Karantino krepšinio tuštumą Nigelui Hayesui sėkmingai užpildo didžiausia jo gerbėja.
„Kasdien sportuoju, ilsiuosiu ir... Tiesiog darau visokiausius lauko darbus, kurių kasdien vis prigalvoja mama“, – šypteli žalgirietis, grįžęs namo pas mamą į Toledą, Ohajų.
Jis planavo karantinuotis Lietuvoje ir savo buto Kaune virtuvėlę jau buvo pavertęs reguliarių kulinarinių instagramo laidų studija. Bet kovo 20-ąją JAV paskelbė ultimatumą savo piliečiams – sienos užsidaro, tad grįžkite dabar, arba nežinia, kada jus galėsime įsileisti. Vos tik tai sužinoję, visi „Žalgirio“ amerikiečiai – Nigelas Hayesas, Zachas LeDay, Thomasas Walkupas ir KC Riversas skubiai susipakavo krepšius ir lėkė į oro uostą.
„Tai buvo įdomi kelionė“, – N.Hayesas šyptelėjo taip, kad leido suprasti, jog tuoj kai ką papasakos.
„Po šimts pypkių, kokia kelionė!“ – čia tiktų N.Hayeso mėgstamiausias lietuviškas išsireiškimas.
Nuotykiai prasidėjo dar Vilniaus oro uoste, kai N.Hayesas bandė užsiregistruoti skrydžiui. N.Hayesas suplanavo maršrutą Vilnius-Frankfurtas-Torontas-Detroitas, tačiau kažkodėl Vokietijoje amerikiečio skrydžio rezervacija tiesiog išgaravo.
„Nežinau, kaip rasti jūsų rezervaciją“, – krepšininkui pasakė Vilniaus oro uosto darbuotojas.
Taip nutiko N.Hayesui ir dar keliems keleiviams. Iki skrydžio buvo likęs vos pusvalandis, o amerikietis su visais lagaminais dar stovėjo prie skrydžio registracijos išvykimo terminale.
„Jei prarasit šį skrydį, kito gali tekti ilgai palūkėti“, – perspėjo darbuotojai.
N.Hayesas negalėjo laukti. Donaldo Trumpo paliktas plyšys sienoje į Ameriką siaurėjo su kiekviena valanda.
„Buvo streso ir panikos, – neslėpė N.Hayesas, kurį, tiesą pasakius, sunku įsivaizduoti panikuojant. – Tačiau oro uoste dirbo nuostabūs žmonės. Jie padarė kelis skambučius ir mes išskridome laiku.“
Pasiekus Vokietiją nuotykiai nesibaigė. N.Hayesas buvo priverstas likti nakvoti Frankfurte ir tik tada skristi į Torontą. Tačiau dėl koronaviruso situacijos, keleiviams nebuvo leidžiama naktį likti oro uoste ir laukti rytinio skrydžio.
N.Hayesas jau spėjo pasitikrinti visus savo pažįstamus Vokietijoje, kai vis dėlto apsistojo oro uosto viešbutyje. Tik niekur negalėjo rasti maisto – visi restoranai ir visos parduotuvės oro uosto teritorijoje buvo uždarytos.
Galiausiai, oro uosto darbuotojai atidarė nedidelį maisto kioską, kuriame išbadėjęs amerikietis galėjo nusipirkti bent kažką skrandžiui nuraminti.
Po 8-9 valandų skrydžio N.Hayesas pasiekė Torontą ir turėjo pereiti specialią gilaus kvėpavimo patikrą, kurios metu specialistai stebėjo, ar keleiviai neturi koronaviruso simptomų.
Tuo pačiu N.Hayesas turėjo parodyti kontrolieriams visus savo bagažo daiktus, kuriuos turėjo su savimi. Visa patikra užtruko apie 30 minučių. Dar 4 valandas pralaukęs oro uoste, žalgirietis galiausiai išskrido į Detroitą. Po 36 valandų kelionės ten jį pasitiko tėvai, parvežę į namus Tolede, Ohajo valstijoje.
