„Dar truputį kramsnoju, nes reikia prižiūrėti dantis – gydytojas liepė“, – prieš duodamas interviu pulkui Lietuvos žurnalistų paaiškino R.Jokubaitis.
Vykdamas į finalo ketvertą Kaune jis tikrai nemanė, kad šis gali pasisukti tokia linkme.
Žengęs ant parketo pusfinalyje prieš Madrido „Real“ ir pataikęs pirmus tris komandos dvitaškius antrajame kėlinyje, R.Jokubaitis įpūtė gyvybės vienpusiškam „Barcelona“ puolimui, kai buvo sustabdytas labai skaudaus epizodo.
Antrojo ketvirčio viduryje verždamasis link krepšio lietuvis paslydo ir krito, veidu voždamasis į parketą.
Kelias sekundes pagulėjęs ir bandydamas atsipeikėti, Rokas netrukus patraukė į rūbinę, o galiausiai grįžo ant suolo.
Kryčio pasekmė – du nuskelti dantys, kuriuos R.Jokubaitis pademonstravo ir televizijos kameroms.
Nors Šarūnas Jasikevičius metė ant parketo tautietį ir po ilgosios pertraukos, mažeikiškis jau nebuvo toks efektyvus ir taškų daugiau nepelnė.
Nesisekė ir jo komandai – „Barca“ 66:78 nusileido „Real“ ir liko be Eurolygos finalo.
Bet košmariškas vakaras R.Jokubaičiui bent jau baigėsi turint visus dantis – maždaug 3 valandą nakties lietuvis dalinosi nuotrauka, kurioje įsiamžino jau su atstatyta nepriekaištinga šypsena.
„Po rungtynių iš karto sakė, kad yra užsakyta klinika. Gera klinika, nors iš pradžių net nežinojau, kur važiuoju, – pasakojo įvykius po mačo R.Jokubaitis. – Nuvažiavau, žmonės penktadienio vakarą, kai turėtų būti jų laisvas savaitgalis, mane priėmė šiltai, kruopščiai sutvarkė, apžiūrėjo. Viskas labai ilgai užtruko, bet labai sklandžiai ir tikrai dabar maloniau su jumis bendrauti su normaliais dantimis, o ne su tokiais, kokie buvo per rungtynes. Ačiū tai klinikai, kuri pagelbėjo – smagu būti su visais dantimis.“
– Kas pasirūpino, kad klinika priimtų?
– Pasirūpino „Prometey“ komandos fizinio rengimo treneris Mantas Valčiukaitis. Jis su Justiniu Grainiu („Barcelona“ fizinio rengimo treneris – aut. past.) susiderino, bet pirmas žmogus buvo Mantas. Jam padėkos.
– Akis pamušta, dantys išmušti. Grįši kaip iš karo.
– Taip, taip... Juokaujame, bet ir pamušta akis, ir pamušti dantys, o dar ir dėl bronzos reikia žaisti... Nepasisekęs karas.
– Rungtynėse buvo ir visas būrys artimųjų, kiek juos išgąsdino tavo situacija?
– Aš toks esu ir artimieji žino, kad nesu bendraujantis po tokių rungtynių. Reikėjo susidėlioti mintims. Naktį atsiunčiau, kad jau sutvarkyti dantys, tai ramu, bet iš pradžių buvo išsigandę. Aš ir pats buvau išsigandęs, nežinojau, kas manęs laukia.
– Bet juokeisi ant suolo.
– Taip, aš visą laiką su šypsena. Bet buvau išsigandęs vien dėl to, kad nežinojau, kas bus su dantimis. Man nėra buvę, nei kažkokių muštynių gyvenime turėjęs, nei kontakto, tad dabar taip pirmą kartą, abu priekiniai dantys „pabėgo“. Ir man pačiam baisu buvo, ir šeimai, bet labai gerai, kad viskas susitvarkė. Reikia žiūrėti, kaip dabar tie dantys laikysis.
– O kaip nutiko ta situacija, kai kritai ant žemės?
– Manau, kad susipynė kojos. Kai pažiūrėjau pamačiau, kad bandžiau atlikti perdavimą, su rankomis negalėjau pasiremti ir taip gavosi. Nesu pratęs ant grindų kristi, nes nesu labai krentantis ant kamuolio žaidėjas. Gavosi dvigubai skaudžiau nei mėlynė.
– Nuotaikos po vakar dar nepasitaisiusios?
– Nelabai. Rūbinėje nuotaikos irgi liūdnos. Visi tokie... Pamenu, kai praėjusiais metais reikėjo žaisti dėl trečios vietos prieš „Olympiakos“. Reikia Eurolygoje dėl tos trečios vietos žaisti, dėl nieko... Nežinau, motyvacijos nėra, visi po vakarykščių rungtynių nusiminę. Nežinau, ar reikalingos tokios rungtynės, nes manau, kad motyvacijos nei iš mūsų, nei iš kitos komandos nėra. Mūsų žaidėjai nuliūdę.
– Ar pavyko kažkiek pamiegoti ir pailsėti po tokios ilgos nakties?
– Pavyko. Aišku, ilgai teko pas odontologes būti, bet gal ir ramiau miegojosi po visų dantų procedūrų. Ramiai pagulėjau, pamąsčiau. Nebuvo laiko pernelyg pergyventi. Aišku, pergyvenau dėl vakarykščių rungtynių, bet tie išmušti dantys, tos pralaimėtos rungtynės – viskas susidėjo į vieną ir gal į naudą išėjo pagulėti odontologijos kabinete, pabijoti adatų. Ramiau užmigau, nes išvargino odontologijos procesas.
– Grįžtant prie vakarykščių rungtynių, kas nepavyko vakar?
– Visi pamename praėjusių metų scenarijų, kuris vėl kartojosi. Turėjome +6, Belgrade turėjome +11, bet antroje pusėje vėl paleidome kontrolę. Pasikartosiu, kad ketvirtajame kėlinyje jų veteranai sužaidė, kaip turėjo sužaisti, kaip visi tikėjomės. Tam ir ruošėmės, bet jie vis tiek iššovė. Dabar sunku apie tai kalbėti. Tas pats scenarijus antrus metus iš eilės, tad sunku kažką pakomentuoti, nes visi suprantame, kur buvo klaidos ir suprantame, ko negalėjome leisti Madridui, bet leidome. Turime tą patį rezultatą – vėl žaisime dėl trečios vietos. Nemanau, kad kažkas tuo patenkintas iš mūsų komandos.
– Turint omenyje Madrido „Real“ nuostolius ir tai, kad finalo ketvertas vyksta Kaune, ar tai skaudesnis pralaimėjimas negu pernykštis Belgrade?
– Taip. Viduje tikrai galvojome, kad tikisi žmonės iš mūsų. Atkrintamosiose irgi žaidėme prieš „Žalgirį“ Kaune, visi ženklai, maži dalykai dėliojosi, kad šiemet turi būti mūsų metai, bet vėl Madridas pusfinalyje, vėl neįveikėme. Vėl tas pats kartojasi – sunku kažką pakomentuoti.
– Ar užteko lietuvių palaikymo vakarykštėse rungtynėse?
– Manau, užteko. Čia priklausė nuo rungtynių eigos. Bet manau, kad Madrido sirgaliai buvo mažiau girdimi negu susijungę „Barcelona“ ir lietuvių sirgaliai. Tikrai smagu, kad tiek susirinko, tik nesmagu, kad nepavyko į finalą išeiti. Bet bent tuo galime pasidžiaugti, kad lietuviai atėjo ir palaikė.