Rimas Kurtinaitis rankšluosčiu nervingai valėsi prakaitą įtampą keliant 9 taškų deficitui, kuriuo „Chimki“ komandą slėgė Kauno „Žalgiris“. Tačiau strategas kaip vijurkas sukosi prie banguojančio šeimininkų atsarginių suolo ir įpūtė pergalingų vėjų.
Finalinė mačo sirena Maskvos priemiestyje Mytiščiuose skelbė sunkią „Chimki“ pergalę 74:64. Apkabinęs ir keliais žodžiais paguodęs Šarūną Jasikevičių, R.Kurtinaitis tramdė džiaugsmingas emocijas ir žengė tuneliu į „Chimki“ rūbinę pasveikinti savo vyrų.
Po trumpos kalbos laukė vakarienė su trenerių štabu ir ilgos valandos prie kompiuterio ekrano.
Rimas Kurtinaitis „Chimki“ klube yra daugiau nei vyriausiasis krepšinio komandos treneris.
Auksiniais „Chimki“ laikais, 2011–2016 m., lietuvis strateguodavo ir komandos žaidimą, ir legionierių gyvenamąją vietą, ir medicinos paslaugų teikėjus ar personalo darbuotojų sudėtį.
R.Kurtinaitis vėl kuičiasi „Chimki“ arenoje įsitaisęs kukliame maždaug vos 5 kvadratinių metrų kabinetėlyje.
„Ai, man užtenka“, – kabinete ranka mojo R.Kurtinaitis, iš kurio senoji „Chimki“ salė pasiekiama maždaug penkiais žingsniais.
Tame kabinete prieš interviu treneris mane pasitiko kiek užsimiegojęs. Ne dėl to, kad būtų audringai atšventęs savo sugrįžimo į Eurolygą pergalę prieš Kauno „Žalgirį“. Po kautynių su žalgiriečiais strategas iki 5 val. ryto studijavo savo komandos žaidimą ir Joano Plazos vingrybes Sankt Peterburgo komandoje.
Vos prieš porą savaičių į „Chimki“ klubą sugrįžęs R.Kurtinaitis dar neturėjo laiko normaliai išsimiegoti ir įsikurti savo buvusiuose namuose.
Mažyčiame kabinete dar viskas suversta. Tik ant švaraus tuščio stalo guli mėlynas aplankas su „Chimki“ logotipu. Taip pat baltas vokas su USB raktu, kuriame įrašytos kelios reikiamos rungtynės.
Ant geltonų kabineto sienų sukaltos vinys, bet su paliktais tuščiais stačiakampiais nuotraukų rėmelių griaučiais. Tos vinys anksčiau prilaikydavo senas „Chimki“ fotografijas, kurios įrėmino R.Kurtinaičio ir komandos džiaugsmo akimirkas.
O jų buvo daug.
R.Kurtinaičio vadovavimo metais, „Chimki“ išgyveno geriausius savo laikus. Lietuvio treniruojama pamaskvės ekipa dukart laimėjo Europos taurę, sykį – VTB Vieningąją lygą.
R.Kurtinaitį pakeitus Duško Ivanovičiui bei Giorgui Bartzokui, įsimintinas lietuvio pergales žymėjusios nuotraukos buvo nukabintos. Bet niekas nepakeitė R.Kurtinaičio iškovotų trofėjų. Po dvejų metų titulų bado, „Chimki“ vėl atsigręžė į seną gerą patikrintą bičiulį.
Ne paslaptis, kad taip ir kalbėjome 2016-aisiais: „Pailsėk, po poros metų grįši, duosim pinigų – padarysi komandą“. Galvojau, kaip dažnai būna, tai tik kalbos. Bet taip ir įvyko.
Iš mažo kambarėlio R.Kurtinaitis vadovauja beveik visai „Chimki“ organizacijai. Jo žodis čia svarbiausias.
R.Kurtinaitis darbščiai kuičiasi Chimkų arenoje ir šypsosi. Jis dar turi didelių neįgyvendintų svajonių ir tikisi, kad sugrąžins ant sienų akimirkas, kurias vėliau bus gera prisiminti.
– Treneri, po didesnių pergalių Eurolygoje ir LKL, į „Žalgirio“ rūbinę užeina Arvydas Sabonis. Kas užėjo į „Chimki“ rūbinę nugalėjus „Žalgirį“? – 24sek Maskvoje paklausė R.Kurtinaičio.
– Paprastai užeina, tik po tų rungtynių neužėjo, nes daug mūsų vadovų šiuo metu atostogauja: vieni Tailande, kiti Majamyje.