N.Hayesas iš pradžių karantinavosi viešbutyje, kad nesukeltų grėsmės savo šeimos nariams.
Jis paklausė Thomaso Walkupo bei Martino Gebeno rekomendacijų ir peržiūrėjo visus serialo „The Office“ sezonus.
Krepšininkas taip pat daug skaitė. Labiausiai domėjosi nekilnojamojo turto verslu.
Ir, be abejo, treniravosi.
„Dariau ypač daug treniruočių su šuoliukais“, – pažymėjo N.Hayesas.
Karantino metu žiūrėdamas televizorių N.Hayesas atkreipė dėmesį, kaip nemažai JAV kompanijų bandė gelbėti ir verslą, ir labiausiai krizės prispaustus amerikiečius.
Tad jis pats per savo drabužių liniją „Wise God“ inicijavo akciją, kurios metu pusė už drabužių pardavimus gautų lėšų buvo nukreipta paramai Toledo gyventojams. Pavyzdžiui, N.Hayesas kvietė finansiškai labiausiai prispaustus miestiečius pildyti registracijos formas, o vėliau tiems žmonėms buvo perkami maisto prekių parduotuvių arba kavinių kuponai.
„Idėja kilo iš to, kad padėtume vieni kitiems ir ypač tiems, kam buvo sunkiausia. Šis pasaulis sutvertas aplink komandiškumą. Tad sunkiu metu labiausiai reikia pagalbos ir vienybės“, – surimtėjo „Wise God“ įkūrėjas.
Po dviejų savaičių tarp keturių sienų, krepšininkas grįžo namo pas mamą.
„Tai dabar čia tiesiog sportuoju ir darau visokius lauko darbus“, – šyptelėjo N.Hayesas.
Krepšininkas išlieka budrus. Jis sportuoja karo režimu – yra pasiruošęs bet kurią minutę būti iškviestas į Kauno „Žalgirio“ treniruočių bazę, jeigu gegužės 25-ąją Eurolyga praneš atnaujinanti sezoną.
Jis grįžtų į rikiuotę, kurioje generolas gali iškeikti šešiomis skirtingomis kalbomis. Nigelas Hayesas su šypsena kalba apie šią unikalią Šarūno Jasikevičiaus savybę.
Bet sezono finišo tiesiojoje tų keiksmų jo adresu buvo vis mažiau. Per 17 pirmųjų Eurolygos rungtynių pataikęs tik 13 tritaškių iš 49 (26,5 proc.), po naujųjų N.Hayesas pataikė jau 15 tolimų metimų iš 27 (55,6 proc.). Amerikiečio rezultatyvumas šoktelėjo beveik dvigubai – nuo 4,8, iki 7,5 taško per susitikimą.
Susitvarkyti savo taikiklį N.Hayesui padėjo iš Sankt Peterburgą į Kauną kelioms dienoms atvykęs treneris iš krepšininko agentūros ir ilgos valandos su metimų šaudykle prieš ir po treniruočių.
Nors dėl kitų žaidimo komponentų N.Hayesui nekildavo didelių problemų. Kauno „Žalgirio“ trenerių štabas per rungtynių vaizdo analizę retai kada turėdavo didelių pastabų Eurolygos debiutantui.
Nors puikia nuovoka pasižymintis krepšininkas nepamiršo vienos Šaro bausmės, kurią jis gavo po antrųjų rungtynių Milane.
„Žalgiris“ tą susitikimą dar spalio mėnesio pradžioje pralaimėjo 81:85. Kitą rytą treniruotėje Italijoje Š.Jasikevičius legionieriui maždaug 50 kartų liepė peržaisti close-outo situaciją – atakos momentą, kai besiginantis varžovas agresyviai atbėga nuo krepšio iki tritaškio linijos.
Tą antrąjį Eurolygos vakarą N.Hayesas pasyviai atakavo Milano gynybą ir pasižymėjo tik 5 taškais. Bet išmokęs Šaro pamokas, antrajame Eurolygos rate į „Olimpia“ krepšį amerikietis įrioglino 21 tašką – daugiausiai šį sezoną.
