| Ketvirtadienis | Eurolyga | „Olimpia“ – „Žalgiris“ | 21:30 | Milanas |
Jeigu į „Olimpia“ sporto direktorių kreiptumėtės vardu, jis galbūt ir neatsigręžtų. Ne todėl, kad birželio pabaigoje gavo reikšmingas pareigas Eurolygos klube ir staiga išrietė nosį. Tiesiog net italo mama kreipiasi į sūnų ne Alberto, o jo pravarde – Lupo.
Išvertus iš italų kalbos, Lupo yra vilkas.
Anot legendos, A.Rossiniui šią pravardę Italijos jaunių rinktinėje dėl labai agresyvios gynybos užklijavo treneris.
„Jis sakydavo, kad priešininkui rodau dantis. Na, gal dar ir dėl mano nosies“, – juokėsi šiemet 50-metį švęsiantis italas.
Pravardė prilipo taip, kad iki šiol visai „Olimpia“ šeimynai Alberto žinomas tiesiog kaip Lupo.
A.Rossini profesionaliai krepšinį žaidė net 23 sezonus. Per 817 oficialių rungtynių jis vilkėjo tik trijų komandų marškinėlius: „Cantu“, Romos „Virtus“ ir Džezio „Aurora“.
Alberto drąsiai buvo galima vadinti ne tik vilku, bet ir plieniniu žmogumi.
Per ilgą savo karjerą jis turėjo tik vieną rimtesnę traumą. Vieną 2002–2003 m. sezono naktį važiuodamas automobiliu, jis nepastebėjo ant kelio pasimaišusio milžiniško akmens. Šis pramušė automobilio dugną ir sulaužė įžaidėjo pėdą.
„Tai iškritau iš rikiuotės mėnesiui“, – rimtu veidu 24sek tarė A.Rossini, lyg tai būtų reikšmingas laikotarpis po tokio incidento.
Vėliau Lupo tapo treneriu, Milane asistavo Sergio Scariolo, vadovavo antrojo diviziono komandai.
2015-aisiais Milano klubas vėl pakvietė Lupo, tik jau į kitas pareigas – komandos vadybininko.
Tai turbūt universaliausios pareigos krepšinio klube. A.Rossini ne tik organizavo skrydžius, rezervavo viešbučius ir derino treniruočių užimtumo laikus. Tekdavo ir vežti krepšininkų žmonas į ligoninę, keliauti į IKEA nupirkti žaidėjams baldų ir vėliau juos paruošti bute. Jeigu apartamentuose dingdavo vanduo, Lupo būdavo pirmas, kuriam skambindavo „Olimpia“ krepšininkai.
Bet svarbiausia, kad be laisvadienių sezono metu dirbdavęs italas į šias užduotis žiūrėjo su šypsena. Su šypsena jis pasitiko ir tris lietuvius, su kuriais jam teko padirbėti porą pastarųjų sezonų.
Lupo nepamiršo, koks sutrikęs Artūras Gudaitis buvo vos tik atvykęs į Milaną.
Koks „pats geriausias“ buvo Mantas Kalnietis. „Mantas labiausiai išmanė, kaip reikia gerai atšvęsti pergales“, – juokėsi šalia interviu metu sėdėjęs klubo atstovas spaudai Claudio Limardi.
Kokių skanėstų iš Lietuvos vis priveža Mindaugas Kuzminskas, suveikiantis tai lietuviško sūrio, tai šokoladų, tai fanų dešrelių, tai... „Pelyno“ trauktinės.
Credit: @Mindaugas Kuzminskas
Lupo kabineto durys lietuviams visada atviros. Jame nuo 2018-ųjų vasaros paskirtas naujasis „Olimpia“ sporto direktorius priiminėja reikšmingesnius sprendimus.
Dabar jis ieško, kokiais žaidėjais apklijuoti vieną svarbiausių klubo kolonų Artūrą Gudaitį. Kartu su treneriu planuoja spręsti Mindaugo Kuzminsko likimą dizainerių gretose.
