ir gerbiamą žmogų, kad jo atminimas būtų užgožtas kažkokių garsių šnekų.
Šaltais žiemos rytais pavežėti V.Štimacą į rytines treniruotes pasisiūlė pats K.Petkevičius. Jis gyveno visai šalia krepšininko, todėl pakeliui į A.Sabonio krepšinio centrą prasukdavo ir pro „Žalgirio“ sistemos auklėtinį.
V.Štimacas žinojo, kur buvo K.Petkevičiaus garažas, ir kiekvieną rytą laukdavo trenerio sutartoje vietoje. Pakeliui į salę jiedu kasryt šnekučiuodavosi neužsičiaupdami.
K.Petkevičius vis pasakodavo, koks kietas buvo prieš 30–40 metų ir kaip vairavo tų laikų pasididžiavimą „Volgą“. Kaip jis gerai žaidė krepšinį ir kokie darbštūs bei fiziškai stiprūs buvo SSRS krepšininkai.
„Iš jo išgirdau tiek daug istorijų, kad nekantraudavau sulaukti kito ryto, nes galėdavau prisiklausyti daug įdomių dalykų“, – užsivedęs pasakoja V.Štimacas.
Su kiekviena rytine kelione į A.Sabonio krepšinio mokyklą judviejų ryšys vis stiprėjo.
Šaltais ir tamsiais rytais K.Petkevičius netgi atvažiuodavo pas V.Štimacą anksčiau sutarto laiko, kad galėtų pastovėti ir pašildyti automobilį. Pašildyti automobilį, kad įlipęs į mašiną nesušaltų V.Štimacas.
„Niekas nežino šitos istorijos. Bet aš jam iki galo būsiu dėkingas, – atvirauja V.Štimacas. – Jis man tas žmogus, apie kurį visada galvosiu. Ir jis mane išmokė dėkingumo. Juk kiekvieną rytą jam nebuvo sunku atsikelti atvažiuoti anksčiau vienam tam, kad pašildytų automobilį...“
Iki dabar V.Štimacas atsimena, koks tvarkingas vairuotojas buvo K.Petkevičius. Vietoj to, kad apsuktų automobilį iškart vidury judrios gatvės, jis važiuodavo išilgai visą Maironio gatvę, kol apsisukti leisdavo kelių eismo taisyklės.
„Jis taip darė viską. Jis visada buvo teisingas“, – pridūrė V.Štimacas.
Visada linksmas ir besišypsantis. Laimingas ir suteikiantis pagalbą. Visada turėjęs aplinkinių pagarbą. Toks būtų nedidelis K.Petkevičiaus portretas V.Štimaco akimis.
„Niekada niekam nepasakojau šitų istorijų. Bet džiaugiuosi, kad galiu dabar jomis dalintis. Esu labai dėkingas šiai nuostabiai asmenybei. Ir man labai gaila, kad negalėjau pats jam pačiam to pasakyti, – Eurolyga.lt sakė V.Štimacas. – Kazio buvo be galo geras vyrukas. Man jis yra legenda ir visada išliksiu jam labai dėkingas.“
Pasakodamas apie Kazį Petkevičių „Crvena zvezda“ žaidėjas savyje pajautė šviesą ir gėrį. Bet yra dar vienas vyrukas, apie kurį pagalvojus V.Štimacą užplūsta geros emocijos.
„Tai Marko Popovičius“, – tikina V.Štimacas.
Kai gavo savo pirmą algą „Žalgiryje“, V.Štimacas iškart nusipirko kompiuterį, mobilų telefoną ir „PlayStation“. Bet vėliau jis didelę dalį santaupų siųsdavo namo į Serbiją. Taip buvo saugiau – tėvai kaip patikimiausias bankas atidėjo sūnaus santaupas į šalį, kad Vladimirui nekiltų pagundų švaistyti pinigų.
Bet sykį V.Štimacui pritrūko pinigų. Iki mėnesio pabaigos jam nebeužteko piniginėje atsidėtų litų.