„Tada jo nekenčiau, bet per visą sezoną ties tuo labai patobulėjau. Galite patys tai pamatyti pasižiūrėdami pirmąsias ir antrąsias mano rungtynes su Milano komanda“, – 15min tikino N.Hayesas, kuriam Šaras padėjo visai kitomis akimis pažiūrėti į žaidimą.
Atvykdamas į Kauną N.Hayesas girdėjo, kad lietuvių kalba yra viena sudėtingiausių pasaulyje, o Š.Jasikevičius yra ne tik puikus, bet ir labai griežtas treneris.
Išmokta turkų kalba Stambule ir griežtų trenerių pamokos NCAA gerai nuteikė N.Hayesą. Bet Lietuvos mokykla – tiek krepšinio, tiek kalbos, pateikė žalgiriečiui įdomių iššūkių.
Apie Š.Jasikevičiaus riksmus, Thomaso Walkupo patarimus jautriomis akimirkomis, smagius lietuvių kalbos namų darbus „Žalgirio“ lėktuve ir ateitį Kaune – 15min interviu su N.Hayes.
– Nigelai, ar girdėjote istoriją, kaip Zachas LeDay grįžo į Atlantą savadarbiu kombinezonu, akiniais, pirštinėmis, o amerikiečiai į jį žiūrėjo kaip į beprotį?
– (juokiasi.). Manęs tai visiškai nenustebino. Jis fantastiškas!
Tai vienas geriausių komandos draugų. Ta jo energija buvo fantastiška. Ir tai retas bruožas.
Ypač ji buvo svarbi šį sezoną: Šaras, Eurolyga, skirtinga kultūra, spaudimas iš trenerio, sirgalių... Kai kurios dienos ar net savaitės buvo tokios, kad tos laimės nebuvo daug. Bet Zachas visada išlaikė gerą požiūrį ir gerą energiją.
Tai puikus komandos draugas.
– Kas jums padėjo atsilaikyti tomis sunkiausiomis sezono dienomis, kai iš rankų sprūdo ir „Žalgirio“ sezonas Eurolygoje, ir netaiklūs tritaškiai?
– Mano mergina kurį laiką buvo Kaune – tai padėjo. Taip pat leidau laiką su „Žalgirio“ vyrukais, daugiausia – amerikiečiais, taip pat Jocku.
Po treniruočių dažnai užsilikdavome treniruoklių salėje, šalia rūbinės, ir tiesiog juokaudavome apie gyvenimą, viską. Taip buvo žymiai lengviau.
Taip pat mokiausi lietuvių kalbos. Tai man padėjo eiti į priekį. Norėjau kuo geriau išmokti kalbą, daug skaičiau, žiūrėjau visokiausias laidas.
Tai man padėjo išvengti sėdėjimo ir galvojimo apie tai, kaip toli nuo namų esu, kaip seniai nemačiau šeimos, koks prastas oras.
Dariau viską, kad būčiau kuo labiau užimtas.
– Šis karantino laikotarpis ne vieną privertė permąstyti savo vertybes, gyvenimą. Kokių minčių jums sukėlė ši priverstinė pertrauka nuo kasdienybės?
– Nieko ypatingo. Bet aš patenkintas savo karantino veikla. Žinau, kad ne visi tą gali, nes ne visų situacija vienoda. Bet savo laiką galėjau protingai skirti kūnui ir protui.
Galėjau pamatyti savo šeimą, pabūti kartu. Daugiau padirbėti su savo drabužių linija, investuoti daugiau laiko į nekilnojamąjį turtą. Taip pat pasimokyti.
Pradėjau daugiau dirbti su savo kūnu. Aišku, su juo ir taip daug dirbau, bet karantino metu galėjau į tai sutelkti visą dėmesį ir ties tuo dirbti kasdien. Man tai buvo kaip papildomas tarpsezonis. Kitą sezoną, arba jeigu dar sugrįšime šį, būsiu geresnis.