Atsakingiausia užduotis – atvesti „Olimpia“ į Eurolygos elitą. Pinigų Milane buvo visada, bet didžiausias pastarojo dešimtmečio pasiekimas tarptautinėje arenoje yra vienintelis pasirodymas Eurolygos ketvirtfinalyje.
Komandos savininkas Giorgio Armani nori matyti sėkmingą krepšinio projektą. Ir jis turi būti nebūtinai pergalingas. Italo tikslas – į NBA besilygiuojanti organizacija, į kurią norėtų susirinkti Europos krepšinio elito žaidėjai.
Prie šio projekto konstravimo prisideda ir Lupo, turėjęs daug ką papasakoti 24sek ir apie Milano klubą, ir apie jo lietuvius.
– Buvote agresyvus gynėjas. Ar toks pat agresyvus esate ir sporto direktorius?
– Priklauso nuo situacijos (juokiasi.). Pavyzdžiui, paskutiniuosius 4–5 krepšininko karjeros metus buvai labai nervingas. Bet su metais daraisi ramesnis ir protingesnis (šypsosi.).
Palaikau gražius santykius su žaidėjais. Tai, kad didžiąją dalį savo gyvenimo buvau kitoje pusėje, davė man pranašumą.
Bandau dirbti sporto direktoriumi. Nežinau, ar man pavyksta, bet bandau (šypsosi.).
Krepšinis yra mano gyvenimas. Man gera būti tarp žaidėjų. Žinau, kaip jie galvoja ir elgiasi. Žinau, kokios būna jų geros ir blogos akimirkos. Todėl supratau, kad galiu dirbti. O kitus dalykus man dar reikia mokytis ir studijuoti.
Svarbiausia, kad kalbėdami tarpusavyje žaidėjai mini Milano organizacijos darbą. Prieš 2–3 metus mes buvome... ne visai dugne, bet arti dugno.
– Nemažai žaidėjų pasakojo, kad Milanas savo suteikiamomis sąlygomis primena NBA lygio organizaciją. Ką turite tokio, kad apie jus taip kalbama?
– Mes bandome žingsnis po žingsnio tobulinti savo organizaciją. Pradedant nuo infrastruktūros ir norime žaidėjui sukurti geriausias sąlygas.
Dabar tai ypač svarbu, kai žaidžiame tiek daug rungtynių. Kitąmet jų bus dar daugiau – Eurolygoje ir Italijos čempionato reguliariajame sezone iš viso sužaisime net 68 rungtynes.
Norime, kad žaidėjai Milane jaustųsi patogiai. Čia jie turi puikias fizinio atsigavimo sąlygas. Taip, turime problemų su traumomis, bet jei dirbtume blogai, galbūt jų būtų dar daugiau.
Turime tobulinti organizacinius dalykus, nes, matote, žaidėjai, treneriai ir sporto direktoriai visada keičiasi. Užtat klubas turi turėti branduolį.
Juk pasikeitus žaidėjams, treneriams ar sporto direktoriui, klubas lieka. Todėl mums labai svarbu suburti gerą personalą, kad žaidėjams beliktų galvoti tik apie krepšinį.
– Ką Milano klubas gali duoti žaidėjams, ko negali duoti kiti klubai?
– Sunku palyginti, nes nesu tikras, kaip dirba kiti klubai.
Bet mes stengiamės padaryti viską, kas įmanoma. Tikiu, padeda ir Milano faktorius. Daug prisideda ir klubo savininkas Giorgio Armani. Mada. Tie dalykai tikrai veikia.
Dar pridėkite itališką maistą, restoranus, pramogas, naktinius klubus... (juokiasi). Na taip, žaidėjams jų irgi reikia (šypsosi.).
Pavyzdžiui, Milano krepšininkai laisvadienį gali praleisti Venecijoje, Florencijoje ar... Lietuviai labai mėgsta lankytis Kome (šypsosi). Palyginimui, tokiame Stambule kartais gali kapanotis 10 km tris valandas.