Dažnai užeina visi. Kiek pamenu, užeidavo pagrindiniai rėmėjai. Bet šiaip man netgi patinka, kad neužeina. Ramiau dirbti. Per didelis dėmesys – pagyrimai ar ne, man maišo.
Jeigu sezono pabaigoje yra reikiamas rezultatas, tai vadovai negaili nei premijų, nei liaupsių, nei banketų.
Bet šiaip jie stengiasi nelįsti, nepamokslauti ir nesimaišyti. Kiekvienas atlieka savo darbą.
– Turbūt tai retas reiškinys Rusijos krepšinyje?
– Mes čia taip „Chimki“ susitvarkę. Buvo taip, kaip dirbau praėjusį kartą. Jei užeina, tai tik su pozityvu.
2016-aisiais gražiai išsiskyrėme su „Chimki“. Ne paslaptis, kad taip ir kalbėjome: „Pailsėk, po poros metų grįši, duosim pinigų – padarysi komandą.“
Galvojau, kaip dažnai būna, tai tik kalbos. Bet taip ir įvyko.
– Turbūt tą kontrolę jums suteikė geri rezultatai su „Chimki“ per tuos penkerius metus 2011–2016 m.? Ko gero, Giorgui Bartzokui tiek laisvės vadovai nesuteikė?
– Mano situacija kiek kitokia. Jie pažįsta mane kaip buvusį sovietinį krepšininką. Mane taip pat pažįsta kaip buvusį Kūno kultūros ir sporto departamento vadovą. Jie viską žino.
Čia sutinku labai daug skirtingų žmonių. Ir labai turtingų. Ir ministrų.
Buvau neseniai sutikęs energetikos ministrą, tai turbūt turtingiausia ministerija pasaulyje. Bet labai paprasti žmonės. Visi žino ir atsimena, kaip mes žaidėme, ką mes darėme. Man net keista, nes kartais jie man patys primena kai kuriuos dalykus.
Tokie užsieniečiai kaip Bartzokas ar Scariolo negalėjo turėti tokio kontakto. Aš augęs Tarybų Sąjungoje, todėl mes turime kažkokį ryšį, galime bendrauti bendromis temomis. O su užsieniečiais apie bet ką gi nebendrausi. Tas ryšys yra ir jis padeda.
Nepakvietė manęs iš gatvės ir nedavė daryti, ko noriu.
Juk kai prieš tai dirbau Chimkuose, laimėjome VTB, dvi Europos taures, todėl jie visiškai pasitiki. Per 20 metų klubo istoriją, tai vieninteliai pasiekimai. Tik su Kęstučiu Kemzūra „Chimki“ dar laimėjo Rusijos taurę. Bet nors tai elitinis klubas, daugiau pasiekimų nėra.
Kad galėtum tvarkyti savo ūkį kaip šeimininkas, turi užsitarnauti pasitikėjimą. Mūsų biudžetas 30 milijonų – negali bet kaip jo iššvaistyti. Mes ir tvarkomės, nešvaistome kur nereikia. Motyvuojame.
Informuoju klubą, kokių žaidėjų mums reikia, ir priimame bendrą sprendimą. Galutinis sprendimas yra mano, bet turiu išaiškinti, kodėl mums reikia to, kodėl to nereikia.
Pavyzdžiui, kai mums reikėjo paleisti į NBA Joffrey Lauvergne'ą, turėjau visus labai įtikinti, kad mums jo nereikia. Jis labai geras žaidėjas, bet mums netiko prie bendros atmosferos. Per „Chimki“ jis ruošėsi pasirengti NBA. Mums taip netiko.
Bet tie žmonės, kurie duoda pinigus ir sėdi viršuje, nežino krepšinio iki tokių smulkmenų. Jie mato žaidėją, dėjimus, ir jiems gražu. Jiems gal jis atrodė tikrai geras žaidėjas, bet man Lauvergne'as darkė bendrą komandinį foną.
O, pavyzdžiui, su „Žalgiriu“ ketvirtajame kėlinyje mums pavyko sudaryti komandą. Jie vienas už kitą griuvo, ėjo, šoko. Matėte, kaip pučia blokus – trise iš karto.
Žaidėjai turi vienas kitą gerbti. Juos turi vienyti bendras interesas. Bet jeigu ateini į klubą žiūrėti savęs, tai plėšo visą komandinį darbą.
Aš įtikinau vyrus ir tada mes laimėjome Europos taurę. Mūsų pasiekimai buvo geri netgi be labai gero žaidėjo.