Bet apibendrinant, man patiko karantinas. Pavyzdžiui, su sese kartu mokėmės prancūzų kalbos. Ji mato, kaip mokausi kalbų, todėl pati irgi norėjo išmokti. Tad mokomės kartu.
Aš ją didžiuojuosi – vakar ji tris valandas praleido „Duolingo“ programėlėje. Tai labai gerai (šypsosi.).
Jau vien dėl to, kad moka šešias skirtingas kalbas, Šaras yra vienas kiečiausių mano sutiktų žmonių. Neįtikėtina, kad jis gali iškeikti tave šešiomis skirtingomis kalbomis!
– Esate ne tik labai imlus, bet ir smalsus žmogus. Kaip jus pakeitė patirtys Lietuvoje?
– Buvo gerai. Atsimenu, pernai vasarą prieš išvykdamas į Lietuvą treniravausi su „Los Angeles Clippers“ žmonėmis. Kalbėjome su kitais treneriais, taip pat buvusiu treneriu iš Turkijos. Ir visi kartojo, koks geras treneris yra Šaras, koks geresnis žaidėjas aš būsiu po sezono su juo. Bet jie per mažai akcentavo, koks jis beprotiškas (šypsosi.).
Visi kartojo, kad jis beprotiškas, bet kad toks... Nesakė (šypsosi.). Jeigu galėtume pasverti beprotiškumą, tai būtų dešimt kartų daugiau nei tiesiog beprotiška.
Bet man jis pakėlė krepšinio suvokimą. Šaras yra labai protingas vyras. Jau vien dėl to, kad moka šešias skirtingas kalbas, jis yra vienas kiečiausių mano sutiktų žmonių. Neįtikėtina, kad jis gali iškeikti tave šešiomis skirtingomis kalbomis!
Kadangi jis buvo labai geras žaidėjas, žymiai paprasčiau į jį įsiklausyti. Dabar galiu žymiai geriau vertinti rungtynių situacijas.
Po garsių jo pastabų, žiūrėjau daugiau vaizdo įrašų. Stebėjau kitus žaidėjus, trenerius. Man visa tai padėjo ne tik tobulėti aikštėje, bet ir auginti žaidimo suvokimą.
Analizuodamas situacijas, aš bandydavau būti žingsniu priekyje.
– Kita vertus, jūs dar prieš atvykdamas į „Žalgirį“ pasižymėjote didžiuliu krepšinio supratimu.
– Taip, bet turiu pripažinti, kad Šaras yra visai kitas lygis.
Jo patirtis, darbas su tokiais treneriais... Ir visas mūsų štabas atliko labai gerą darbą. Su visa ta pagalba aš išmokau, kaip reikia atakuoti žaidėją. Kaip reaguoti į gautas situacijas. Situacijas, kurias sukuria Šaras.
Suprantu, kad daug trenerių dirba panašiai, bet iki šiol niekada negalėjau identifikuoti, kad čia yra varžovo silpnybė gynyboje, o taip turi atrodyti puolimas, kad galėtume įveikti tas kliūtis. Dirbdamas su Šaru galėjau visa tai suprasti. Dabar, kai stebiu krepšinio rungtynes, matau žaidimą trenerio akimis. Aš supratau, ką jis mums nuolat sako ir kodėl žaidžiame būtent taip. Tai buvo labai naudinga.
Šaras man labai padėjo tobulinant žaidimą be kamuolio. Pavyzdžiui, kaip atakuoti closeouto situacijas (kai besiginantis varžovas staigiai pakyla nuo krepšio iki tritaškio linijos). Prisimenu vieną situaciją, už kurią jo tada labai nekenčiau. Po antrųjų Eurolygos sezono rungtynių Milane kitą dieną treniruotėje jis man liepė 50 kartų sužaisti pratimą atakuojant closeouto situaciją.
Tada jo nekenčiau, bet per visą sezoną ties tuo labai patobulėjau. Galite patys tai pamatyti pasižiūrėdami pirmąsias ir antrąsias mano rungtynes su Milano komanda.