„Tiesiog nebeturėjau pinigų, – skėstelėjo rankomis V.Štimacas. – Vienu metu mano šaldytuvas buvo visiškai tuščias, o aš buvau alkanas.“
„Žalgiris“ kaip tik tuo metu įteikė žaidėjui klubo automobilį, bet pats vidurio puolėjas neturėjo pinigų net degalų užsipilti.
Nebūtų nutikę nieko tokio baisaus, jeigu V.Štimacas būtų paskambinęs namo ir paprašęs tam tikrą dalį pinigų atsiųsti atgal į Kauną. Tačiau V.Štimacui tai buvo net nediskutuotinas scenarijus. Jam nekilo ranka skambinti ir prašyti tėvų pagalbos.
„Man buvo gėda, – pripažįsta V.Štimacas. – Ir aš paskambinau Marko Popovičiui.“
Jiedu „Žalgiryje“ buvo geri draugai. M.Popovičius išmokė jaunąjį bendraklubį disciplinos. Kroatas visada serbui sakė į akis viską, ką galvojo.
„Jis man sakydavo, kad esu per storas, kad man reikia numesti svorio!“ – prisimena V.Štimacas, mintimis sugrįžęs atgal prie skambučio gynėjui.
„Paskambinau Marko ir pasakiau, kad man gėda. Kad išsiunčiau visas santaupas namo ir maniau, kad likusių pinigų užteks iki kitos algos. Bet neužteko, – pasakojo V.Štimacas. – Bet jis klausė manęs, kodėl aš čia nerimauju. Patikino, kad pasirūpins manimi, ir paskolino pinigų.“
Iki kitos algos V.Štimacui dar teko laukti porą savaičių, tad M.Popovičius mielai kviesdavosi „Žalgirio“ talentą kartu papietauti ar pavakarieniauti.
„Tiesiog tam, kad pasirūpintų manimi ir su viskuo supažindintų. Jis išmokė mane elgtis su pinigais, nesielgti kvailai. Jis norėjo man padėti“, – Eurolyga.lt sakė V.Štimacas, norėjęs nukelti kepurę prieš jau karjerą pabaigusį kroatą.
M.Popovičius išmokė V.Štimacą ir treniruočių režimo.
Sykį snaiperis atėjo į salę ir pamatė visai nesuprakaitavusį vidurio puolėją.
„Tu net nesuprakaitavai – kokį velnią čia darai?!“ – M.Popovičius tada griežtai drausmino V.Štimacą.
Kroatas prižiūrėjo serbo mitybą ir griežtai kontroliavo tai, ką jis dėjosi į burną. V.Štimacas padidino treniruočių intensyvumo lygį, susitvarkė fizinių treniruočių režimą ir kasmet ėmė progresuoti.
M.Popovičius taip išmuštravo V.Štimacą, kad jeigu centras nežaisdavo, po rungtynių atiduodavo visus sumuštinius Tanoka Beardui ar kitiems žalgiriečiams, kai pats sukrimsdavo tik bananą.
„Jis man buvo labai paslaugus ir to niekada nepamiršiu“, – tikino 18-metis.
„Yra dar vienas žmogus, kuris smarkiai prisidėjo prie mano kaip krepšininko tobulėjimo, – tęsė V.Štimacas. – Ir tai Tanoka Beardas.“
Serbas prisimena, kaip amerikietis jį vadindavo tai dičkiu, tai didžiuoju draugužiu. Tanoka visada siūlė savo pagalbą.
Aišku, T.Beardas pirmiausia pakrikštijo V.Štimacą po krepšiais. Nieko nenustebins istorijos, kad amerikietis alkūnėmis gerokai aplamdydavo didžiulį, bet dar minkštoką 18-mečio kūną. Tačiau V.Štimacas neverkdavo. Jis priimdavo tai kaip gerą mokyklą prieš svarbiausias kovas.