Bet įtikinti nėra taip paprasta. Svarbu, kad tavęs klauso. Yra daug klubų, kur tavęs neklauso. Čia lyg ir viskas gerai.
Kiti sako, kad negerai, kad treneris rėkia. Bet juk neatėjome pasiglostyti. Čia tau ne vasara, kur žaidi iš alaus ir kas laimės, tas daugiau išgers.
– Pergalė prieš „Žalgirį“ buvo reikšmingesnė nei bet kuri kita? Širdžiai artimas varžovas, garsus oponentas, pirmoji sugrįžimo pergalė Eurolygoje...
– Buvo svarbu laimėti ir prieš Miuncheno „Bayern“, bet nuvytome fiziškai. Buvo svarbu ir su „Žalgiriu“. Jau maniau, kad trečiame kėlinyje nusėdome, bet kai įmetėme porą kartų, tos emocijos davė savo ir pakilome atgal.
Žinojome, kad „Žalgiris“ kovoja 40 minučių. Pliusas ar minusas, su „Žalgiriu“ kova bus 40 minučių. Ne vieną mačą atsilikdami 8 taškais, per likusią pusantros minutės atkarpą jie spręsdavo rungtynes paskutiniais metimais.
Bet mes buvome tam pasiruošę. Per pertrauką prieš ketvirtąjį kėlinį paaiškinau žaidėjams, kad per 10 minučių mums reikia įmesti 9 taškus. Tai reiškia, kad per vieną minutę – po vieną tašką.
Paklausiau: ar sudėtinga? Sako, nesudėtinga.
Svarbiausia nesijaudinti, neskubėti – ramiai. Ir pavyko. Pavyko ir dar kur kas geriau.
Negali žaidėjams perduoti įtampos, nes jie gali pradėti panikuoti. Todėl stengiesi išlikti ramus. Tik ne visada pavyksta – ypač kai ateina finalai ar atkrintamosios.
Yra žaidėjų, kuriuos gali paspausti, ir yra žaidėjų, kuriuos turi paglostyti. Man, kaip buvusiam žaidėjui, yra geriau, kai treneris irgi aktyvus: daro, nori, pagiria, pabara. Jisai darbe.
– Ta trenerio energija įtraukia komandą?
– Žinoma! Bet to nepadarysi dirbtinai, kad suoliukas dirbtų lygiai taip pat, kaip žaidėjai aikštėje. Pažiūrėkite, kaip visi pas mus šokinėjo su „Žalgiriu“... Bet negali to paliepti – turi perteikti tą jausmą.
Tačiau jei treneris miega ant suolo arba vaikšto sau svarbus ir taisosi kostiumą, o žaidėjai žaidžia kaip žaidžia, po mačo dar sako, jog neįvykdė plano, tai negali toks išlikti siekdamas aukštų rezultatų.
Man, pavyzdžiui, labai patiko žiūrėti „Žalgirį“ su „Rytu“, kai vilniečius treniravo Pačėsas. Taip tai neidavau į „Žalgirio“ areną: daug pažįstamų, korespondentų... Su visais reikia kalbėtis, o aš noriu ramiai pažiūrėti (šypsosi).
Bet tada atsisėdau priešais abu trenerius. Jie labai nori laimėti. Kartais net labiau nei kai kurie žaidėjai. Manau, tai yra trenerio darbas.
Kiti sako, kad negerai, kad treneris rėkia. Bet juk neatėjome pasiglostyti. Čia tau ne vasara, kur žaidi iš alaus ir kas laimės, tas daugiau išgers.
Nervina, kai negaliu atvirai pasakyti! Nervina, kai nepadarome lengvų taškų. Su „Žalgiriu“ neįmetėme porą kartų iš po krepšio. Gerai, būna gynyba, pamaišė, išsigandau, pavargau. Bet kai neįmeta baudų, tai aš nesuprantu.
Todėl žaidėjams vėliau liepiu mesti baudas. Jei per rungtynes prameta 1 baudą, vėliau prieš ar po treniruotės žaidėjas turi sumesti 50. Tai bauda ne piniginė, ne įžeidžiant, ne nuskriaudžiant, bet ta bauda priverčia tobulėti.
Mao Dzedunas milijardui kinų yra pasakęs: jei nori išmokti plaukti, reikia plaukti. Ir visa Kinija plaukė. Paprastas dėsnis – jei nori pataikyti baudas, turi mesti.
