Visą pokalbio su Pauliumi Motiejūno video galite matyti 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“:
– Kaip atrodė pirmas klubo administracijos susirinkimas, kai „Žalgirį“ oficialiai paliko Šarūnas Jasikevičius? Ką norėjote ištransliuoti savo biurui?
– Ramybę. Tai darbo dalis. Tie sprendimai priklauso ne nuo mūsų. Kaip ir, šiuo atveju, krizės. Šiame darbe visada žinai, kad kiekvieną sezoną keisis pusė komandos, kasmet gali išeiti treneris. Sunku rasti balansą, kaip prieiti arti, bet neprisirišti. Mes tą ir turime daryti.
Lygiai taip pat buvo ir per susirinkimą. Įvyko tai, kas turėjo anksčiau ar vėliau įvykti. Einam dirbti toliau – viskas.
– Kokią tame susirinkime pamatėte savo administracijos komandą? Ar jai reikėjo įpūsti optimizmo?
– Manau, kad dažnai reikia. Šaras yra Šaras. Jo era „Žalgiryje“ buvo ilga ir visi prie jos pripratome: kaip ir fanai, taip ir administracija. Tai tikrai jautėsi. Bet nesvarbu, kiek jis yra Šaras, kiek jis mums padėjo ir kiek mes su juo kaifavome, tačiau turime eiti toliau. „Žalgiris“ turi būti aukščiau nei Šaras.
– Ar reikia specialaus pasiruošimo tokiems pokalbiams?
– Su šia administracija dirbame jau ne vienerius metus. Esame įveikę Romanovo krizę, su kai kuriais dar ir anksčiau esame dirbę kartu, todėl labai pasitikiu savo komanda ir visais darbuotojais. Jie žino ir mūsų mentalitetą, ir darbo specifiką, todėl tikrai nesiruošiau tam specialiai. Tiesiog visada turime savo darbo principus, kuriais vadovaujamės.
– Kokios buvo pirmos idėjos, nuo ko pradėti postŠaro erą?
– Pirmiausia, treneris. Ėjome lietuviškumo kryptimi ir norėjosi kalbėti su lietuviais – tęsti darbą su savais. Lygiagrečiai buvo komanda – noras išlaikyti tą pačią sudėtį, ypač tuos žaidėjus, kurie tinka ir patinka. Nesvarbu, kad treneris išėjo, bet agentams reikėjo aiškinti, kad ateis kitas, tačiau tie žaidėjai yra svarbūs, jų reikia ir mes norime juos išlaikyti. Taip ir vyko darbas šiomis dviem kryptimis.
– Ar būtų teisinga teigti, kad krepšinio komandos formavime dabar jums atsirado daugiau atsakomybių ir dabar esate dar labiau įsitraukęs į jos surinkimą?
– Prie Šaro jau kelerius metus dirba Algimantas Bružas („Žalgirio“ tarptautinis skautas. – aut.), kurį turime rinkos žinojimui ir pavardžių atrinkimui. Ruošėmės, kad kai Šaro neliks, turėtume tą sąrašą. Iš anksto numatėme, kad turėsime žmogų, kuris žino, kaip norime žaisti ir kur turime važiuoti. Tad tai pereiti nebuvo sudėtinga.
Taip, atsirado daugiau sprendimų, bet kartu ir laisvės... Nežinau, kaip tai įvardinti, bet tas kūrimo procesas visada įdomus. Vasarą pradžioje visada įdomu pasvaigti – susirašai ten tas pavardes, kurias norėtum turėti, ir po to žiūri, kas išeina. Su Šaru tai visada buvo įdomu, o kai dabar jo nebuvo, teko daug dėliotis su Algimantu, treneriu.
Paprastai ant lapuko tas sąrašas atrodo vienaip, po to išeina šiek tiek kitaip. Tai visada įdomu.
– Buvote to pasiilgęs?
