R.Šiškauskas anksčiau nei visi tikėjosi, būdamas 33-ejų, po sezono Maskvos CSKA paskelbė apie karjeros pabaigą.
Bet persisotinusi aukščiausio lygio krepšinio, Lietuvos krepšinio garsenybė negalėjo numalšinti aistros šiam sportui. Todėl kai tik galėdavo, stebėdavo ar tai „Žalgirio“, ar buvusios komandos – „Lietuvos ryto“, ar tai bet kurias kitas Eurolygos rungtynes.
Kartais jis pavažiuodavo iki gimtųjų Kaišiadorių, kur prie savo bičiulių komandos prisijungdavo mėgėjų lygoje.
Kartais jis stebėdavo savo 11-mečio sūnaus metimus lauke, galbūt ir pats su kamuoliu rankose parodydavęs gudrybių, kurios aukščiausiame Europos krepšinio lygyje uždirbo jam milijonus eurų.
Anksčiau į Ramūną Šiškauską kreipdavomės kaip į buvusį krepšininką. Dabar tai – treneris Ramūnas.
„Nebuvo dar kada prie to priprasti, nes viskas teka įprasta vaga, yra tik statusas. Darbas prasidės šiek tiek vėliau“, – 24sek laidoje „Eurolygos diena“ pasakojo R.Šiškauskas, interviu kalbėjęs apie darbus nacionalinėje komandoje ir Kauno „Žalgirio“ sėkmės formulę.
– Kokias užduotis rinktinėje teko atlikti per du pastaruosius mėnesius?
– Buvome susitikę ir kalbėjome su Dainiumi Adomaičiu. Teko kalbėtis Madride su Jonu Mačiuliu. Bet tas darbas toks įvadinis.
– Su Jonu Mačiuliu? Apie ką kalbėjotės?
– Apie gyvenimą (Juokiasi.).
– Koks gyvenimas Madride?
– Gera, šilta. Smagu, o ir komandai gerai. Viskas jam ten puikiai einasi.
– Bendravimas su rinktinės kandidatais ir jų lankymas yra viena jūsų užduočių, apie kurias kalbėjo Dainius Adomaitis. Ypač jis pabrėžė bendravimą su NBA klubų lietuviais ir pačiomis NBA komandomis. Daugiausiai klaustukų, atrodo, kyla dėl Domanto Sabonio ir Mindaugo Kuzminsko, kurių jų klubai logiškai galėtų neišleisti į rinktinę tai maskuodami „rekomendacija“. Gal jau teko susipažinti, kokia tikimybė, kad NBA klubai gali daryti kokius nors apribojimus?
– Ruošiamės važiuoti į Ameriką ir pakalbėti su visais akis į akį. Dabar kol kas galiu pasakyti tiek, kiek jūs. Reikės kalbėti ir su klubais, išklausyti jų poziciją. Bet daugiau dar negaliu pasakyti. Kalbėsimės ateityje.
– LKF generalinis sekretorius Mindaugas Špokas minėjo, kad jei NBA klubai turės poreikį dirbti su savo žaidėjais individualiai, galės atvykti į Lietuvą ir treniruoti mūsiškius atskiru laiku treniruočių stovykloje. Tai lyg ir neturėtų būti didelių problemų?
– Pažiūrėsime. Iki šiol lietuvius išleisdavo. Galbūt kiekvieno žaidėjo situacija yra individuali. Pavyzdžiui, pernai Donatas Motiejūnas buvo be kontrakto. Nenoriu spėlioti, bet manau, kad sąlygos geros dirbti ir Lietuvoje. Tie NBA treneriai čia yra buvę, matę, todėl tikiuosi, kad problemų nebus.
– Kalbant apie jūsų funkcijas rungtynių metu, būtų neįprasta matyti Ramūną Šiškauską emocingai šokinėjantį nuo suoliuko ir kažką šaukiantį D.Adomaičiui. Gal turėsite kažkokių kitų užduočių?
– Viskas bus aiškiau, kai pradėsime darbus. Turėjome porą susitikimų, bet viskas dar tik prasideda. Visa komanda, išskyrus medicinos ir fizinio rengimo personalą bei Beną Matkevičių, yra nauja. Manau, įsivažiuosime ir dar stovyklose viskas susidėlios į savo vietas, kas už ką atsakingas.
Tikrai nėra, kad atsirado 10 naujų žaidėjų, kuriuos būtų galima paimti į rinktinę.