Dabar supratau, kaip žinodamas savo tiesioginį oponentą, galiu jį atakuoti. Aš ir iki šiol turėjau daug įgūdžių, kaip galėčiau užpulti krepšį. Bet vien tai, kad gali įmesti į krepšį, nereiškia, kad turi mesti, kai visada gali išsirinkti lengvesnį metimą.
Negali sakyti, kad toks „mano žaidimas“ ir aš pataikysiu, nes pataikau 80 proc. kartų, kai yra 90 proc. tikimybės metimas. Ar turėčiau mesti į krepšį per žemesnį varžovą? Taip, galiu. Bet su Šaru tapau geresniu žaidėju baudos aikštelėje, nes nusivedęs ten žemesnį varžovą galiu įmesti arba išprovokuoti jo pražangą, ypač sureaguodamas į varžovo komandinių pražangų situaciją.
Jeigu aš vieną dieną būsiu treneris, mano įžaidėjai bus patys geriausi. Nes visą sezoną mačiau, kaip jis dirbo su įžaidėjais, kaip liepdavo atakuoti priešininkus ir kaip naudojo saviškius. Net jeigu aš pats būčiau įžaidėjas, būčiau tiesiog fenomenalus, nes mačiau, kaip jis rėkė ant įžaidėjų ir nurodinėjo jiems daryti tam tikrus dalykus.
Dabar, kai matau žaidėjus, žaidžiančius du prieš du ir kaip treneris šaukia ant įžaidėjų, aš net pagalvoju: žmogau, kodėl nežaidi taip ir taip? Ir tada save prigaunu: velnias, aš jau mąstau kaip Šaras – tai beprotiška!
Dabar žiūrėdamas rungtynes skaitau žaidėjų veiksmus, kaip jie dengiasi, kokios jų silpnybės, kaip reikėtų juos atakuoti, kaip pats turėčiau juos atakuoti. Jeigu mane dengs toks žaidėjas, tai galėsiu įveikti jį greičiu. Jeigu dengs greitesnis už mane varžovas, nusivesiu jį į baudos aikštelę.
Visi tie dalykai... Man jie padėjo tapti geresniu krepšininku.
– Ar baigęs karjerą norėtumėte dirbti treneriu?
– Nežinau... Žmonės sako, kad galėčiau dirbti televizijoje. Bet turbūt aš to nenorėčiau. Žmonės sako, kad galėčiau būti ir treneris. Bet dar irgi nežinau, ar norėčiau tai daryti.
Yra daug visokių niuansų. Pavyzdžiui, nežinau, ar galėčiau rėkti ant žaidėjų. Nežinau, ar mano treniravimo stilius būtų tinkamas krepšinio komandai. Todėl aš dar nesu apsisprendęs.
Bet pagalvojau, kad žaidimas pas Šarą mane paskatino pagalvoti, kad norėčiau būti treneriu. Jeigu toks būčiau, galbūt mano metodika būtų kitokia, bet visas krepšinio supratimas... Daryčiau viską, ką pamačiau būdamas jo žaidėju.
O jei atvirai, dar nežinau, ką veiksiu ateityje. Bet, manau, bus iš ko rinktis.
– Kokie mėgstamiausi jūsų lietuviški išsireiškimai?
– Po šimts pypkių... (pasako lietuviškai iš antro karto. – aut.)
Šitas labai juokingas! Sako, kad tai lietuviškas keiksmažodis, bet turbūt tai pat gražiausias būdas pasakyti kažką negero. Mane šitas labai prajuokino (juokiasi.).
Yra dar vienas toks netinkamas žodis, kuris prasideda „eik tu...“ Tas irgi geras.
Mūsų treneris jį labai dažnai naudoja – tai taip juokinga (šypsosi.).
Ko gero, man tai du juokingiausi lietuviški išsireiškimai.
Man dar labai patinka, kai žmonės sako „labai gerai“. Man patinka šitų žodžių skambesys. Tiesiog skamba labai laimingai.
– Kada supratote pakliuvęs į bėdą, kai prieš pat debiutą „Žalgiryje“ pasisakėte išmoksiąs lietuvių kalbą per vieną mėnesį?