„Gaudavau lupti, bet gerąja prasme. Niekada dėl to neverkšlendavau ir tai mane augino, – samprotavo V.Štimacas. – Paulius irgi (Jankūnas). Jis buvo už mane šiek tiek vyresnis ir jau buvo stiprus, fiziškas ir geras žaidėjas. Kaip kitas naujas Lietuvos krepšinio talentas.“
V.Štimacas atsimena, kaip P.Jankūnas vis ant jo šaukdavo, kai tik per treniruotes įgrūsdavo į serbo ginamą krepšį po dvitaškį. Rėkdavo, nes pats Vlade išprovokuodavo kapitoną savo riksmais po kiekvieno taiklaus metimo.
„Tik skirtumas tas, kad Jankūnas prieš mane stumdavo į krepšį vieną metimą po kito, kai aš – vieną ar du. Aš pasiusdavau“, – juokiasi V.Štimacas.
Kai vieną kartą V.Štimacas Kaune norėjo priimti pasisvečiuoti savo šeimą – tėvus ir brolį, vidurio puolėjas neturėjo didelės mašinos, kad galėtų susodinti visus namiškius su lagaminais ir atsivežti aprodyti apartamentų Kaune. Bet T.Beardas tuo metu kaip tik vairavo didelę dailią „Audi“ ir pasiūlė ja pasinaudoti.
Amerikietis dažnai kviesdavosi jaunuolį pavakarieniauti, mokė maitintis sveikiau. Tiek T.Beardas, tiek M.Popovičius bandydavo sukontroliuoti perdėtas V.Štimaco emocijas aikštėje.
„Tanoka ir Marko davė man svarbius pagrindus. Jie gerokai palengvino mano gyvenimą“, – Eurolyga.lt tikino V.Štimacas.
Aišku, V.Štimacas niekada nepamirš savo lietuviškos šaikos.
Jis vardija Povilą Butkevičių, Mantą Kalnietį, Paulių Jankūną, Marių Rutkauską.
„Marius – Gino Rutkausko sūnus. Labai linksmas, bet tuo pačiu labai geras vyrukas. Jis man daug kuo padėjo, – pridūrė V.Štimacas, išskirtinai padėkojęs dabar jau krepšinio agentui. – Mano gyvenimas dėl jo buvo linksmesnis. Kai būdavo sunku, jis visada pralinksmindavo.“
Ginas Rutkauskas buvo žmogus, talentų stovykloje Italijoje pastebėjęs V.Štimaco talentą. Serbas buvo apkūnokas, bet labai energingas ir efektyvus žaidėjas. „Žalgirio“ vadovas į Kauną kvietė ir jį, ir kitą būsimą Serbijos krepšinio žvaigždę Nemanja Bjelicą. Bet pastarajam nepavyko gauti paleidžiamojo rašto, todėl į „Žalgirio“ stovyklą atvyko tik V.Štimacas.
„Ginas man labai padėdavo. Jis man kartodavo, kad kai esi jaunas, atrodo, kad jūra tau iki kelių. Ką turi omeny? – paklausdavau. Jis man aiškindavo, jog galvoji, kad esi geras, nors iš tikrųjų toks dar nesi. Viskam reikia laiko, – mena V.Štimacas. – Bet esu jam labai dėkingas. Jis man visada buvo atviras. Norėčiau pasakyti jam labas. Keletą kartų prasilenkėme Belgrade, bet jis žino, ką apie jį galvoju. Puikus vadovas.“
„Žalgiris“ tais laikais V.Štimacui atrodė kaip didžiulė komanda ir jis norėjo tapti jos dalimi.
Tiesa, po stovyklos Italijoje V.Štimacas negavo kvietimo iki pat gruodžio, kai staiga paskambino agentas ir pasakė: „Klausyk, turiu gerų naujienų. Jie nori tave imti. Kas? „Žalgiris“!“
„Buvau labai laimingas! Man tai buvo kažkas tokio!“ – lyg tai būtų nutikę vakar, džiūgauja V.Štimacas.
Netrukus V.Štimacas pasitaisė ir išskyrė dar vieną pavardę.