– Ar dabar krepšinio transliacijas stebite kitaip, nei pirmaisiais metais baigus karjerą? Gal mintyse jau modeliuojate, kuo vienas ar kitas rinktinės kandidatas praverstų nacionalinei komandai?
– Baigęs karjerą kitaip žiūriu rungtynes. Ne tik kai laimi ar pralaimi. Automatiškai matosi visas žaidimas, žaidėjai, taktikos. Kažkokio dviračio neišrasi. Tie žaidėjai, kurie žymiausi ir geriausi, niekur nedingo. Kažkada išlenda vienas kitas jaunas žaidėjas, kuris perspektyvus. Bet tikrai nėra, kad atsirado 10 naujų žaidėjų, kuriuos būtų galima paimti į rinktinę. Viskas spręsis sezono pabaigoje. Matysime žaidėjų sveikatą. Pats kaip buvęs žaidėjas puikiai žinau, kad labai sunku sezono metu kažką prižadėti: atvažiuosiu ar neatvažiuosiu. Sezono pabaigoje matosi savijauta ir tada sprendi.
– Ko gero, sezono metu daugiau minčių gali kilti apie galimybę neatvažiuoti, kai žaidėjas išvargęs ir fiziškai, ir psichologiškai?
– Kiekvienas sprendžia individualiai, bet sezono metu gali pasakyti „noriu“ ar „atvažiuosiu“, „neatvažiuosiu“. Bet viena kalbėti sezono viduryje ir kita po sezono. Emocijos, dar kažkas. Daug dalykų.
– Kaip buvęs „Lietuvos ryto“ žaidėjas, kiek žiūrite „Žalgirio“ žaidimo?
– Man įdomios visos rungtynės. Krepšinis yra mano didžiausia aistra. Nuo jo niekur nepabėgsiu. Man įdomu. Kiek tik galiu, tiek žiūriu – „Žalgirį“, „Lietuvos rytą“ ar kitas Eurolygos rungtynes.
– Kokie pagrindiniai įspūdžiai apie šio sezono „Žalgirį“?
– Viskas susideda. Aišku, labai didelis nuopelnas yra trenerio Šarūno. Manau, kad yra geras derinys tarp vyresnių ir jaunų žaidėjų. Yra ir patirties, ir užsidegimo. Tačiau gali turėti geriausius žaidėjus, bet nieko nelaimėti. Svarbus žaidėjų nuteikimas, motyvacija, taktika. Tai – trenero užduotys.
– Kuo šis „Žalgiris“ kitoks nei ankstesni?
– Skiriasi ir braižas, ir kovingumas. Matosi, kad žaidėjai kovoja visas rungtynes. Būna sekasi ar nesiseka, bet nesimato, kad nuleistų rankas ir paleistų rungtynes, greičiau norėtų jas baigti. Žaidėjai nori, kovoja, matosi didelis judėjimas. Išnaudojami žaidėjai. Stengiamasi pasinaudoti stipriosiomis pusėmis arba išnaudoti priešininkų silpnybes. Viskas susideda.
Ulanovas yra vienas iš kandidatų į rinktinę, bet negaliu šiuo metu pasakyti konkretaus dyvliktuko.
– Edgaras Ulanovas, atrodo, yra vienas kovingiausių „Žalgirio“ žaidėjų. Kokį įspūdį palieka šis puolėjas ir kokie šansai jam pasibelsti į rinktinę?
– Visi jauni žaidėjai turėtų būti ypač kovingi. Dabar pats tas laikas, kai turi norėti įrodyti visiems. Norėti kilti, eiti į priekį.
Ulanovas yra vienas iš kandidatų į rinktinę, bet negaliu šiuo metu pasakyti konkretaus dyvliktuko. Tai bus vyriausio trenerio sprendimas. Be to, stovykloje yra daug žaidėjų. Lengvojo krašto puolėjo pozicijoje turime Mačiulį, Kuzminską, kurie norint gali žaisti ir sunkiais kraštais. Bet dar per anksti apie tai kalbėti.
Tačiau tai, kad jis padaręs pažangą... Gal kaip jaunam žaidėjui jis neturi didelio stabilumo, bet tokiame amžiuje galbūt tai normalu. Ulanovas potencialo turi. O kaip bus toliau, priklauso tik nuo juo,
– Kokios Ulanovo žaidimo savybės jums labiausiai imponuoja?
– „Žalgiryje“ jo pagrindinė užduotys gynyboje. Jis gali neblogai gintis. Bet nereikia nustumti į šalį puolimo.