Pats buvau metikas ir žinau, kiek mes dirbome. Talentas talentu, bet jo negana – reikia dirbti. Su Chomičiumi prieš ir po treniruočių išmesdavome po 1000 papildomų metimų. Dabartiniai treneriai sako, kad čia psichologija. Bet pastatyk žmogų, liepk jam įmesti milijoną baudų ir psichologija pasikeis. Mesi automatu.
– Kalbant apie griežtumą, šių laikų žaidėjai jautresni?
– Aš perėjęs tą evoliuciją. Kartos keičiasi. Sakyčiau, žaidėjai tuo klausimu tampa minkštesni. Labiau reaguoja į pastabas.
Mes turbūt visur tą pastebime. Pavyzdžiui, anksčiau buvo aiški hierarchija. Dar nuo darželio laikų turi auklytę. Mokykloje yra mokytojas, kuris virš tavęs. Gatvėje viskas aišku pamačius milicininką. Yra tėvai.
O dabar nuo 16 metų turbūt visi lygūs. Aišku, ne visiems, bet tėvai kai kuriems jau neegzistuoja.
Teko skaityti, kad Lietuvoje mokytoją mokinys apipylė fekalijomis. Bet jeigu mokytojas užduoda per ausį, tai išmeta mokytoją, ne tą mokinį.
Manau, tai neteisinga. Yra stalčiukai, bet tos ribos nyksta. Taip pat ir krepšinyje.
Pamenu, kai su Jovaiša 9-ame dešimtmetyje išvažiavome į Vokietiją, kuklų klubą. Nervindavomės, kai pralaimėdavome daugiau rungtynių. O jie ateina ir sako: nieko, ką jūs čia vyrai... Geria vokietukai rūbinėje, rūko... O mes su Jovaiša žiūrim, kaip čia ką.
Manau, kad norint išspausti rezultatą, vienaip bėgsi vienas, ir kitaip bėgsi, kai paskui paleis šunį. Gal taip pagreitį įgysi geresnį ir aukščiau įlipsi į medį.
Čia lygiai taip pat. Jei treneris neduos impulso, energijos... Jeigu treneris judrus ir kalbus, jei jis žaidime, tai ir visa komanda žaidime.
Man, pavyzdžiui, patinka dirbti su rusiukais ir serbais. Jie atlaiko smūgį. Nes visos tos šalys žino, kas yra hierarchija. Bet geroji hierarchija – čia juk ne pasityčiojimas.
Bet ateina vakariečiai ir taip su jais nepakalbėsi. Su jais reikia gražiai. Gražiai reikia pusmečio, bet čia per minutę reikia pakeisti rezultatą.
Pamenu, kai su Jovaiša 9-ame dešimtmetyje išvažiavome į Vokietiją, kuklų klubą, būdavome nepratę. Nervindavomės, kai pralaimėdavome daugiau rungtynių. O jie ateina ir sako: nieko, ką jūs čia vyrai... Geria vokietukai rūbinėje, rūko... O mes su Jovaiša žiūrim, kaip čia ką.
Atsimenu, per rungtynes kažkas kažkur nepasikeitė ir pradėjome tartis: darom taip, darom šitaip. O jie mums sako: jūs ramiai, ko čia rėkaujat, ketvirtadienį bus susirinkimas ir ten pasakysite, kas negerai. O mes sakom, kad dabar tai šeštadienis, pirma pirmo kėlinio pusė – norim šiandien laimėti, o ne laukti savaitę (šypsosi)
Dabar sportas agresyvus. Žaidėją spaudžia varžovai, žiūrovai, treneris ir vadovai. Ir jeigu to smūgio neatlaikai, tai ką čia veiki? Eik namo ir ko nors siek kitur. Čia yra profesionalų sportas.
– Kokia situacija su naująja Lietuvos krepšininkų karta?
– Sudėtinga, sudėtinga... Žinote, kodėl man „Ryte“ patikdavo Jomantas, Babrauskas? Ant jų gali užvažiuoti ir jie supranta. Aišku, kiekvienas žmogus viduje priešinasi. Ką besakysi, jis galvoja, kad yra teisus. Bet jie klauso, daro ir žino, kad kitaip nebus.
O mano toks darbas. Jeigu įmetei – gavai už tai atlyginimą. Jei kažką padarei blogai, aš tam ir pastatytas, kad pakoreguočiau. Kai reikia staigiai, tai ir pakeltas tonas atsiranda. Nemanau, kad greitų rezultatų gali pasiekti gražiai kalbėdamas. Nors, matau, kiti treneriai sėdi ant suolo, nieko nedaro, ir vis tiek kažkas įvyksta.