– Tas pasiilgimas nebuvo toks, lyg taip anksčiau nedirbdavome. Su Šaru visada tą darydavome ir kalbėdavome. Tai buvo įdomu, bet net tie paprasti pokalbiai su žaidėjais... Iki Šaro darydavau juos aš, o prie Šaro, kadangi matėme, ko jis nori, tai jis daugiau tiesiogiai bendraudavo su krepšininkais. Jam išėjus, vėl vesdavau derybas su žaidėjais, jiems aiškindamas, ko norime, ką matome ir kokią numatome vietą.
Iš dalies kažkiek pasiilgau – įdomu buvo prisiminti. Bet nesakau, kad tai buvo nutrūkę.
– Komunikavote, kad įsigydamas Schillerį „Žalgiris“ eina NBA kryptimi. Galbūt pradėdamas naują erą Kauno klube sekėte kurių nors NBA komandų pavyzdžiais?
– Nemažai bendraujame su NBA žmonėmis. Su tuo pačiu Tomu Balėčiu („Denver Nuggets“ generalinio vadybininko asistentu, – aut.), analizuojame Artūro Karnišovo veiksmus. Sekame tas naujienas, bet, manau, iki NBA mums dar daug ką reikia padaryti.
Šiuo atveju kalbėjome su Maurizio Gherardini (Stambulo „Fenerbahče“ vadovas, dirbęs „Toronto Raptors“ direktoriumi, – aut.), kuris turėjo panašią situaciją, kad išėjo ilgalaikis treneris (Željko Obradovičius, – aut.). Net patinka, nes, atrodo, panašiai mąstome ir panašiu keliu einame. Žiūrime tas minutės pertraukėles ir matome, kad abiejų komandų treneriai dirba kaip NBA (šypsosi.). Nesakau, kad kopijavau, bet jaučiau tai, kad norisi daryti kitaip, o ne kaip mes įpratę Europoje.
– Susirašėte po to su Gherardini?
– Taip, taip, buvo ten toks vidinis bendravimas, ką galėtume padaryti (šypsosi.). Kai padarėme, pasijuokėme, kad drąsiai ėmėmės tų veiksmų. Rizika tai daryti nemaža, bet smagu, jog to nepabijojome.
– O kuris NBA modelis jums imponuoja labiausiai?
– Kalbant apie tą patį Schillerį, visada patikdavo, kad „Utah Jazz“ turėjo daug europiečių (M.Schillerio vadovaujama „Salt Lake City Stars“ buvo dukterinė „Jazz“ komanda, – aut.). Tas pats Denveris – daug analizuojame, daug kalbame, diskutuojame, kas patinka. Ar tai Benas Matkevičius („Boston Celtics“ tarptautinis skautas,– aut.) su Bostonu – pabendraujame, pažiūrime.
Vienos komandos neišskirčiau, nes ten yra šiek tiek kitaip. Ten aukščiau žaidėjai, o pas mus šiuo atveju yra kitaip. Atsakomybės prisiėmimas čia daugiau yra bendras. O ten, mano supratimu, žvaigždės yra svarbiau už visa kita.
– Kasdien labai artimai bendraudavote su Šarūnu Jasikevičiumi. Kaip atrodo jūsų pokalbiai su Martinu Schilleriu?
– Kol kas, ką matau, jis iš visko siurbia informaciją. Suprantama, kad galbūt nematęs iš vidaus tiek Eurolygos. Dar nemato to skirtumo tarp LKL ir Eurolygos. Bando pažinti žaidėjus, klubą. Bet, įsivaizduoju, dabar jam vyksta informacijos priėmimas ir prisitaikymas prie komandos.
– Kuri Schillerio savybė jus labiausiai kabina?
– Kaip vadinu, kalbame vienomis bangomis. Susėdę kalbame ne apie charakterius – gražus žaidėjas ar ne, bet nėrėme į statistiką, asmeninius kiekvieno žaidėjo duomenis. Net per pirmą pokalbį jis išskirstė taip, kaip visada darydavome mes – stiprybės ir silpnybės. Nėra taip, kad svaigsti, kokį norėtum turėti žaidėją. Įsigydamas krepšininką žinai, jog negausi LeBrono ar kito aukščiausio lygio krepšininko, nes mes esame ne ta komanda. Bet žiūrime žaidėjo pliusus ir ieškome, kaip galime pagerinti žaidėją.
