Realybės patikrinimas: „Žalgirio“ panikos mygtukas ir nulaužto Šaro kodo teorija

„Žalgiriui“ reikia rimtos odontologų pagalbos.

Bent jau toks įspūdis susidarė po košmariškojo antradienio, kai Lietuvos žiniasklaidoje mirgėjo antraštės apie „bedantį puolimą“, kurį „Žalgiris“ pademonstravo išsišiepęs prieš Stambulo „Anadolu Efes“ komandą.

Ne tik todėl, kad pralaimėjo didžiausiu skirtumu šį sezoną. Anksčiau tik sykį žalgiriečiai pripažino varžovų pranašumą dviženkliu skirtumu, kai nusileido karališkajam Madrido „Real“ 79:90. Bet tai buvo Eurolygos čempionai, o ne Ergino Atamano vadovaujama komanda.

Ir ne todėl, kad tai buvo pakartotas didžiausiu skirtumu pralaimėtas mačas nuo 2016-2017 m. sezono, kai naujasis architektas Šaras projektavo „Žalgirį“.

Beviltiškas buvo „Žalgirio“ žaidimas, kokį išvydo 14,7 tūkst. žiūrovų.

Šarūno Jasikevičiaus eroje „Žalgiris“ dar nebuvo toks nerezultatyvus. 58 taškai yra žaliai baltų antirekordas žaidžiant pagal Šaro puolimo schemas.

Bet dar labiau už šiuos skaičius gąsdino lėtas, neužsidegęs, nekokybiškų sprendimų „Žalgiris“. Liūdinantis „Žalgiris“.

Jis atrodė kaip pavargusi krepšinio komanda, kuri skaičiuotų paskutines nereikšmingas sezono dienas, murkdantis Eurolygos turnyro lentelės dugne.

Kai žiūrovai „Žalgirio“ arenoje dar ketvirtojo kėlinio pradžioje ėmė skirstytis iš vietų, toks „Žalgiris“ sugrąžino krūva metų atgal, kai be didesnių klaustukų buvo daužomas kaip bokso kriaušė Eurolygos ringe.

Mes pamatėme „Žalgirį“ su rimtais trūkumais.

VIDEO: „Žalgiris“ patyrė skaudų pralaimėjimą, tačiau fanai parodė, kodėl yra laikomi vienais geriausių Europoje

„Žalgiris“ patyrė skaudų pralaimėjimą, tačiau fanai parodė, kodėl yra laikomi vienais geriausių Europoje

Ranka kyla prie panikos mygtuko. Nes tai nebėra tik žaidimo plano vykdymo niuansai.

Šaras spaudos konferencijoje prašė komandos vienybės, bet pagrindinis jo ištransliuotas akcentas buvo gan aiškus – kol traumuoti žaidėjai negrįš ant parketo, kol į rikiuotę negrįš potraumines problemas išgyvenantys lyderiai, „Žalgiris“ neturės daug šansų prieš rimtas Eurolygos komandas.

Tai yra baisiausia įmanoma komandos stadija, visiškai prieštaraujanti Šarūno Jasikevičiaus vizijai.

Ne veltui treneris „Žalgiryje“ įvedęs tokią griežtą krepšinio filosofiją. Jis su savo įrankiais nori suvaldyti ir priešininkus, ir savo žaidimą. Tą leidžia daryti disciplinuotas krepšinio planas, su aukšto procento metimų paieškomis, kurie leistų tuo pačiu ir apriboti priešininkų galimybes kontratakuoti, sustatant juos į labiau sukontroliuojamą pozicinį puolimą.

Bet dabar „Žalgirio“ rezultatas – jau nebe tik jo paties rankose.

„Žalgirį“ dabar sunku vertinti ir analizuoti, kai už daugelio klausimų Šarūnui Jasikevičiui slypi nutylimas, bet akivaizdus atsakymas. Geriausią sezoną „Žalgiryje“ žaidžiantis Antanas Kavaliauskas seka bendražygių pasirodymą iš ligoninės palatos. Taikliausiai iš trijų taškų zonos karjeroje atakuojantis Leo Westermannas prisideda patarimais komandos draugams vilkėdamas oficialų kostiumą atsarginių suolo gale. Ir šių vyrų nematysime dar mažiausiai mėnesį.

Kas tas mėnuo, paklausite? Eurolygoje mėnuo „Žalgiriui“ yra dar 5 be traumuotų žaidėjų praleistos rungtynės iš likusių 13.