Kaip sakė kareivis Šveikas, taip nėra, kad nieko nebūtų – vis tiek kažkas bus (šypsosi). Būna, laimi ar pralaimi, treneris vis tiek ramus grįžta namo. Bet čia ne man. Ir ne Eurolygos treneriui.
Niekam ne paslaptis – visa Europa žino Šarūno stilių. Bet tas stilius yra pergalingas ir daug komandų su juo nesusitvarko.
– Kiek prie pergalės prieš „Žalgirį“ prisidėjo tai, kad visą sezoną žiūrėjote žalgiriečių rungtynes, girdėjote ir skaitėte, kokius dalykus po kiekvieno mačo akcentuodavo Šarūnas Jasikevičius?
– Skaičiau. Skaitau labai daug trenerių interviu, kad suprasčiau jų filosofiją. Taip pat labai daug perskaitau tarp eilučių. Iš „Žalgirio“ kolektyvo – taip pat.
Nepamirškime, kad pernai su „Žalgiriu“ žaidėme gal dešimt kartų. Kažkokios kombinacijos gal keitėsi, bet stilius nepasikeitė. Bet jo „Žalgiriui“ ir nereikia keisti, nes jis – pergalingas.
Šiemet „Žalgiris“ turi problemų su traumomis, ne su žaidimu.
Gerai, pasikeitė kai kurie žaidėjai. Kitaip komandą valdė Pangosas, bet jis žaidė dvejus metus. Jį pakeitė Woltersas, bet ir tai palyginus gerai. Vis dėlto principai ir vertybės išliko tos pačios: kovingumas, energija, disciplina.
Taip, „Žalgiris“ greitai neatakuoja, bet tai turbūt viena geriausiai Eurolygoje žaidimą kontroliuojančių komandų. Dar „Fenerbahče“ labai gerai kontroliuoja. O kitų tokių komandų daugiau nežinau.
Su „Žalgiriu“ vargsta visi, nes ta kontrolė kartais numuša kitų komandų žaidėjų meistriškumą. „Žalgiryje“ disciplina labai svarbi. Mes tą žinome ir akcentavome „Chimki“ susirinkime – dėliojome tą pustrečios valandos treniruotėje.
Man džiugu, kad greitai pavyko rasti kontaktą su savo žaidėjais. Be to kontakto niekada nepasieksi pergalių. Bet man pavyko – žaidėjai mane išgirdo.
„Žalgirio“ pažinojimas man davė daug. Pusmetį žiūrėjau beveik visas Eurolygos rungtynes. Ištindavo galva – po 4 rungtynes per dieną. Daugmaž žinau visas komandas, žaidėjus. Toks mano darbas.
Nors mano žmona pyksta. Sako, krepšinis, krepšinis, tada žvejyba ir medžioklė – daugiau nieko. Bet krepšinis man ne pramoga – tai mano darbas ir žinios. O tos žinios duoda vaisių.
– Susidaro įspūdis, kad varžovai perkando „Žalgirio“ žaidimą. Panašiai ir jūs perlaužėte rungtynes ketvirtajame kėlinyje, kai panaikinote 9 taškų skirtumą. Susispaudėte arčiau krepšio, ėmėte keistis dengiamaisiais, palikdavote daugiau laisvės nepatikimiems „Žalgirio“ metikams. Ar gali būti taip, kad pergalingas „Žalgirio“ kodas nulaužtas?
– Mes to siekėme. Rizikavome su tritaškiais. Sakiau, kad mums reikia susigrūsti baudos aikštelėje. Tai pagrindas.
Milaknio mes negalime palikti laisvo – turime su juo lakstyti. Kiti ten mes, neįmes – visko gali būti. Bet pagrindas grūstis aikštelėje, ką ir padarėme.
„Žalgirio“ tritaškių procentas buvo geras, bet tai nėra tritaškininkų komanda. Jeigu reikėtų žaisti su Milanu, kur jie turi Micovą, Mike'ą Jamesą ir kitus, žaistume visai kitaip. Nes tuos jau reikia nuo centro gaudyti.
Niekam ne paslaptis – visa Europa žino Šarūno stilių. Bet tas stilius yra pergalingas ir daug komandų su juo nesusitvarko.
Šįkart gal nepavyko. Mums patiems pavyko tik ketvirtame kėlinyje. Nes trečiame jau buvo kaip ir nemalonu.