Čia su treneriu sutapo mūsų požiūris. Nesvarbu, kuris žaidėjas – Jankūnas karjeros saulėlydyje ar Rokas su Mareku karjeros pradžioje, kiekvienas turi tobulėti pagal individualų planą, o kiekvienas treneris turi turėti savo funkcijas ir prie to prisidėti. Šis kampas man labiausiai patiko.
– O ar teko su treneriu kalbėti apie kitus ilgalaikius projektus einant NBA kryptimi?
– Taip, dirbame, važiuojame, analizuojame. Turime žmogų, kuris skaičiuoja, pateikia statistikos pjūvius. Treneriai priima tą informaciją, o mes tikrai į tai investuosime. Kaip mažo biudžeto komanda, kuo daugiau galime turėti tokių privalumų prieš kitus, tuo labiau stengsimės juos išnaudoti.
– Kaip galvojate, ar jums kartais reikės apsaugoti Martiną Schillerį nuo negailestingos Lietuvos krepšinio aplinkos, kuri jau buvo pripratusi prie aiškios Šarūno Jasikevičiaus filosofijos? Dažniau išstoti ir paaiškinti jo pokyčių kryptį?
– Netikiu tuo išaiškinimu (šypsosi.). Arba matai, pasitiki savimi ir tuo, ką darai, arba ne.
Stengiuosi nekreipti per daug dėmesio į išorę. Nesakau, kad visiškai nekreipiu – matau, žiūriu ir analizuoju. Bet tik tam, kad pasižiūrėčiau, ar tas sprendimas ir tai, ką girdi, neprieštarauja tam, ką matai. Nes iš šono komentuoti labai lengva. O tik mes dalyvavome pokalbyje su treneriu. Ir nežiūrėjome į pasą, neklausėme jo pasakojimų apie Austriją ir Vokietiją. O kalbi tik apie krepšinį.
Žiūrėti, kad treneris iš Vokietijos ar Austrijos ir negali treniruoti? Ne į tai reikia kreipti dėmesį. O į krepšinį ir į tai, kaip treneris dirba. Neapsaugosime trenerio ir patys savęs, jeigu nebus pergalių, kovos aikštėje ir žaidimo, kokį turime demonstruoti.
– O kaip Schilleriui sekasi peržengti tuos lietuviško krepšinio mentaliteto barjerus ir „Žalgiryje“ įsisenėjusias taisykles?
– Normalu, kad kažkas naujo ir visi turime prisitaikyti. Žmonėms dažnai būna atmetimo reakcija. Kad jei kažkas naujo, tai galbūt yra negerai. Po Šaro pamačius pirmą minutės pertraukėlę, gali galvoti, kad viskas yra blogai (šypsosi.). Bet yra tiesiog kitaip.
Matau, kad treneris prisitaiko. Jis nesakė, kad atneš Ameriką į Europos krepšinį ir mes žaisime kaip amerikiečiai. Ir nesako, kad Europos krepšinis daug geresnis už JAV, NBA ar G lygą. Bet mes ieškome to viduriuko.
Tas darbas vyksta. Su juo labai lengva bendrauti, nes jis yra labai komunikabilus. Jis mėgsta ir moka viską išaiškinti, o svarbiausia – žino, ko nori. Labai lengva su tokiu žmogumi dirbti. Diskutuojame ne apie orą, gerą ar blogą nuotaiką ir sėkmę, o apie tai, ką turime padaryti, kad laimėtume rungtynes ir kad žaidėjai paaugtų. Labai smagu, kad galime taip kalbėti ir nenukrypti į emocijas ar nepasvertus dalykus, kurie nekeičia situacijos.
– O kokie buvo keisčiausi filosofiniai skirtumai, prie kurių jums reikėjo prisitaikyti?
– Turbūt visiems buvo keista, kad treneriai dalyvauja treniruotėje. Daug kam buvo šokas. Bet išsiaiškinome su treneriu, kodėl tai vyksta. Jau darbo pokalbio metu mes diskutavome, kad tai normalu ir to norėtųsi. Iš pradžių būna keista, bet po to eini į priekį ir važiuoji.