Mūsų miestas mažesnis, bet čia yra visko.
Svarbiausia, kad kalbėdami tarpusavyje žaidėjai mini Milano organizacijos darbą. Prieš 2–3 metus mes buvome... ne visai dugne, bet arti dugno. Dabar žingsnis po žingsnio...
Taip pat studijuojame, kaip dirba NBA organizacijos. Klubo prezidentas Livio Proli gerai sutaria su „Brooklyn Nets“ atstovais, ten stažavosi savaitę.
Gal dar negalime lygiuotis į NBA klubus, bet esame gerame kelyje ir artėjame prie to lygio.
– Kokių idėjų parsivežėte iš NBA?
– Stengiamės pasiimti įdomesnių dalykų. Šį sezoną įtraukėme keletą inovacijų.
Pavyzdžiui, treniruočių arenoje įdiegėme videosistemą, kuri gyvai filmuoja treniruotes. Tai reiškia, kad dar treniruotės metu treneris gali žaidėjams parodyti šviežią videoįrašą.
Tokią įrangą kol kas turime tik treniruočių salėje, nes pagrindinėje arenoje vyksta visokie koncertai, ji būna užimta. Bet esamuoju laiku galime iškart parodyti žaidėjams, kas buvo gerai ar blogai. Taip pat galima įdėti tą treniruotės įrašo dalį ir į klubo tinklalapį, kad žmonės galėtų ją sekti.
Be to, naudojame „Catapult“ širdies darbo stebėjimo sistemą.
Jeigu žaidėjas yra pervargęs, galima sustabdyti jo treniruotę dėl traumų prevencijos. O gal kitam žaidėjui reikia padirbėti daugiau papildomai, nes jis yra prastos formos. Ši sistema padeda tai sekti.
Kartą per mėnesį tikriname krepšininkų kraują ir matome, kokių papildų jiems reikia, o gal reikia daugiau poilsio.
Artūras yra didžiulė mūsų komandos uola. Ir jis vienas geriausių centrų Eurolygoje. Tai buvo rizika, bet mes kol kas iš to tik išlošėme. Mes norėtume, kad Artūras čia žaistų visą karjerą (šypsosi.).
– Ar akcentuojate pažangiosios statistikos svarbą?
– Mes su tuo dirbame jau apie 10 metų.
Vienas mūsų asistentų naudoja „Dartfish“ sistemą, su kuria vienu mygtuko paspaudimu matai, kaip varžovai žaidžia prie ragų, kaip žaidžia po krepšiu, kaip efektyviai atlieka tam tikrus derinius.
Treneriui asistentas perduoda susistemintą ir labiausiai vertingą informaciją, kurią vėliau perteikiame žaidėjams.
– Ko gero, kaip komandos vadovas buvote labai geras žaidėjų bičiulis, o dabar, kaip sporto direktorius, sprendžiate žaidėjų ir trenerių likimą. Ar bendravimas nepasikeitė?
– Žinote, gal man padėjo mano amžius, nes kai buvau komandos vadovas, visada išlaikiau atstumą (šypsosi.).
Taip, jei norite su manimi pakalbėti, viskas gerai, bet svarbiausia gerbti vienas kito darbą.
Kai jie nori, visada gali ateiti su manimi pasikalbėti. Kai matau, kad žaidėjui sunku, aš pats su juo pasikalbu. Bet stengiuosi išlaikyti profesionalų atstumą.
Iki dabar tai veikia.
– Turėjote daug galimybių bendrauti su lietuviais. Kokie jie žmonės už aikštės ribų?
– Kai Artūras atvyko į Milaną, jis buvo visiškai sutrikęs. Bent jau taip atrodė (šypsosi.).
Jis prašė visko... Ar įmanoma tas? Ar galėčiau tą? Bet po mėnesio jis pasikeitė. Jam viskas tiko.