– Jau kitą dieną, kai nusipirkau lietuvių kalbos knygą (juokiasi.). Tada supratau, kad tai nebus greitas procesas.
Lietuviai pasakojo, kad jų kalba yra viena sunkiausių pasaulyje, bet į tai žiūrėjau skeptiškai. Matot, labai lengvai išmokau turkų kalbą. Bet, o Dieve, lietuvių kalba yra tikrai viena sunkiausių...
Kai grįžau namo ir bandžiau apie ją papasakoti savo šeimai, jie į mane žiūrėjo maždaug „tu rimtai?!“ O taip, pasakiau – yra penki skirtingi būdai, kaip gali pakeisti žodį „vanduo“.
Bet aš laimingas, kad dar išmokau ir rusiškų žodžių. Tik žinau, kad lietuviai nelabai mėgsta rusų... Žinau, kad turit su jais nekokią istoriją.
Bet žinau gerų žodžių! Pavyzdžiui, „dobryj večer“ (labas vakaras, – liet.). Moku dar keletą pasisveikinimų, padėkojimų.
Su Martino Gebeno pagalba išmokau šiek tiek rusiškai būdamas Sankt Peterburge. Kartu skaitėme rusiškas raides. Tai labai sužavėjau savo sesę. Kai kartu žiūrėjome „Fast & Furious“, buvo viena scena, kai aktoriai skaitė rusiškus žodžius. Tai buvo baisu! Paaiškinau, kaip reikėtų tai daryti.
„Kaip tu tai žinai?“ – manęs paklausė sesuo. O aš ir pasakiau – beprotiška, bet Marty man padėjo suprasti tas raides.
– Esate minėjęs, kad lietuviškai dar sunkiai galite reikšti mintis, bet neblogai suprantate, ką jums sako. Į kokias nejaukiausias situacijas buvote patekęs, kai aplinkiniai jus apkalbinėjo nežinodami, kad jūs viską suprantate?
– Taip, tiesa – netobulai, bet galiu suprasti daug, kas kalbama aplinkui. Aišku, ne viską, bet žinau pakankamai žodžių ir iš jų galiu suvokti mintį.
Tik blogiausia, kad žinau, ką noriu pasakyti, bet nežinau kaip. Nes reikia keisti visas tas galūnes... Sugalvoju mintį, bet kol ją perteikiu lietuvių kalba, susiprantu po penkių minučių.
Manau, daug žmonių manė, kad aš užsienietis krepšininkas ir nesuprantu, ką jie kalba. Tad mėgdavau nustebinti aplinkinius „Akropolyje“. Būdavo, eini šalia kitų žmonių, užkyli eskalatoriumi į viršų ir nueidamas jiems kažką angliškai pasakai apie tai, apie ką jie kalbėjo. Žmonėms akys ant kaktos iššokdavo!
Mėgstu taip paišdykauti.
– Gerai, o ką žiūrėjote per televiziją?
– Turėjau kabelinę, ten buvo kažkoks serialas. Žiūrėdavau ir bandydavau suprasti, ką galiu.
Labai padėdavo lietuviški titrai kino teatruose. Žiūrėdamas angliškus filmus bandydavau skaityti titrus ir suprasti.
Dar buvau nusipirkęs knygą iš „Pegaso“. Neatsimenu knygos pavadinimo, bet tai buvo lietuvių kalbos knyga.
Užsirašiau į kalbos kursus, bandžiau mokytis. Man labai patikdavo daryti užduotis lėktuve su Marty ir Jankiu. Kas penkias minutes klausinėdavau Marty, kaip daryti tą ir aną pratimą. Jis žiūrėdavo filmus, o aš ruošdavau namų darbus.
Atsimenu, Jankis iš manęs juokdavosi ir sakydavo, kad už kursus turėčiau mokėti Marty, o ne „Kalbai“.
Bet man buvo smagu matyti Jankį, kai jis darydavo anglų kalbos užduotis. Tik juokingiausia buvo tai, kad kai jam reikėdavo pagalbos, jis klausdavo Martino, o ne manęs.