Visi tie dalykai... Nesakau, kad keisti, bet jie yra kitokie. Matai, kad apšilimas, pasiruošimas rungtynėms, video analizė, tas pats skautingas, kuris keitėsi – vietoj vieno žmogaus jį daro keturi. Viskas dabar kitaip. Tai nėra blogai ar keistai. Tiesiog kitaip.
Tai priimi, duodi žmogui daryti, kaip jis mato, žino ir nori, o po to matysime, ar tai veikia ar ne, ir kažkaip galėsime adaptuotis.
– Ar ir toliau matysime Paulių Motiejūną dalyvaujant Eurolygos išvykų treniruotėse kartu su komanda? Kaip į tai žiūri Martinas Schilleris?
– Labai gerai žiūri. Niekada nežiūrėjau, kad čia yra kažkokios pareigos ir turi išlikti atstumas. Esame toje pačioje valtyje ir darysime viską, kad laimėtume.
Keliauti labai norėčiau, bet dėl koronos ir izoliacijos negaliu taip palikti biuro. Kelionių bus tikrai mažiau, bet kai viskas grįš į vėžes – kas, tikiuosi, bus greitai, būsiu su komanda.
LKL rungtynių nepraleidžiu, o tas bendravimas – kalbėjome su treneriu, nebijome to, manau, kuo toliau, tuo jis labiau bus lengvesnis. Ne tik mūsų dviejų, bet ir viso štabo bei komandos.
– Daugelis pirmiausia pastebi blogas ar įtarimą keliančias Schillerio savybes. O kokias gerąsias savybes tie kritikai pramiega?
– Aš stengiuosi matyti didelį paveikslą. Jis žino, ką nori padaryti. Jis mato, kokios komandos nori ir ką reikia padaryti. Svarbiausia, kad tai, ką dirbame per treniruotes, matome, jog tą patį dirbame per rungtynes.
Jis supranta, kad reikia laiko, jog pasikeistų užtvaros, gynyba. Žaidėjai turi priprasti. Bet kaip jiems ir sakiau, jog jei tikėsime filosofija ir dirbsime maksimaliai jos link, tai ji ir veiks. Jei ateisime ir abejosime kiekvienu sprendimu – kažkas keisto, kažkas kitaip, kodėl taip reikia, tai ir neišeis ta formulė. Jei irkluosime į tą pačią pusę, tai ir eisime į priekį.
– Pastarąjį kartą tarpsezonyje samdyti trenerį teko tik prieš septynerius metus, kai pasirašėte sutartį su Ilias Zouru. Kaip tada dėliojote trenerio paieškas ir kaip jūsų suvokimas keitėsi 2020 metais?
– Labai pasijautė, kad nuėjome į kitą lygį. Kalbu ne kaip apie komandą, bet visą organizaciją.
Pavyzdžiui, Zouro atveju, buvo 3-4 kandidatai, kurių agentams pats skambindavai, klausdavai sąlygų. Bijojo važiuoti dėl skolų šleifo, vadybos – tada buvo visai kitaip. Dabar tiek dėmesio iš agentų, tiek pavardžių, skambučių ir net spaudimo – ką imti ir ko ne, dar nesu pajutęs.
Anksčiau paklausdavai dėl trenerio, bet žinodavai, kad neįperki ar išgirsdavai per didelius reikalavimus, ir eidavai toliau. O dabar tau siunčia pavardes vieną po kitos – garsias, mažiau garsias. Nemeluosiu – buvo apie 40 kandidatų. Kur jei pasakai, kad ne, neįdomu, tavęs klausia, kodėl ne? O jums šitas labai tinka.
Pasijuto, kad po Šaro esame kitoks Eurolygos klubas. Tiek, kiek mes paaugome. Kaip visada kalbėjome, kaip Šaras auga, taip ir mes kartu su juo augame. Bet negalvojau, kad per tuos 7 metus viskas taip pasikeitė.
– Labiausiai pasijuto jums prieinamų kandidatų kalibras?