Žinote, kai jis atvyko, jo dukrelė buvo labai maža, gal 3-4 mėnesių. Todėl jis domėjosi dėl gydytojų, kad ja būtų pasirūpinta ir kad šeimai viskas būtų gerai.
Bet kai suprato, kad viskas gerai, su juo greitai užmezgėme gerus santykius, nes jis puikus malonus vyrukas.
O su Minda palaikom gerus santykius. Jis man kartais atveža, kaip tas daiktas ten vadinasi... „Pelyno“ (trauktinės, – aut. past.).
Dar atveža sūrio, šokolado... (šypsosi.).
Mūsų puikūs santykiai. Ir mes pasikalbame ne tik apie krepšinį.
– Jie atrodo skirtingi žmonės?
– Taip. Visiškai skirtingi.
Galbūt dėl to, kad Minda Europoje jau žaidė daugiau komandų, rungtyniavo NBA ir sutiko daug įvairių žmonių. O Artūrui Milanas yra pirmas užsienio klubas.
Jie visiškai skirtingi, bet abu puikūs vyrukai. Ir tikri profesionalai. Su jais neturime jokių problemų.
– Su Artūru pratęsėte sutartį net iki 2022-ųjų. Kodėl patikėjote jam tokį ilgalaikį kontraktą?
– Kai jis atvyko, su kiekvienomis rungtynėmis žaidė vis geriau. Ir jis daug ką įrodė.
Manau, kad dabar jis yra didžiulė mūsų komandos uola. Ir jis vienas geriausių centrų Eurolygoje.
Tai buvo rizika, bet mes kol kas iš to tik išlošėme.
– Ar galima jį laikyti, kaip NBA sakoma, franšizės žaidėju? Norite aplink jį ir Mike'ą Jamesą burti komandą?
– Mes norėtume, kad Artūras čia žaistų visą karjerą (šypsosi.).
Todėl pasikvietėme Jamesą, Nedovičių. Gal vėliau pridėsime dar keletą stiprių detalių.
Artūras mums labai svarbus.
– Ką manote apie jo galimybes žaisti NBA?
– „Cavaliers“ atstovai dažnai atvyksta į Milaną jo pasižiūrėti. Ypač todėl, kad NBA jiems dabar sunku. Akivaizdu, jiems reikės permainų. Bet pamatysime, kaip ten viskas susiklostys.
– Ar nujaučiate, kokie gali būti Artūro poreikiai dėl NBA?
– Aš kalbu su Artūru. Bet jis sako, kad yra susitelkęs tik į Milano reikalus.
Jis supranta, kad jei atiduos visas jėgas ir Milanas žais pergalingai, vėliau jis galės rinktis.
Bet jei jis žais blogai, viskas bus aišku. Todėl jis nori pasirodyti kuo įmanoma geriau, o tada žiūrės.
– Kai kalbėjau su keletu žmonių ir paklausiau, ar perpirkti A.Gudaičio nesitaiko didieji Eurolygos klubai, tokie kaip CSKA, „Fenerbahče“ ir kiti, jie man sakė, kad Milanas niekada neparduoda savo lyderių. Ar jis neparduodamas?
– Mes tikrai niekada apie tai negalvojame.
Mūsų projekto esmė – augti kiekvieną sezoną. Negalime įsigyti 4–5 žaidėjų, o po to jų paleisti. Ne tokia projekto esmė.
Projekto esmė – 4–5 žaidėjų branduolys, kas sezoną pridedant po vieną kitą tinkantį krepšininką, kad pasiektume savo tikslą – patekti į Eurolygos finalo ketvertą.
Norime, kad Milanas būtų patraukli vieta geriausiems Eurolygos žaidėjams. Kad tai taptų tramplinu į NBA. Turime būti komanda, kurioje žaidėjai norėtų laimėti būtent čia, o ne ieškoti geresnių variantų. Čia turi būti geriausias jų variantas.
Ponas Armani ir mūsų prezidentas Proli nori, kad organizacija būtų sėkminga ir solidi, turėtume kelių žaidėjų branduolį ir nuolat augtume su vienu kitu papildymu.
