Šiame dešimtmetyje Eurolyga ėmė žengti kuo toliau nuo izoliacinio krepšinio vienas prieš vieną.
Remiantis „Synergy“, 2010-aisiais komandos maždaug 12 proc. visų atakų užbaigdavo žaidimu vienas prieš vieną. Šį sezoną tokių atakų dažnumas sumažėjo vos iki 7 procentų.
Tuo tarpu žaidimo pasirinkimas baudos aikštelėje nugara į krepšį nuo 11 proc. sumažėjo iki 9 proc.
Bet yra komandų, kurios dar neatsisakė senųjų tradicijų.
Remiantis „Synergy“ duomenimis, „Žalgiris“ yra daugiausiai atakų žaidimu iš po krepšio organizuojanti Eurolygos komanda.
Bent 14 proc. žalgiriečių išpuolių baigiasi žaidimu vienas prieš vieną baudos aikštelėje.
Palyginimui, Mindaugo Kuzminsko ir Artūro Gudaičio Milano „Olimpia“ šiuo elementu remiasi mažiausiai Eurolygoje – organizuoja tik 5 proc. tokių atakų.
Nors A.Kavaliauskas kyla nuo suolo, skaičiuojant statistiką per 40 minučių, už šį žalgirietį rezultatyviau iš tokių situacijų žaidžia tik „Barcelona“ 217 cm ūgio bokštas Ante Tomičius (7,8 prieš 9,2 tšk./40 min.).
Tiesa, tokie metimai vertinami neefektyviausiai iš visų atakų baigčių. Mat iš tokių situacijų susirenkama vid. tik 0,85 taško per vieną išpuolį.
Palyginimui, žaidimas vienas prieš vieną prie perimetro yra kiek efektyvesnis – atneša vid. 0,89 taško, tačiau tai taip pat viena mažiausiai taškų atnešančių atakos baigčių.
Nors krepšį atakuoja rečiau nei Aleksejus Švedas, Luko Lekavičiaus komandos draugas Keithas Langfordas yra efektyviausiai atakas vienas prieš vieną užbaigiantis Eurolygos žaidėjas (vid. 1,07 tšk./pos).
Šių dienų Eurolygos krepšinyje žaidimas vienas prieš vieną dažniausiai naudojamas tik baigiantis atakos laikui, kai nebėra laiko kitiems atakos tęsiniams.
Eurolygos klubai daugiausiai remiasi žaidimu du prieš du.