„Negaliu nepaminėti Vytenio Jasikevičiaus! Jis visada buvo toks kietas! – pastebėjo V.Štimacas. – Jis buvo tikras įžaidėjas – visiems griežtas, vis nurodinėjo. Jis norėjo būti kaip Šaras.“
Ši smagi jaunųjų žalgiriečių kompanija pirmą kartą išvedė V.Štimacą į žmones. Iki tol jis tiesiog dažniausiai sėdėdavo namuose, valgydavo ir žaisdavo kompiuterinius žaidimus.
Bet viduje V.Štimacas buvo tikra žiežirba. Jis nebuvo koks nesuvaldomas vaikis, bet niekas negalėdavo jo užčiaupti.
„Lietuviai – tylesni, bet aš ne toks. Aš atvykau iš Serbijos – mes mėgstame bendrauti ir megzti pažintis, – sako V.Štimacas.“
Bet V.Štimacas iki dabar atsimena, kai kartą taip užsikalbėjo, kad kažkas jam suriko: „Tylėk! – lietuviškai taria V.Štimacas, – ar tu gali nustoti plepėti?!“
„Žalgirio“ istorijos metraščiuose V.Štimacas liks kaip krepšininkas, sužaidęs dvejas Eurolygos ir septynerias LKL rungtynes. Tvirto sudėjimo aukštaūgis daugiau dominavo „Žalgirio“ dublerių komandoje, kurioje maždaug 20 taškų ir 15 atkovotų kamuolių jam buvo eilinis vakaras NKL čempionate.
Po metų Kaune, V.Štimacas sužaidė savo pirmąsias ir vieninteles dvejas rungtynes Eurolygoje. 2006-ųjų gruodį dvikovoje su Trevizo „Benetton“ V.Štimacas netgi pelnė 8 taškus, atkovojo 7 kamuolius (3 puolime) ir surinko 12 naudingumo balų. LKL čempionate per 7 rungtynes jis rinko vid. 3,9 taško, 4,1 atkovoto kamuolio ir 4,6 naudingumo balo per 13 minučių.
V.Štimacas buvo kartais net per aktyvus, labai energingas ir techniškas žaidėjas. Storuliukas vidurio puolėjas smagiai sukiodavosi baudos aikštelėje ir versdavo taškus į varžovų krepšį.
V.Štimacas nežaidė daug, bet jo energiją „Žalgirio“ sirgaliai turėtų atsiminti iki šiol.
Tuometinis „Žalgirio“ treneris Rimantas Grigas jam buvo griežtas, bet teisingas. Bet perpildytoje priekinėje linijoje, kurioje tais metais dar buvo Tanoka Beardas, Darjušas Lavrinovičius, Paulius Jankūnas ar tas pats Darius Šilinskis, V.Štimacui vietos neatsirado.
Tad 2007–2008 m. sezoną aukštaūgis buvo išsiųstas stažuotis į Valmierą, kurią treniravo kaip tik iš „Žalgirio“ trenerio posto pasitraukęs Ainaras Bagatskis.
Tai dar vienas žmogus, kuriam labai dėkingas V.Štimacas.
„Žalgiryje“ su serbu susipažinęs latvis Valmieroje aukštaūgiui skyrė didžiulį dėmesį. Pamokos ir rūpestis virto Baltijos krepšinio lygos naudingiausio žaidėjo apdovanojimu, kurį V.Štimacas apibūdina kaip didžiulį A.Bagatskio nuopelną.
„Nėra jokių abejonių, kad grįšiu į Žalgirį“, – 2007-aisiais Latvijoje pareiškė V.Štimacas. Bet serbas taip ir nebeužsivilko „Žalgirio“ marškinėlių.
Beje, praėjusio dešimtmečio pradžioje V.Štimacas buvo kalbinamas pabandyti sugrįžti į „Žalgirį“, bet dėl tam tikrų aplinkybių susitarti nepavyko.