– Kandidatai ir tai, kad tau pačiam juos siūlo. Anksčiau trenerio pats turėdavai ieškoti ir klausti. Dabar yra kategorijos trenerių, kurie buvo pike, kurie gal nueina, kurie nauji perspektyvūs. Kaip su žaidėjais turi visą gamą, taip ir su treneriais dabar buvo taip, kad galėjome rinktis, kokį norime. Ir nebuvo klausimų, ar nori treneris, bet buvo taip, ar mes norime trenerio. Anksčiau būdavo maždaug „ar jūs, treneri, norėsite ateiti pas mus į šią sunkią situaciją?“
– Ar anksčiau tokio kalibro žaidėjas kaip Joffrey Lauvergne'as būtų prieinamas „Žalgiriui“?
– Vienareikšmiškai. Aišku, turėjome tokius kaip Marcusą Browną, bet tai būdavo žaidėjai po traumų, po kažko. Joffrey kažkiek panašiai, bet tada būdavo legionierių algos ir lietuvių algos (rankomis rodo akivaizdų skirtumą, – aut.). O dabar darome tokias žirkles, kad būtų plius minus lygiai.
Tikrai nėra taip, kad pasirašėme Joffrey už dvigubai didesnę algą nei visų kitų. Jis nėra brangiausias žaidėjas ir tas tikrai pasikeitė. Ačiū ir Leo Westermannui, kad Joffrey galėjo pas mus ateiti.
– Ar Joffrey Lauvergne'ą galima laikyti naujos „Žalgirio“ komplektacijos vizijos simboliu?
– Šaras imdavo žaidėjus iš žemesnės lygos, bet jis žinodavo, kaip juos išminkyti, ir matydavo ateitį. O jam išėjus, mums aikštėjje reikėjo lyderio ir patirties. Joffrey mums idealiai tiko. Taip, (Stambule) jis negavo žaisti, buvo traumų...
Rubitas, Garino taip pat – jie visi įrodę savo vertę Eurolygoje. Tai nėra taip, kaip Steve'ui Vasturia, kuris atėjo iš žemesnio lygio ir jam reikia įsivažiuoti. Prie lietuvių norėjau matyti kelis užsieniečius, kurie žinotų aukštesnį lygį ir mums visiems nereikėtų augti, kartu dar ir treneriui augti, ir kad tai būtų atsvara trenerio patirties nebuvimui.
– Kaip norėjote sukomplektuoti „Žalgirį“ ir ką labiausiai norėjote pakeisti?
– Norėjosi tikėjimo. Aš labai bijau to, kai būdavo, kad išeiname, susikauname tris kėlinius ir sakome – gerai pakovojome. Jau reikia eiti kovoti dėl pergalės, o ne gerai pakovoti.
Nėra tokio labai išskirto braižo, ką būtinai norėjome keisti. Labiau pasakysiu tai, kaip matau tą komandą. Neturėsime žaidėjo, kuris žaidžia 35 minutes. Turėsime tokius, kurie žaidžia daugiausiai 25-30, bet turime žaisti maksimalia jėga. Ir atėję legionieriai neateina, lyg čia būtų jų komanda ir jie daro, ką nori. Komandos tikslas čia aiškus, o jie ateina lygiai su tais pačiais, kuriuos turi Walkupas, Hayesas, lietuviai, kurie jau užsitarnavę vardą. Ateina ambicingi, bet neperlipa per galvas, o visi esame kovinga komanda. Mes stiprūs visi kartu, o ne sukamės aplink vieną, kuris turėtų mus ištraukti arba ne.
– „Žalgirio“ rekonstrukcija po Šaro eros buvo vienas didelis rūpestis, bet dar didesnį išgyvenimo rūpestį tenka spręsti COVID-19 krizės akivaizdoje. Koks turi būti vadovas tokią nežinomybės akimirką?
– Bandžiau būti atviru. Visada kalbame atvirai. Bandau išskirti dalykus, kuriuos galime kontroliuoti ir kurių ne. Kreipti dėmesį į tai, ką galime pakeisti, o ko ne – pamirštame, ir kaip bus, taip.