Ir šeimai po to sakiau, kad negalėjau padėti Jankiui, nes angliškai nežinau taisyklių – viskas įsisavinama natūraliai. O Martinas žino taisykles, terminologiją, todėl galėjo gerai padėti.
Atsimenu, kai klausdavau Jankio, tai jis tiesiog sakydavo „rašyk taip“, o kai paklausdavau kodėl, jis tiesiog nežinodavo, kaip tai paaiškinti. Todėl puikiai jį suprantu.
Užtat Marty buvo puikus – jis padėjo man su lietuvių kalba ir Jankiui su anglų. Neįtikėtinas vyrukas. Vienas mano mėgstamiausių!
– Girdėjau, kad Martinas Gebenas jums buvo tarsi lietuvių kalbos ir kultūros mokytojas?
– Tai mano bičas! Jis kaip geriausio mano draugo kopija. Jie taip pat kalba, mėgsta tuos pačius dalykus, man kuria tuos pačius išbandymus. Aš jam sakydavau, kad jis kaip geriausias mano draugas.
– O ką išmokote iš kitų lietuvių – „Žalgirio“ dinozaurų...
– (nutraukia klausimą.) Čia turbūt apie Jankį ir Artūrą? (juokiasi.)
– Tuos žmones, kurie jau dešimtmetį kūrė „Žalgirio“ rūbinės taisykles ir kurie smarkiai prisidėjo, kad komandoje nuolat tvyrotų labai draugiška komandinė atmosfera. Kokį įspūdį jums paliko „Žalgirio“ rūbinė?
– Jie man priminė mano koledžo laikus. Ten tai buvo draugystė, visi buvo malonūs, visi puikiai susiklijavo. Viskas buvo gerai ir nebuvo jokių pykčių.
Atsimenu, būdavo, kad kartais nesikalbėdavome aikštėje. Tai Šaras mėgdavo priekaištauti: kodėl niekada nesikalbat aikštėje, nors tiek kalbat rūbinėje?
Bet taip, tai, kad jie „Žalgiryje“ jau tiek ilgai, yra svarbu. Jie pasakodavo, kad „Žalgiryje“ žaidė ir tada, kai tribūnos nebūdavo pilnos. Jie žaidė ir tada, kai „Žalgiris“ nebuvo toks populiarus. Jie matė daug gero ir blogo.
Bet labai matydavosi, kaip per kokias svarbias LKL rungtynes jie eidavo žaistu su didžiuliu pasididžiavimu dėl šios komandos. Tai visada labai matėsi.
Aš, kaip užsienietis, žiūrėdavau tai kaip į rungtynes, kurias tiesiog reikia laimėti. Bet kai matydavau, kad jie eina su „Žalgirio“ apranga su tokiu pasididžiavimu, tikrai padėdavo.
Vienintelis vyrukas, kuris žino savo ateitį, yra Jankis – jis žais „Žalgiryje“ iki 50-ies.
– O koks tai sezonas buvo jums, užsieniečiams, kai, atrodė, sunkiai įsibėgėjote, užtrukote, kol perprato Eurolygos fiziškumą ir intensyvumą, bet sezono finišo tiesiojoje jau demonstravote puikią formą?
– Labai svarbi komandos dalis buvo Thomasas Walkupas, nes jis čia jau antrą sezoną. Jis buvo tas vyrukas, kuris visada sakydavo: ei, klausykit, Šaras yra beprotiškas, bet viskas gerai, nes jis žino, ką daro. Tiesiog patikėkite, darykite, ką jums sako, ir tobulėsite.
Thomasas pasakojo, koks jam buvo sunkus pirmasis sezonas, bet kuo jis po to tapo. Todėl jis vis kartodavo, kad nesijaudintume ir eitume į priekį. Sakydavo, kad jeigu rėks, vis tiek bandykite tobulėti.
Turint Thomasą mums visada buvo ramiau.