Gal jis nėra pagrindinis žaidėjas, kuris galėtų kažką daryti puolime, tačiau jis gali puikiai išnaudoti savo ūgį, sužaisti žemai, pacentruoti, atkovoti kamuolių.
Manau, šiais laikais žaidėjas kuo universalesnis, tuo jam didesnis pliusas ir tuo jis paklausesnis komandai. Kadangi nesi prisirišęs prie vienos pozicijos – tik toks ir nieko daugiau negali. Viskas tvarkoj, gal reikia ir tokių žaidėjų. Bet kuo universalesnis, tuo tave gali pamėtyti ir išnaudoti.
– Būtų gerai, kad visi būtų kaip Ramūnas Šiškauskas...
– (Juokiasi.) Aš savęs neanalizuosiu. Bet aš būdamas treneriu norėčiau komandoje turėti žaidėją, kurį galėtum pastatyti į vieną poziciją, o jei nesiseka – perstumti į kitą. Tai yra pliusas. Bet tai priklauso nuo kiekvieno trenerio ir kaip jis mato savo komandą.
– Ką galvojate apie Renaldą Seibutį, Artūrą Milaknį ir jų sezoną?
– Kiek pastebiu, pagrindinė Renaldo užduotis yra gynybinė. Kai jis žaidė „Lietuvos ryte“, dirbdavo visur. Puolime jis buvo aktyvesnis.
Nenoriu sakyti, kad jam „Žalgiryje“ pasakyti nepulti, tik gintis, bet matosi, kad jo užduotis paimti kažkokius priešininkų lyderius ir atidirbti gynyboje. O puolime – padėti, kiek jis gali.
Visi puikiai žinome, kad Milaknis yra puikus metikas. Jis tą ir dabar parodo.
Tas sezonas Kazanėje, kur negaudavo tiek pasireikšti, ir jam pačiam buvo turbūt dvejopas – nežinau, ar jis pasakytų, kad liko juo patenkintas. Bet dabar Artūras grįžo į savo vėžes. Jam suteikiamos progos, statomos užtvaros, ir jis žaidžia savo žaidimą.
Lukas gali pelnyti taškus, bet dėl kūrimo, nežinau. Galbūt jis dar nėra toks kūrybingas žaidėjas, kuris gali pats iš savęs kažką padaryti ir sukurti.
– Šarūnas Jasikevičius yra sakęs, kad jei galėtų, žaistų su penkiais įžaidėjais – kuo daugiau kuriančių žaidėjų, tuo geriau. Kiek kuriantis įžaidėjas yra Lukas Lekavičius, kurio atakavimo savybėmis mes neabejojame?
– Būtų lengviau pasakyti pabuvus komandos viduje. Yra trenerio nurodymai. Žinant, koks buvo Šarūnas – puikus kūrėjas, įtraukdavęs kitus, bet ir pats puikiai pelnęs taškus, neabejoju, kad žaidėjas turi būti kūrėjas.
Gerai, jei jis pelno taškus, bet jei įžaidėjas laksto, žaidžia, pelno taškus, o kiti stovi ir žiūri, mano nuomone, nėra gerai. Turi būti įtraukta visa komanda, kad visi pajustų ritmą.
Neabejoju, kad Šarūnas iš jo reikalauja to kūrybingumo. Kiek jam pavyksta, čia jau kitas klausimas. Lukas gali pelnyti taškus, bet dėl kūrimo, nežinau. Galbūt jis dar nėra toks kūrybingas žaidėjas, kuris gali pats iš savęs kažką padaryti ir sukurti.
Bet manau, kad Jasikevičius iš jo to reikalauja. Jis nori, kad Lukas kurtų progas kitiems. Ir jis stengiasi. Jam viskas dar priešaky.
– Jums teko žaisti su Šarūnu Jasikevičiumi, o treniruotis pas Željko Obradovičių. Ar nepastebėjote panašumų tarp šių dviejų krepšinio asmenybių?
– Yra daug panašumų. Bet iš ko daugiau mokytis?
Jeigu ne pats geriausias, tai Obradovičius yra vienas iš 2-3 geriausių trenerių Europoje. Jis galbūt net ne prasčiau NBA vadovautų. Šarūnas su Željko dirbo ne vienus metus, gavo puikių žinių, pamokų, todėl kodėl to neišnaudojus.
Kaip matome, tas puikiai tinka „Žalgiriui“.