Lyg tyčia, tos penkerios rungtynės bus žaidžiamos su varžovais, kurie pasiruošę pagrilinti jau ir taip čirškantį „Žalgirį“ – „Fenerbahče“ Stambule, „Panathinaikos“ Kaune, „Olimpia“ Milane, „Chimki“ Mytiščiuose ir „Barcelona“ Katalonijoje.

Jeigu viskas gerai, jeigu nebus jokių komplikacijų, A.Kavaliauskas ir L.Westermannas grįš į rikiuotę ant Karaliaus Mindaugo taurės varžybų vasario 16-17 d., arba Eurolygos mūšių su Podgoricos „Budučnost“ vasario 22-ąją ir Vitorijos „Baskonia“ vasario 28-ąją.

Ir tiems vyrams reikės savaičių nusišveisti tas rūdis, kurios sukaustys jų veiksmus vos tik grįžus ant parketo.

Ką tai reiškia, jiems gali papasakoti du komandos lyderiai.

Paulius Jankūnas per trejas pastarąsias Eurolygos rungtynes nė sykio nepataikė į krepšį iš žaidimo. Sukandęs dantis, per nuskausminamuosius, kapitonas bando pagauti savo greitį ir atstatyti taikiklį.

Kai komanda surinko tik 58 taškus, yra pagrindo žvelgti į lyderius ir įžaidėjus, kurie turėtų užvesti puolimo mašiną. O vairuotojas Nate'as Woltersas, atrodo, pametė raktelius.

Alfredo Pliadžio nuotr./Nate'as Woltersas

Savo turbinomis varžovų užtvaras aukštu procentu daužęs N.Woltersas trejų pastarųjų rungtynių ruože tapo 5 taškų ir 6 naudingumo balų vidurkio žaidėju.

Mačas su „Anadolu Efes“ buvo N.Wolterso formos agonija. Jo agresijos lygis bangavo – nuo nepamatuotų reidų prieš 221 cm ūgio Tiborą Pleissą, iki dvejonių su kamuoliu laisvam prie tritaškio linijos ar atsidengusiems komandos draugams nesulaukiant kamuolio gerose padėtyse. Nepastovėjo jis ant kojų ir bandydamas sugaudyti turkų išpuolius.

2017-2018 m. „Žalgiris“ yra trafaretas Lietuvos krepšinio bendruomenei. Bet 2018-2019 m. „Žalgiris“ dabar neturi nei antrojo simbolinio penketo lygio įžaidėjo, nei antrojo simbolinio penketo lygio aukštaūgio, kokie tada buvo 3 mln. vertės Kevinas Pangosas ir geriausias karjeroje Paulius Jankūnas.

Nėra nei dviejų karštą formą demonstravusių svarbių rotacijos žaidėjų (L.Westermannas ir A.Kavaliauskas), nei sveikų kūnų bent normaliam treniruočių procesui palaikyti, kad į pratybas nereikėtų vis kviestis saujos dublerių žaidėjų.

Šarui belieka apgailestauti, bet žmonėms sunku suvirškinti pralaimėjimus. Jų akyse „Žalgiris“ buvo ir galbūt yra finalo ketverto komanda. Jų akyse „Žalgiriui“ atkrintamosios turėjo būti minimalus tikslas.

Alio!?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius

Po trijų „Žalgirio“ pralaimėjimų iš eilės, iš krūmų išlindo trys milijonai krepšinio trenerių.

„Paklauskit trenerio, kodėl komandai trūksta džiazo“, – žurnalistams rungtynių su „Anadolu Efes“ įkarštyje sufleravo nusivylęs „Žalgirio“ aistruolis.

Daugelis dabar turi teoriją, kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti pergalingas „Žalgiris“.

Jis turėtų mesti daug tritaškių.

Jis turėtų rečiau įvedinėti kamuolį po krepšiu.

Jis turėtų žaisti akiai patrauklų greitesnį krepšinį.

Jis turėtų būti kitoks.

Populiarėja teorija, kad Šaro sistema nebeveikia. Kad varžovai išanalizavo „Žalgirį“ ir nulaužė stebuklingą Šarūno Jasikevičiaus kodą. Kad Kauno „Žalgiris“ privalo keisti tai, kas jį prieš pusmetį nuvedė iki etapo, kurį buvo galima tik susapnuoti.

Bet ar protinga keisti tai, kas buvo kruopščiai konstruojama pustrečių metų? Dėl ko buvo išlieta tiek daug nervų ir išeikvota tiek daug laiko ir kantrybės? Dėl to, kas atvedė „Žalgirį“ į trečiąją Eurolygos vietą? Dėl to, ką kaip legendą pasakoja į kitus Europos klubus nutūpę buvę žalgiriečiai?

Alio!?