Po Valmieros sekė „Crvena zvezda“, „Ventspils“, Nimburko ČEZ, Edirnės „Olin“, Bandirmos „Banvit“, Malagos „Unicaja“, Miuncheno „Bayern“, vėl „Crvena zveda“, Stambulo „Bešiktaš“, „Anadolu Efes“, Bonos „Turk Telekom“, „Fenerbahče“ ir trečią sykį „Crvena zvezda“. 12 komandų per dešimtmetį.
„Tai yra dalykas, dėl kurio aš kartais savęs nekęsdavau. Išskyrus Belgradą, niekur kitur neišžaidžiau daugiau nei metų, – Eurolyga.lt pripažino V.Štimacas. – Bet tais atvejais tai nebuvo vien mano kaltė. Buvo daug kitų faktorių, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Tačiau dėl kai kurių situacijų skaudu iki šiol.“
| Sezonas | Komanda | Lyga | Min. | % | Kam. | Tšk. |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 2019-20 | Fenerbahče | Eurolyga | 10.1 | .700 | 2.50 | 4.62 |
| 2019-20 | Crvena zvezda | Eurolyga | 24.5 | .750 | 5.00 | 13.33 |
| 2018-19 | Turk Telekom | EuroCup | 24.8 | .602 | 7.10 | 15.40 |
| 2017-18 | Anadolu Efes | Eurolyga | 18.2 | .583 | 5.80 | 9.43 |
| 2016-17 | Bešiktaš | FIBA ČL | 24.7 | .650 | 9.50 | 13.31 |
| 2015-16 | Crvena zvezda | Eurolyga | 14.6 | .550 | 4.96 | 6.92 |
| 2015-16 | Estudiantes | ACB | 23.2 | .517 | 6.33 | 11.00 |
| 2014-15 | Bayern | Eurolyga | 15.3 | .542 | 4.10 | 6.90 |
| 2013-14 | Unicaja | Eurolyga | 17.2 | .603 | 5.13 | 7.57 |
| 2012-13 | Banvit | EuroCup | 21.4 | .631 | 6.75 | 12.83 |
| 2011-12 | Eskishehir | Turkija | 27.4 | .578 | 9.93 | 14.83 |
| 2010-11 | ČEZ | EuroCup | 15.3 | .580 | 5.10 | 7.00 |
| 2009-10 | Crvena zvezda | EuroCup | 16.5 | .559 | 5.00 | 7.33 |
| 2008-09 | Crvena zvezda | EuroCup | 17.3 | .587 | 4.55 | 10.09 |
| 2006-07 | Žalgiris | Eurolyga | 18.0 | .600 | 4.00 | 4.00 |
Be abejo, tokia dažna darbo kaita kėlė mįslių, ar V.Štimaco charakteris nėra pernelyg problematiškas treneriams ir ar jis nėra joks rūbinės vėžys. Bet visi, kas pažinojo Vladimirą, puikiai žinojo, kad nebuvo nieko panašaus.
Pakeliui savo karjeroje V.Štimacas laimėjo tris medalius su Serbijos nacionaline komanda. Jis raškė sidabrą 2014-ųjų pasaulio čempionate Ispanijoje, 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse ir 2017-ųjų Europos čempionate.
Ironiška, bet net septynias Europos šalis išmaišęs 32-ejų V.Štimacas vėl viską pradėjo nuo nulio, kai susirado naują komandą 2019-2020 m. sezono pradžioje. Tai buvo Željko Obradovičiaus kvietimas laikinai padėti traumų nukamuotai Stambulo „Fenerbahče“.
„Per tris mėnesius išmokau to, ko nebuvau išmokęs penkerius metus, – tikina V.Štimacas. – Nesupraskite manęs klaidingai – nekaltinu kitų trenerių, tikrai visus juos gerbiu. Bet Željko turi kažką ypatingo. Ir aš jam už tai dėkingas.“
Žaisdamas prieš Ž.Obradovičiaus komandas serbas visada svajojo vieną dieną būti genijaus barikadų pusėje.