Tų bangų buvo tikrai daug. Ypač po ikisezoninio Eurolygos turnyro jautėsi, kad pagaliau darome savo misiją: kuriame emocijas žmonėms, kad jie ateitų į areną, praleistų laiką, palaikytų komandą. Prieš turnyrą vėl jautėsi ta tokia maloni įtampa. O po pirmųjų rungtynių visi šypsomės, nes vėl darome tai, ką norime ir ką mokame daryti.
Per krizę susėdame ir suprantame – pagrindinės misijos atlikti negalime, todėl galvojome, ką šioje situacijoje galime pakeisti. Atsirado salės nuoma, pakrantės projektas prie arenos su koncertais. Žingsnis po žingsnio galvoji, kaip išgyventi krizę ir važiuoti į priekį.
Norėjau būti atviras ir sakantis, kad nepanikuojame: esame turėję tokių dalykų, ne vienus mus tai paveikė, bet susikaupiame ir važiuojame. Ne kartą sakiau, kad su šia administracijos komanda galime viską įveikti. Reikia tik dirbti ir nenuleisti rankų.
– Per daugelį metų susidariau įspūdį, kad didžiausią emociją darbe jums atneša pilnos „Žalgirio“ arenos tribūnos ir aukščiausio lygio kovingas krepšinis aikštėje. Kur tą pusmetį ieškojote kompensacijos šioms emocijoms?
– Nebuvo nieko, kas tai atstotų. To labai trūko. Šito neatstos niekas.
Investuoji skaitydamas, ieškodamas, bendraudamas, galvodamas. Niekada neužsidarau ir negalvoju, kad kai tai praeis, iškišime galvą ir žiūrėsime, ką daryti.
Turėjome gal tris strateginius susirinkimus, kur sprendėme, ką darome. Kovo mėnesį viskas atrodė vienaip. Perdėliojome biudžetą ir pradėjome dirbti. Pamatėme, kad situacija blogėja – susėdome ir vėl viskas iš naujo. Mačiau, kad tie bandymai išvargino komandą, bet galiausiai susikaupi ir supranti, kad nieko negali pakeisti.
Kai nėra tos emocijos aikštėje, labiausiai kaifuoju kurdamas, galvodamas, kur galime nueiti ir ko dar nepadarėme. Ir kaifuoju ne vienas, o kai susėdame visi prie bendro stalo, šaudomės idėjas, dėliojamės ir skaičiuojame. Kai atrandi kažką naujo – o visada atrandi, tai visada turi stimulą eiti į priekį.
– Kokios mintys užplūdo atėjus į tribūnas ikisezoniniame turnyre Kaune, bet matant kaukes, apytuštes tribūnas ir girdint CSKA vadovo Andrejaus Vatutino žodžius, kad šis sezonas yra krepšinio išlikimo sezonas: arba jį pradedame ir užbaigiame, arba Eurolygai viskas?
– Aš gal nežiūriu taip kraštutiniškai, kad tai gyvybės ar mirties klausimas. Turbūt jau mačiau per daug, kai atrodė, kad situacija nepataisoma ir jau viskas. Dabar irgi galvoju, kad nebus taip, jog krepšinis baigsis. Neįsivaizduoju tokio scenarijaus, kad po kažkiek laiko negrįžtų sirgaliai, kad nebebūtų tos emocijos ir kad nebežaistume krepšinio. Taip nebus.
Taip, bus sudėtingiau. Taip, daug kas erzina ir nervina. Bet vėlgi, ar kreipsime dėmesį į tai, kad reikia užsidėti kaukę, negali tribūnose atsigerti gėrimo ar suvalgyti kažko ir reikia tai padaryti prie baro? Čia tas jausmas, kad kiek galime minimaliai paaukotume komforto, kurį turėjome, kad prisitaikytume prie situacijos. Skrendat sėdėti su kauke: čia reikia iš to pūsti burbulą, kad reikia sėdėti su kauke? Taip, nemalonu, yra šiek tiek kitaip, bet tu matai krepšinį ir tai didžiausias kaifas, koks tik gali būti.