Akimirką sustokime su revoliuciniais pasiūlymais. Nes kuo gali baigtis visos revoliucijos, jums gali papasakoti Panevėžio „Lietkabelio“ sirgaliai.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Marius Grigonis ir Derrickas Waltonas

Tritaškiai. „Žalgiris“ jų šį sezoną išmeta 1,6 mažiau nei praėjusį sezoną, o pataiko 1,2 mažiau. Tolimų metimų pataikymas suprastėjo 3,7 proc. – iki 38,1. Lyginant su pernai, kai „Žalgiris puikiai metė iki galo paruoštus kokybiškus tritaškius“, mes kalbame apie maždaug 3-4 prarastus taškus per rungtynes.

Po antradienio daugelis ėmė baksnoti į „Žalgirio“ tritaškių statistiką – 3 iš 11. Bet „Žalgiris“ šį sezoną su 4 iš 11 jau buvo patiesęs ir PAO, ir Milano „Olimpia“. Reiškia, laimėti Eurolygoje gali užtekti ir 12 iš trijų taškų zonos pelnytų taškų.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Artūras Milaknis

Vimdo kamuolio įmetimai po krepšiu ir „Žalgirio“ verčiami taškai iš baudos aikštelės?

Remiantis „Synergy“, „Žalgiris“ lygiai tiek pat (!) atakuoja krepšį žaidimu vienas prieš vieną baudos aikštelėje – po 9,6 karto per susitikimą, kiek ir praėjusį sezoną. Tik kad tų metimų realizacija šiemet ne tokia efektyvi – per vieną išpuolį įmeta vid. 0,099 taško mažiau nei 2017-2018 m. sezoną.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Brandonas Daviesas

Šarūno Jasikevičiaus puolimo planas nebeveikia?

Mykolo Stumbro statistikos bazė rodo, kad „Žalgirio“ puolimo reitingas, t.y. puolimo efektyvumas per 100 atakų, lyginant su praėjusiu sezonu suprastėjo 2,1 taško. Tai yra mažmožis.

Atsižvelkite į tai, kad vasarą buvo nušluota visa gynėjų grandis – svarbiausia sudedamoji komandos dalis Š.Jasikevičiaus filosofijoje. Bet su penkiais naujais žmonėmis svarbiausioje „Žalgirio“ grandyje, klubas dabar per 100 atakų vidurkį renka tik 2,1 taško mažiau nei pernykštė finalo ketverto komanda.

Daug daugiau rūpesčių kelia gynyba. Jau pernai ji nebuvo ideali – M.Stumbro skaičiavimais, 7-8 pagal efektyvumą visoje Eurolygoje. Šiemet varžovai per 100 atakų į „Žalgirio“ krepšį įverčia 1,8 taško daugiau – 8 rezultatas Eurolygoje.

Bet „Žalgiris“ logiškame pasaulyje ir negali būti toks tobulas kaip pernai, kai žaidžia be krūvos svarbių krepšininkų ir to žiupsnelio sėkmės, kuriuo buvo užbarstytos kelios labai atkaklios praėjusio sezono rungtynės.

Šį sezoną net 12 iš 17 rungtynių po trijų kėlinių „Žalgirį“ ir varžovus skyrė 7 taškai – pirmaujant arba atsiliekant. „Žalgiris“ laimėjo 5 iš tų 12 mačų.

24sek partneris krepšininkas Augustas Šuliauskas gerai pastebėjo.

Tokiose atkakliose rungtynėse, kai viskas sprendžiasi paskutinėmis minutėmis, dažniausiai viską lemia trys svarbiausi faktoriai: talentas, gebėjimas žaisti lemiamas akimirkas ir sėkmė.

Talento šiemet mažiau nei pernai – ir dėl vasaros žaidėjų turgaus sprendimų, kuriuos diktavo ir finansinės galimybės, ir dėl tam tikrų galbūt neteisingų, arba, tiksliau, iki šiol dar nepasiteisinusių pasirinkimų.

Šiemet lemiamų minučių instinkto trūksta Edgarui Ulanovui, dėl anksčiau išvardytų ir suprantamų aplinkybių – Pauliui Jankūnui, o svarbiausia – Nate'ui Woltersui.

Amerikietis per savo karjerą ne sykį turėjo lyderio statuso statistiką, bet jis niekada nebuvo laiminčios komandos lyderis. Net iš Stambulo „Bešiktaš“ buvo išprašytas, nors turėjo 12,9 taško, 4,5 rezultatyvaus perdavimo ir 3,8 atkovoto kamuolio statistiką. Nes ta statistika jo komandai nenešė titulus nešančių pergalių.