„Tai puiki asmenybė. Su juo galima kalbėti apie viską. Už aikštės ribų jis linksmas, o aikštėje – visai kitoks. Detalės, detalės, detalės... Turi būti susikaupęs ne 100 proc., o 150 proc. Galbūt tai ir yra dalykas, kurio man anksčiau trūko patekti į didžiąsias Europos komandas“, – svarstė V.Štimacas.
Trys mėnesiai Stambule jam atnešė patirčių už trejus metus. Tiek daug pamokų gavo buvęs žalgirietis. V.Štimacas įsitikinęs, kad net jam jau būnant 32-ejų, Ž.Obradovičius pakoregavo jo žaidimą.
Prisidėjo ir Draganas Šakota, Belgrado „Crvena zvezda“ klube radęs greitą priėjimą prie vidurio puolėjo. V.Štimacas buvo vienas iš dviejų pirkinių, kai lapkritį 67-erių serbas perėmė „Crvena zvezda“ vairą. Trečią kartą namo sugrįžęs V.Štimacas tikina, kad „Zvezda“ – jo mylimiausia komanda.
Serbas mato, kaip keičiasi Europos krepšinis ir kaip vis daugiau komandų renkasi atletiškesniu žaidėjus. V.Štimacas gerbia jų pasirinkimą ir puikiai supranta savo minusus. Bet krepšininkas laikosi savo – gal jo krepšinis nepatrauklus, bet efektyvus.
Štai kad ir dabar, per trejas savo pirmąsias rungtynes Belgrade V.Štimacas rinko vid. 13,5 taško, po 5 atkovotus kamuolius ir 15,3 naudingumo balo.
„Aš visada kaunuosi iki galo ir niekada nepasiduodu. Esu kovotojas ir visi tai žino. Gal mano karjera kartais buvo paklydusi, bet, ei, aš sugrįžau, – Eurolyga.lt sakė V.Štimacas. – Dar nesu turėjęs laisvos vasaros, nes visada žaidžiau rinktinėje. Nacionalinė komanda yra dar atskira tema – dėl jos paaukočiau savo gyvenimą. Serbija yra mano šalis. Ji man ir mano šeimai suteikė viską, todėl myliu savo šalį ir savo vėliavą.
Tikiuosi, kad mano laikas dar ateis ir žmonės sužinos daugiau, kas aš toks esu. Niekam nelinkiu blogo ir tik didžiausios sėkmės.“
Per 15 metų užaugo ir V.Štimacas, ir „Žalgiris“.
32-ejų krepšininkas žaidė daugybe gerų komandų ir sukūrė labai gražią šeimą.
Kauno klubas tapo Eurolygos gulbe, kai iš senutėlės Kauno sporto halės persikėlė į modernią „Žalgirio“ areną, kuri daugelio dabar tituluojama kaip geriausia krepšinio arena Europoje.
Vladimiras Štimacas dar pats savo akimis matė projektus ir planus, kaip atrodys Kauno krepšinio šventovė Nemuno saloje.
Jis atsimena tuos pilkus senos statybos pastatus, kurie jam priminė gremėzdišką Belgradą. Negali patikėti, šalia „Žalgirio“ arenos išvydęs Kauno „Akropolį“, kuris buvo baigtas statyti maždaug kaip tik tada, kai V.Štimacas žaidė paskutiniąsias savo rungtynes Kaune.
„Grįžęs į Kauną su kitomis komandomis vis stebiuosi, kaip keičiasi miestas, – pripažįsta V.Štimacas. – Žalgiris visada buvo didelis klubas, bet Žalgiris išaugo į tokią didelę organizaciją... Aš dėl to laimingas, nes ten liko labai daug draugų.
Tai buvo puiki patirtis ir labai džiaugiuosi, kad galėjau ją patirti. Kaune padariau daug klaidų, bet ir išmokau labai daug.
Atsiminsiu Kauną kaip labai gražią vietą. Žmonėms man buvo labai geri. Jie nukreipė mane teisinga kryptimi. Labai džiaugiuosi, kad tuos metus praleidau Kaune.“