– O kada gimė tokio projekto idėja? Gal anksčiau, bet tiesiog nepavyko?
– Tiesa, kad viskas prasidėjo kiek anksčiau. Tik galbūt kažkur padarėme klaidų, priėmėme blogus sprendimus.
Pradėjome projektą prieš dvejus metus. Tada klubas nusprendė eiti kita linkme. Pradėjo tobulinti sąlygas, gerinti infrastruktūrą. Bandėme būti geriausia komanda aikštėje, bet gal trūko kitų dalykų.
Dabar viskas kiek kitaip. Technologijos, medicinos personalas... Yra daug dalykų ir tai procesas kuris tęsiasi.
Pavyzdžiui, kitąmet pradėsime naudoti krioterapiją (gydymas šalčiu žemesnėje nei -100 laipsnių temperatūroje), kriokameras.
Aukščiausio lygio žaidėjai turi atvykti ne tik dėl pinigų, bet dėl projekto, dėl keliamų tikslų, gyvenimo sąlygų, infrastruktūros.
Mes turime būti pasiruošę visur: pinigai, tikslas, projektas ir infrastruktūra, įvairiausios sąlygos.
– Nors Milano klubas visada surenka solidų biudžetą ir solidžią sudėtį, Eurolygos ketvirtfinalį pasiekė tik sykį per pastarąjį dešimtmetį. Ar tai jums kelia nerimą? Kaip mokotės iš klaidų?
– Kartais mūsų žingsniai būna per greiti.
Turime būti nuoseklūs ir sukurti tai, kas klube bus ir ateityje. Ir nesvarbu, kas žais ar treniruos komandą. Turime pradėti nuo to.
Įsigijome 2–3 labai svarbius žaidėjus. Čia mes negalime suklysti, nes žinome, ką tie žaidėjai gali mums suteikti.
Turime nekartoti klaidų – rasti tinkamus žaidėjus, kurie gali užbaigti projektą. Jeigu pasirinksi netinkamus žaidėjus, liksi tame pačiame lygyje.
Man svarbiausia yra asmenybė, o tik po to žaidėjo galimybės.
– Kokia komandos vizija buvo įsigyjant Mindaugą Kuzminską?
– Pernai mums labai reikėjo puolėjo, nes tos pozicijos krepšininkas mums nepadėjo taip, kaip turėjo. O Minda mums tikrai padėjo laimėti Italijos čempionų titulą.
Tada su juo sudarėme pusantrų metų sutartį. Jis mums gali padėti ketvirtoje pozicijoje, kartais – trečioje.
Net jei treneris dabar nenaudoja jo kaip trečio numerio, manau, ateityje jis žais daugiau kaip trečias numeris. O tada mes pamatysime, kaip jis auga, kaip tobulėja.
Dėl jo mes neturime jokių abejonių. Bet laikydamiesi projekto vizijos, turime numatyti vieną žingsnį į priekį.
Jeigu jis tobulės, mes nesame prieš pratęsti sutarties. Aišku, jei ir jis norės likti.
Bet mes turime tęsti savo projektą.
Kuzminskas kartais būna audringas (šypsena.). Jis nori parodyti, kad yra geresnis žaidėjas, nei mums reikia. Bet mums reikia, kad jis žinotų savo vaidmenį ir darytų tai, ko prašome.
– Neabejoju, kad Mindaugas Kuzminskas atvyko į Milaną iš NBA norėdamas įrodyti, kad jis gali ir turi ten sugrįžti. Tačiau „Olimpia“ ekipoje jis žaidžia pagal griežtus trenerio Simone Pianigianio nubrėžtus rėmus. Ar sunku buvo jam perduoti jo pasikeitusias funkcijas aikštėje?
– Kalbėjau su juo sezono pradžioje. Paaiškinau jam jo vaidmenį. Ir treneris paaiškino, ko mes iš jo tikimės.