Alfredo Pliadžio nuotr./Nate'as Woltersas

Ir „Žalgiriui“ velniškai trūksta sėkmės. Užtektų jos bent medikų ir fizinio rengimo trenerių fronte, kai dabar klubas skaičiuoja tiek dėl traumų praleistų žaidėjų rungtynių, kiek Šaro vadovavimo komandai laikais dar neturėjo.

2-3 pergalės 2-3 rungtynėse, kurios galėjo pasisukti sėkmingesne kryptimi, ir apie „Žalgirio“ problemas mes dabar nekalbėtume.

VIDEO: „Ginčas“: kas „Žalgiryje“ važiuoja „zuikiu“?

„Ginčas“: kas „Žalgiryje“ važiuoja „zuikiu“?

Dideli lūkesčiai yra nusivylimų motina.

Sezono pradžioje po pralaimėjimų nepanikuoti leido Šarūno Jasikevičiaus tikėjimas procesu. Jis tada dar taip nesižvalgė į turnyro lentelę ir akcentavo žaidimo progresą. O komanda augo ir vis rodė savo maksimalaus potencialo žybtelėjimus kokybiškomis pergalėmis prieš „Panathinaikos“ ar „Olympiakos“.

Bet krepšinis yra ne tik treniruotės, rungtynės, pergalės ir pralaimėjimai. Yra ir traumos, sunki reabilitacija, kitos problemos, kurioms nepasiruoši.

Niekas negalėjo to numatyti. Bet dėl to per kelis mėnesius Šarūno Jasikevičiaus schemos netapo niekingomis, ant rankų nešioti žalgiriečiai nevirto prastais krepšininkais, o vadovai – prasčiausiais vadybininkais.

„Žalgiris“ dabar neturi iš ko rinktis ir yra laukimo bei vilties procese. Įrankių kažką keisti nėra. Rinkoje nėra tokio atakų organizatoriaus, kuris atitiktų žaliai baltų lūkesčius ir greitai įsilietų į Šaro sistemą. O ir „Žalgiris“ nėra finansiškai pajėgus, kad, kaip „Panathinaikos“, galėtų pasikviesti ant NBA slenksčio esančius krepšininkus.

Sulaukęs visų savo žaidėjų, Lietuvos čempionas turės pasiruošti beveik tobulam sprintui reguliariojo sezono finišo tiesiojoje. Pernai „Baskonia“ laimėjo 6 iš 7 paskutiniųjų dvikovų ir prasibrovė į atkrintamąsias.

Jeigu ketvirtfinalio orientyras nesikeis – vėl nusistovės ties 16 pergalių, „Žalgiriui“ iš 13 likusių rungtynių privalu laimėti mažiausiai 9. Šiame ruože yra susirėmimai išvykose su „Fenerbahče“, „Real“, „Olympiakos“, „Barcelona“, Šarui neįveikta „Chimki“, nenuspėjama „Olimpia“ ar „Maccabi“.

Kol rikiuotėje nebus visų geriausių savo formos pike, „Žalgirį“ gali trūktelėti nebent siurprizai. Vienas kitas mačas su puikiu pataikymu ir idealiai išpildytu žaidimo planu. Naujas netikėtas karvedys, kokiu, pavyzdžiui, pernai tapo Brandonas Daviesas.

Kitaip tariant – kiti gan nekontroliuojami ir nenuspėjami krepšinio elementai.

Bet dabar „Žalgiris“ yra su trūkumais ir tokį jį mes turime priimti.

Nors daug aikčiojo iš nusivylimo ir ketvirtajame kėlinyje stebėjo žaidimą lyg per mišias, „Žalgirio“ sirgaliai paskutinę dvikovos su „Anadolu Efes“ minutę stojo iš savo vietų.

„Žalgiriui“ dabar sunkus laikotarpis, bet sirgaliai herojiškai nenusisuko nuo komandos ir sužavėjo Eurolygą.

Pasakiškas sezonas užaugino „Žalgirio“ statusą, Kauną, vietinių meilę komandai, lojalumą ir lūkesčius. Bet „Žalgiris“ žaidžia ne pasakų pasaulyje, o Eurolygoje, kurioje plaukioja rimti banginiai.

Alio!?

Pernai daugelis net to būsimo finalo ketverto „Žalgirio“ ilgai nelaikė Eurolygos ketvirtfinalio (!) komanda. Vasarą susilpnėjęs „Žalgiris“ ant popieriaus, ko gero, tėra iššūkį patekti į atkrintamąsias metantis klubas.

Bet kai daugelio akyse „Žalgiris“ vis dar yra finalo ketverto Eurolygos klubas, iš pasakų pasaulio niekada nebuvo paprasta sugrįžti į realybę.