Ir jis buvo teisus. Kai sezonas įsibėgėjo, paskutiniu metu žaidžiau tikrai geriau. Tiesiog norėjosi paklausyti Thomaso, nes matėme jo darbą ir ką jis davė. Buvo gera įgyti Šaro ir visų trenerių pasitikėjimą, duoti jiems suprasti, ką galiu suteikti komandai. Tuo pačiu gauti daugiau erdvės, laisvės.
Gera tiesiog suprasti, kad treneris pasitiki mano sprendimais ir galiu juos priimti jau be jokios baimės. Taip, jis vis dar ant manęs rėkia. Bet jau šiek tiek mažiau (šypsosi.).
– Turėjote tikslą žaisti NBA – jūsų sutartyje irgi numatyta sąlyga išvykti į NBA. Kaip manote, kiek šis sezonas jus priartino prie to tikslo?
– Visi kalbėjo, kaip fantastiška žaisti pas Šarą. Pamačiau, kodėl.
Ir taip pat dabar suprantu žaidėjus, kurie žaidžia NBA ir sako, kad Eurolyga yra sunkesnė. Nes ji tikrai sunkesnė. Krepšinis čia žymiai sudėtingesnis.
Daug žmonių galvoja, kad jei nerungtyniauji NBA, nesi geras krepšininkas. Bet tai tikrai netiesa. Eurolygoje yra daug fantastiškų žaidėjų, kurie ramiai galėtų žaisti NBA.
Pavyzdžiui, labai laukiau iššūkio susitikti su Nikola Mirotičiumi. Ir jis nuostabus. Jis laisvai galėtų rungtyniauti NBA.
Žaidimas čia sunkus. Kiekvienerios rungtynės, kiekviena ataka Eurolygoje kaip per NBA atkrintamąsias varžybas. Viską tik apsunkina skirtingos taisyklės. Nėra trijų sekundžių gynyboje, nėra lengvų metimų. Kartais tiesiog labai sudėtinga rinkti taškus.
Turbūt atsimenate tas baisias rungtynes, kurių jums šį sezoną teko prisižiūrėti. Skaudėjo akis nuo to pataikymo – 20 iš 56. Tai tik parodo, kaip sunku Europoje pelnyti taškus.
Bet visos tos patirtys man padėjo patobulėti.
– Turite dar metus galiojančią sutartį su „Žalgiriu“, su galimybe išvykti į NBA klubą. Kaip galvojate, ar kitą sezoną grįšite į Kauną, ar koronaviruso sukelta krizė gali perdėlioti sutartyje numatytas sąlygas?
– Jei atvirai, neturiu žalio supratimo. Manau, dabar niekas to nežino. Vienintelis vyrukas, kuris žino savo ateitį, yra Jankis – jis žais „Žalgiryje“ iki 50-ies. O visiems kitiems reikia laukti.
Mes, amerikiečiai, visada turime tikslą žaisti namie. Žaidžiant savo tėvynėje, į rungtynes gali atvykti mama, susirinkti visi draugai. Niekas neprilygsta namams.
Bet Kaune turėjau gerą laiką – puikus miestas, geriausi fanai. Ir nepadlaižiauju jiems tik todėl, kad esu „Žalgirio“ žaidėjas. Jie tikrai yra tokie.
Dar niekur nesu matęs išparduotų bilietų po 9 pralaimėjimų iš eilės. Atsimenu, kai pralaimėjome septintas, aštuntas rungtynes ir pamačiau, kad vis tiek turime soldoutą, supratau, kad čia rimtas reikalas.
Fanai čia fantastiški, bet reikės į viską atsižvelgti. Negaliu nubrėžti aiškios linijos. Man tikrai patiko Kaune ir jeigu galėčiau grįžti čia kitą sezoną, man būtų didelis malonumas. Juolab, tapčiau dar geresniu žaidėju.
Bet dabar tai laukimo žaidimas.
– Tai reziumuojant, „viso gero“, „iki kito karto“ ar „tikiuosi greitai pasimatyti“ (klausimas lietuvių kalba)?
– Tas paskutinis – tikiuosi greitai susitikti (šypsosi.).