– Šarūnas Jasikevičius buvo užsiminęs, kad galbūt gali būti problemų su sistema, gal jis žiūrės, kuriuos derinius galėtų pakeisti. Kaip sunku tą padaryti, kai tą sistemą diegei trejus metus?
– Anksčiau komplektacija būdavo kaip komplektacija. Tiesiog nebūdavo informacijos ir nelabai kas ja dalindavosi.
Atsimenu, kai žaisdavome Eurolygoje, apie Europos klubus neturėdavome jokios informacijos. Ateini, vietoj skaitai ir vietoj žaidi. Ir tai neblogai – į finalą patekome. Bet dabar viskas pasikeitė – informacijos daug ir užslėptų dalykų nepridarysi.
Man patinka tie vadinami „išpystukai“, kuriuos turi Šarūnas Jasikevičius ar Xavi Pascualis. Turiu ir aš.
Pavyzdžiui, kaip Pangosas užmesdavo White'ui ant dėjimo. Gali kartais taip pasidaryti 6–8 taškus per rungtynes. Bet tai nėra pagrindas. Visa kita yra žaidimo stilius, kokį žaidimą žaisi.
Aš neslėpsiu – propaguoju greitą žaidimą. Man netiko greičiai su „Žalgiriu“. Kai pradėjome bėgti ketvirtame kėlinyje, tai jau kažkas įvyko. Nesu pozicijos žmogus – aš kitokio būdo. O, pavyzdžiui, Šaras mėgsta poziciją.
Bet kad galėtum bėgti, turi turėti Giedraitį – tokio tipo žaidėjų. Tad „Žalgiriui“ dabar kažką pakeisti... Jie negali pakeisti.
Po praėjusio sezono nemačiau nė vienos priežasties „Žalgiriui“ keisti stilių. Juk tas stilius buvo per plauką nuo Eurolygos čempionų titulo.
Būkime atviri – jie neturi metikų. Jie turi žaidėjus, kurie gali įmesti, bet ne metikus.
Milaknis ten yra vienas. Teko skaityti pasvarstymus, kad jis gal per senas. Bet ne per senas. Tiesiog Eurolygos komandos analizuoja varžovus. Ten surinktas geriausias elitas po NBA. Kai visi žino, kad turi vienintelį metiką, varžovai stato gynybą aplink jį ir tu nebenustebinsi.
Milaknis nėra blogas žaidėjas – tiesiog jį išgaudo. Kaip ir mes jį išsigaudėme. Ir tai, gavome vieną tritaškį.
Milaknis yra puikus žaidėjas, bet turėti tik vieną tokį metiką yra sunku. Kai turi keturis, su kuriais gali sutraukti gynybą ir nusimesti, atrasti laisvus žmones, gali keisti ir žaidimo stilių.
Ką aš pakeičiau Chimkuose? Štai, turime Malcolmą Thomasą ir Jordaną Mickey. Jie abu labai geri tritaškininkai. Bet jie moka žaisti ir viduje. Bartzokas norėjo aikštės išplėtimo. Tad kai jiems įmesdavo kamuolį po krepšiu, prašydavo jų mesti kamuolį metikams. Kartais tai atnešdavo sėkmę, kartais ne.
Bet jie neblogai žaidžia po krepšiu. Man pavyko perlaužti, kad kai įmetame kamuolį į vidų, jie užbaigia 90 proc. atakų – išprašiau, kad šoktų ir dėtų. Nes jie abu skraido.
Man pavyko tą pakeisti mače su Saratovo „Avtodor“, truputį su „Žalgiriu“. Po krepšiu pasidarėme jėga. Jie tik atrodo lengvi, bet viską moka daryti.
Man tą pakeisti lengviau, o Šarūnui dabar išeiti iš po krepšio ir mėtyti... Velnias žino, kaip ten bus.
Kai yra laisvas, Ulanovas gali įmesti vieną tritaškį iš vieno, du iš dviejų. Bet jei vaikysi jį kaip Milaknį ratu ir Ulanovas turės mesti darbinius tritaškius, abejoju, ar jis primes tų tritaškių.
Bet „Žalgiris“ taip sukomplektuotas. Šarūnas mato vaizdą. Po praėjusio sezono nemačiau nė vienos priežasties „Žalgiriui“ keisti stilių. Juk tas stilius buvo per plauką nuo Eurolygos čempionų titulo.
Jie tokiu stiliumi gerai žaidžia. Bet Šaras dirbs, dirbs ir vis tiek prispaus. Aišku, po tų traumų jie gal praradę agresyvumo, energijos.
