Jonas Kazlauskas prieš žengdamas ant „Žalgirio“ arenos parketo dar persimetė paskutiniais žodžiais su „Žalgirio“ klubo direktoriumi Pauliumi Motiejūnu.
Šis pasistengė suorganizuoti gražią šventę ir visiems laikams įamžinti šešerius trenerio istorinius metus prie „Žalgirio“ komandos vairo.
J.Kazlauskas dar sykį nušvito kaip 1999-ųjų Eurolygos čempionų trofėjus, kai ant parketo išvydo jau suaugusius savo auklėtinius, su kuriais prieš 20 metų balandžio 22-ąją paguldė visą Europos krepšinį po savo kojomis.
Visi jie iš naujo priėmė sveikinimus ir tūkstančių žaliai baltų plojimus už žygdarbį, kurio neužmirš dar ilgai.
Galiausiai šventę vainikavo ypatingas įvykis. Kazlausko pavarde pažymėti „Žalgirio“ marškinėliai pakibo į arenos palubes. Šalia tokių vardų kaip Sabonis, Paulauskas ar Garastas.
„Pagarba parodyta netgi šiek tiek per didelė – galėjo pakelti bendrus komandos marškinėlius, – šypsojosi ir kuklinosi 64-erių treneris. – Užaugau Panevėžyje, Modesto Paulausko laikais. Ir niekada neįsivaizdavau, kad galiu būti taip pagerbtas.
Be abejonės, tai didžiulė parodyta pagarba man kaip asmeniui ir tai komandai. Galvoju, tuometinė komanda ir dabartinis „Žalgiris“ mažiausiai kuo skyrėsi tai mikroklimatu. Dėl to ir rezultatai yra.
Jubiliejaus proga linkiu ne tik šiandien, bet ir šiame sezone pakartoti visą šitą pasiekimą.“
Pokalbio metu J.Kazlauskas dar nežinojo, kuo pasibaigs trečiasis ketvirtfinalio serijos susirėmimas. „Žalgiris“ po dviejų kėlinių pirmavo prieš „Fenerbahče“ 34:31 ir kaip lygus su lygiais talžėsi su Eurolygos vicečempionais.
Nesakau, kad tada nepalaikė, bet dabar tai kaip kažkokia ekstazė – arti išprotėjimo ribos.
„Kauno „Žalgiris“ gerai prisitaikė prie „Fenerbahče“. Šiandien neįžiūriu „Fenerbahče“ pranašumo, – ant karštųjų susitikimą komentavo J.Kazlauskas. – Iš pradžių buvo „Fenerbahče“ pranašumas po krepšiu, kovojant dėl puolime atkovotų kamuolių, bet paskui išsilygino ir buvo atkarpa, kai „Žalgiris“ šeimininkavo po turkų krepšiu.
Bet ką įžiūriu, tai, kad žalgiriečiai nenusileidžia fizine jėga. Dabar visas krepšinis paremtas išsikeitimais ir persvaromis po krepšiu – ūgio, jėgos, o po to daromi tolimesni žingsniai.
„Žalgiris“ sugeba tuo nenusileisti... Man „Žalgirio“ žaidimas pirmoje pusėje atrodė net įvairesnis.“
Kai J.Kazlauskas su savo vyrukais prieš rungtynių pradžią įsitaisė „Žalgirio“ arenos tribūnose, visai šalia aktyviausios sirgalių stovyklos, žmonės stojosi iš vietų ir plojo 1999-ųjų herojams.
Didvyriai mojavo gerbėjams. Tiems, kurie bėgo iš mokyklų ar darbų, kad Karmėlavos oro uoste pasveikintų čempionus. Tiems, kurie tą 1999-ųjų balandžio 22-osios naktį pagauti euforijos mėtė per langus virykles su televizoriais ir siaubė Laisvės alėją. Ir tiems, kurie apie žygdarbį galbūt girdėjo tik iš pasakojimų ir matė per „YouTube“.
Bet ne tik „Žalgirio“ sirgalių sutikimas, o ir visa ši žaliai balta magija pastaraisiais metais palieka J.Kazlauskui neišdildomą įspūdį.
„Atėjau į šią areną ir kaip viskas daug pasikeitė, palyginus su ta maža Hale. Kaip publika palaiko „Žalgirį“... Nesakau, kad tada nepalaikė, bet dabar tai kaip kažkokia ekstazė – arti išprotėjimo ribos. Kaip treneris, dabar suprantu, kaip čia sunku žaisti varžovams.
Ir tai yra labai šaunu. Ta publika dabar yra dalis komandos.“
Tai nebuvo pirmas kartas, kai J.Kazlauskas vėl susitiko su Eurolygos čempionų kompanija. Ši išlaikė ryšį ir vis dar bendrauja šeimomis.
„Mes labai gražiai sutariame. Kai kas nors suorganizuoja, ypač mūsų žmonos, susitinkame visa kompanija su šeimomis, atšvenčiame ta proga. Žinome vaikų vardus, net ir anūkų... – juokėsi treneris. – Mes pabendraujame.“
J.Kazlauskas pastaraisiais metais vis dažniau žiūri krepšinio grumtynes iš šalies. 2013–2014 ir 2017–2018 m. jis treniravo Guangdongo „Southern Tigers“, o Europoje pastarąjį kartą dirbo 2011–2012 m., kai stovėjo prie CSKA vairo.
Iš didžiosios krepšinio scenos strategas pasitraukė po 2016-ųjų olimpinių žaidynių, kai su Lietuvos rinktine nuraškęs du Europos čempionato sidabrus, užbaigė savo ciklą su nacionaline komanda.
„Žalgiris“ yra viena komandų, kurios žaidimas J.Kazlauskui Europos krepšinyje teikia didžiausią malonumą. Nes tai mąstanti ir šachmatų krepšinį demonstruojantis klubas, žaidžiantis iš idėjos ir strategijos, ne atsitiktinių metimų.
Tad J.Kazlauskas neturi ko patarinėti „Žalgiriui“, kuris pastaruosius du sezonus sėkmingai stebina visą Senąjį žemyną.
„Krepšinis per 20 metų pasikeitė. Stengiuosi ramiai žiūrėti, įžiūrėti kažką, bet kartais nebesuprantu, kur tas tikras kontaktas, o kur ta bauda (šypsosi.).
Labai fizinis žaidimas. Viskas greitėja, kūnai stiprėja, bet įdomu palyginti, – analizavo J.Kazlauskas. – Bet patarinėti yra pats blogiausias dalykas (šypsosi).
Treneriai puikiai tvarkosi, jie puikūs strategai – žino, ką daryti. Žalgiriečiai dabar labai gerame kelyje, labai geros formos: pačiame pike ir tai reikalinga.
Norint patarti ar kritikuoti, turi būti komandos viduje. Turi suprasti, kas darosi ir matyti treniruotes. O mūsų patarėjų yra trys milijonai – aš nuo to nusišalinu (šypsosi).“