Visada taip buvo ir liks. Sakyti, kad arba arba – tai tikrai ne tas sezonas. Klausimas, tik kaip ir kada išsirutulios, bet krepšinis liks. Neįsivaizduoju, kad neliktų Eurolygos ar LKL. Gal bus mažesni biudžetai, gal bus kiti rėmėjai, tačiau čia reikia ieškoti galimybių, kaip uždirbti kitaip. Krizė yra proga sugalvoti kažką naujo. O ne sėdėti ir verkti, lyg čia gyvybės ar mirties klausimas.
– Ar kilo idėjų, kaip „Žalgiris“ galėtų veikti kitaip?
– Mes visada galvojame. Administracija nori padaryti klubą kuo stabilesnį ir mažiau priklausomą nuo krizių. Tų projektų tikrai yra. Dėliojamės juos, analizuojame, bet jie bus ilgalaikiai. Šiek tiek keisis ir administracijos struktūra. Man labai įdomu atrasti kažką naujo. Lyg ir pajutome kampuką, kur galime įeiti ir stengiamės ten lįsti.
Mes patys turime atrasti naujų galimybių, nes senas modelis, kuriuo veikėme – dėmesys sirgaliams užpildyti tribūnas, pakviesti čia tuos, kurie dar nėra buvę – tuo pačiu nenuvažiuosi. Reikia galvoti apie kažką kitą. Mes ir kalbame apie tai, kokį turinį sukurti, kad pritrauktume daugiau žmonių nebūtinai ateinant į areną. Kaip perlipti per save ir padaryti kažką naujai, ko dar nesame darę.
– Kaip atrodė Šarūno Jasikevičiaus atsisveikinimas?
– Kaip paprastai (šypsosi.)... Ačiū, viso gero... Per daug emocijų (šypsosi.). Tiek jis, tiek aš esame emocingi. Kai susitiksime, galvoju, tai prasimuš ir išlįs. Bet palikome tai kol kas nesigilindami. Ir aš mandagiai laikausi šone ir žinau, kad jis toliau važiuoja bei dirba savo darbą. Bet kai susitiksime, įsivaizduoju, tas susitikimas bus emocionalus.
– Ar vasarą dažnai kilo ranka pasikonsultuoti su Šaru dėl ėjimų „Žalgiryje“?
– Tikrai kalbėsime ir kalbame. Bet reikia laiko. Tai buvo tikrai skaudus... Ne tai, kad skaudus, bet darbo dalis. Daug dėta, daug praeita, išgyventa... Kitas etapas.
Nėra, kad nebendrautume ir nėra taip, kad susirašytume kasdien, kaip anksčiau. Bet bendravimas bus. Konsultacijos, tikiuosi, irgi bus iš abiejų pusių.
– Jau eina trečias naujos „Žalgirio“ eros mėnuo. Kokia ji?
– Dar sunku pasakyti. Norėčiau sakyti augimas, nes kai keitiesi, kažkiek augi. Kažką turi pakeisti. Kol kas visas malonumas žiūrėti, kaip čia viskas eina. Dažnai norisi viską persukti ir grįžus pažiūrėti, čia gerai ar blogai padarėme. O dabar tai kantrybės etapas.
Net po pirmų rungtynių, kai pradedi skaityti, kaip mums visko trūksta ir ką reikia keisti, ką daryti, tai iš patirties žinau, kad reikia kantrybės, pasitikėjimo ir atviro bendravimo.
Dabar toks etapas. O sezono eigoje matysime. Tas etapas kol kas, negražiai sakant, be ryšio. Nežinojimo etapas. Bet čia kalbant ne apie mus, o lygą. Tas klubų išsitaškymas... Vieni krizės nejaučia, kiti, kaip mes – jaučiame. Kiti daro kaip darę ir toliau ramiai leidžia pinigus, o kiti galvoja, kaip išgyventi ir keistis.
Šiek tiek trūksta vienybės. Bet kalbant ne apie mus, o pačią lygą – visas lygas ir visus klubus. Tai šiek tiek trūksta vienybės ir visų supratimo, kaip čia viskas bus kitaip.