Paakcentuosiu pagrindinį dalyką – energija, darbštumas ir noras laimėti nustelbia visas technikas ir visus talentus. Paprastai talentas būna truputį tingesnis. Tad jeigu reikėtų rinktis talentą ar darbštumą, imčiau darbštų žaidėją.
Net ir Dee Bostas. Jis nėra didelis talentas. Iš šalies jis gal atrodo plaukiojantis, bet jis žiauriai darbštus, žiauriai gerai dirba gynyboje, žiauriai gerai mušasi ant ūselio su pasikeitimais.
Puolime jis turi problemų su sprendimais, bet kaip darbininkas jis idealus. Kai iš šalies žiūrėdavau į Bostą „Žalgiryje“, galvodavau „blemba, kam čia toks žaidėjas?“. Bet kai pats jį dabar turiu, jis daro daug gerų dalykų.
Gynyboje jis gali 40 minučių aktyviai spausti ir varginti priešininką. Jis neduoda laisvai žaisti puolime, nes priešininkas turi užsiimti kamuolio priežiūra.
– Kalbant apie pokyčius Chimkuose, ar per televiziją stebėdamas „Chimki“ rungtynes mintyse konstruodavote, ką darytumėte kitaip?
– Kai stebėjau „Chimki“ žaidimą, jie turėjo Gillą. Nenorėčiau sakyti, kad visa galva geresnis, bet jis turi platesnį arsenalą nei kiti. Tai labai geras žaidėjas.
Kartais treneriai padaro labai primityviai: tas mažas bus įžaidėjas, tas aukštas centras.
Atsimenu, kai į „Rytą“ paėmiau Eidsoną, Europoje visi jį naudojo trečiu. Bet jis nebuvo trečias. Pagal galvą jis yra įžaidėjas, tik kad aukštas. Taip, kaip buvo Magicas Johnsonas, Zoranas Planiničius.
Atsimenu, būdavo, kieme žaisdavome futbolą. Tai tas, kuris blogiausias, iškart būdavo siunčiamas į vartus. Lyg vartai būtų nesvarbūs. Bet juk vartai svarbu. Gal kaip tik į vartus reikia statyti geriausią? (juokiasi).
Taip ir krepšinyje su pozicijomis. Jei atvirai, Bostas nėra įžaidėjas, todėl jį bandau statyti antru numeriu. Jis nesukuria tiek, kiek noriu. Markovičius kuria. Jis yra aukštas, gynyboje su juo gali keistis su 2–3 pozicijos žaidėjais.
Tada tiek Thomasas, tiek Mickey yra greiti, šoklūs, su metimu. Epizodiškai juos naudodavo kartu, bet atėjęs pradėjau juos dažniau kartu leisti į aikštę. Galvoju, jei būtų buvęs Gillas, statyčiau jį trečiu. Visi trys skristų virš lanko.
Amžiną atilsį Tyleris Honeycuttas, kurį susiradau devintoje Izraelio komandoje ir atvežiau į Chimkus, su juo būtume nušlavę viską. Pasistatyk Markovičių įžaidėju – visų ūgis apie du metrus, visi keičiasi, visi šoka virš lanko. Ir turi puikią Eurolygos komandą.
Šarūnas nelabai ką pakeis, nes jis jau taip susikomplektavęs. O, mano galva, šiais laikais komplektacija turbūt duoda 70 procentų sėkmės.
Tarp kitko, Bartzokas gerai sukomplektavo komandą. Jis žino, ko nori. Ir žinau jo stilių – jis komplektuoja komandą žaidimui keičiantis dengiamaisiais.
Šarūnas nelabai ką pakeis, nes jis jau taip susikomplektavęs. O, mano galva, šiais laikais komplektacija turbūt duoda 70 procentų sėkmės. Tų kažkokių slapukavimų nebeužslapukausi. Visuomet yra gynyba.
Jeigu nesurinkai tam stiliui reikalingų žaidėjų, bus sunku juos dar kažko primokyti. Nėra kada – turi žaisti.
Aš bandau jiems įskiepyti mažų dalykėlių, jei žaidėjai kažkada kažką buvo praleidę, kažkurie treneriai pražiūrėjo. Bet tie dalykai treniruojami nepriklausomai nuo amžiaus.
Kodėl man visada imponavo Šaras dar nuo Lietuvos rinktinės laikų?Manau, jis yra geriausias Europos įžaidėjas. Net ne Europos... Kai kažkas buvo traumuotas „Indiana Pacers“ klube, teko matyti, kaip jį įleisdavo ir jis žudydavo visą NBA. Tik kai tas žaidėjas grįžo po traumos, Šarą vėl pasodino ant suolo.