Bet kartais jis būna audringas (šypsena.).
Jis nori parodyti, kad yra geresnis žaidėjas, nei mums reikia. Bet mums reikia, kad jis žinotų savo vaidmenį ir darytų tai, ko prašome.
O tada spręsime. Kartais būna sunku, bet kartais taip reikia išlikti šiame versle.
– Mindaugas išgyvena asmeniškai įtemptą laikotarpį dėl sunkaus skyrybų proceso. Kaip bandote jam padėti?
– Pirmiausia, mano durys visada atviros.
Nenoriu jam daryti jokio spaudimo. Tai jo reikalas, bet mano durys jam visada atviros. Ir kaip sporto direktoriaus, ir kaip draugo.
Aš irgi turėjau tokių patirčių ir galiu jam papasakoti savo išgyvenimus. Bet tai labai asmeniška.
Mes puikiai vienas kitą pažįstame. Aš jį pažįstu daugiau nei tik kaip sporto direktorius.
– Mantas Kalnietis Milane išgyveno sudėtingą situaciją...
– (nutraukia klausimą) Mantas yra „Nr. 1“! Man jis geriausias...
– Kuo jis jums taip įstrigo?
– Jis atsidavęs žaidėjas, žaidžiantis iš širdies. Jam svarbiausia komanda ir jai atiduoda viską. Mantas visada šypsosi... Man tokie žaidėjai labai patinka.
Ir jis pirmas, kai reikia švęsti. Jis geriausiai švenčia (juokiasi).
Iki šiol dažnai pasikalbame.
Fanai... Mes norėtume visų „Žalgirio“ fanų!
– Paskutinis M.Kalniečio sezonas Milane buvo sudėtingas. Jis buvo savotiškas situacijos kalinys, kai nerungtyniavo visą pusmetį ir buvo izoliuotas nuo situacijos. Kaip suvaldėte tą situaciją?
– Klubas turi sekti paskui trenerio sprendimus. Kai treneris nusprendė dirbti vienaip, Mantas turėjo būti paaukotas.
Bet jis elgėsi kaip tikras profesionalas. Kasdien ateidavo į treniruotes ir visada sakydavo, kad jeigu kas, yra visada pasiruošęs padėti. Niekada nesiskundė. Neprišnekėjo jokių blogų dalykų.
Tikras profesionalas.
Jis norėjo būti sveikas, kad geriau pasiruoštų Lietuvos rinktinės varžyboms.
Buvo sunku suvaldyti situaciją, bet kartais norint pasiekti vieno tikslo, reikia paaukoti net ir žmones, kuriuos mėgsti.
– Kaip organizacija, minėjote, norite pasisemti idėjų iš NBA klubų. O ką galvojate žvelgdami į „Žalgirio“ organizaciją? Ką norėtumėte perimti iš kauniečių?
– (į pokalbį įsiterpia klubo atstovas Claudio Limardi): Fanai... (šypsosi). Mes norėtume visų jūsų fanų! (juokiasi)
Alberto Rossini: Na, gal ne visų 15 tūkstančių, nes mūsų arenoje tiek netelpa (juokiasi).
Dar... lėktuvas. Rytoj vyksiu pasižiūrėti lėktuvo, kuriuo „Žalgiris“ skraido į Eurolygos rungtynes.
Šį sezoną į daugumą išvykos rungtynių, maždaug 10–11, vykstame užsakomuoju reisu. Tai dar vienas dalykas, kuris padeda žaidėjus apsaugoti nuo traumų, leisti jiems pailsėti, suteikia patogumą.
Tai kainuoja, bet vis tiek daugiausia keliaujame privačiais reisais.
Lankiausi „Žalgirio“ arenoje. Ir pastebėjau ten kamuolio padavimo mašiną. Pakalbėjau su Minda ir paklausiau: ar tai tikrai naudinga? Sako tikrai, jį galima naudoti šen ir ten.
Tai ir nusipirkome. Padėkojau jam (šypsosi.).