Bet atsimenu, kad prieš kiekvieną rinktinės treniruotę kiekvieną dieną Šaras ateidavo pusvalandį prieš ir paimdavo du kamuolius. Driblinguodavo. Jis juk puikiai valdydavo kamuolį, bet čia kaip tie karatė meistrai su barzdelėmis: daro tuos judesius rankomis, pučia orą, kartoja... Ką, galvojate, jie to nemoka? Bet kartoja kasdien po kelis kartus tuos pačius dalykus. Vadinasi, jie svarbūs ir to reikia, kad pasiektum kažkokį lygį.
Per tą darbą gali ko nors pasiekti. Technika priklauso nuo darbo valandų.
Mačiau labai gerą filmą apie Michaelą Jordaną. Rodo, kiek jis dirbdavo kasdien prieš rungtynes ir po jų. Gerai Jordanas pasakė: visi matė, kaip jis žaidžia, bet nematė, kiek jis dirbo. O jis dirbo po tris valandas prieš treniruotę ir tris po.
Kodėl visada žavėdavausi jugoslavais? Čosičius, Dalipagičius, Dalipašičius... Jie žaisdavo užsimerkę.
Tais laikais niekas nepropagavo komandinio žaidimo – viskas buvo paremta individualumu. Bet jugoslavus galėdavai naktį prikelti – jie žinodavo, kas ir kur paduos kamuolį.
Anksčiau išsimušdavau trejų metų sutartį. O dabar tai ką... Padarėme gražioje formoje (šypsosi).
– „Chimki“ Eurolygoje užima 12-ą vietą. Lyginant su praėjusiais sezonais, ketvirtfinaliui pasiekti per 9 likusius mačus turite laimėti bent 7–8 rungtynes. Situacija kaip ir aiški – laimėti visas likusias rungtynes?
– Mūsų situacija nėra bloga. Aišku, būtų buvę idealu, jei būtume susitvarkę su „Bayern“. Bet dar viskas priklausys, kaip dėliosis kitos rungtynės.
Sakyčiau, viskas yra gerai. Bet jei norime ten būti, turime nugalėti žemiau savęs stovinčias komandas.
Neskaičiavau, kiek pergalių užtektų ketvirtfinaliui – neturėjau laiko.
Mažai miego. Turėjau persižiūrėti visus žaidėjus, dėliojausi. Dabar jau žinau, kas ką gali, kas ko negali.
Paryškinsime stipriąsias puses, pavarysime ir turėtų būti neblogai.
– Jums pasirašius sutartį su „Chimki“, teko bendrauti su krepšinio agentais, kai kurie buvo nustebę dėl šio sandorio. Kokios galimybės likti „Chimki“ vyr. trenerio poste ir kitą sezoną?
– Kai anąkart atėjau į „Rytą“, tada irgi niekas pinigų nedavė. Tik tada kažkiek susidėjau iš tų premijų.
Kartais ateina treneriai ir išsimuša atlyginimą. Aišku, išsimuša, kai jau yra pasiekę. Galvojau, man galėjo duoti ir daugiau, bet sakau gerai, man nesvarbu. Aš išsimušu premijas už pasiektą rezultatą.
Tada, atsimenu, brykšt ir viską laimėjome – ir man tas atlyginimas susidarė labai didelis. Ir klubas buvo patenkintas, nes ne už dyką davė pinigus, o už pasiektus rezultatus.
Taip ir dabar daug kažko neišsiderėjau. Manęs tik paklausė, ar galiu pakeisti komandos padėtį. Nesakiau, žaidžiame gerai ar blogai. Bet pasakiau, jog žinau, ką daryčiau.
Gerai pažįstu komandą, žaidėjus. Nors jų nebuvau pačiupinėjęs, mačiau ir mąsčiau, ką su jais būtų galima padaryti. Taip ir sutarėme.
Anksčiau išsimušdavau trejų metų sutartį. O dabar tai ką... Padarėme gražioje formoje (šypsosi).
Manau, kad viską lems ne rezultatas, o priežastys. Pavyzdžiui, jei susižeis dar du žaidėjai... Kai atėjau, tikėjausi, kad dar bus Gillas ir Švedas. Jie juk konkretūs komandos lyderiai – renka 50 proc. komandos taškų.
Gillo šį sezoną jau nebeturėsiu, o jeigu dar Švedą patikrins ir nesuras, kas jam ten yra... Jis jau du mėnesius jaučia žiaurų skausmą. Niekaip nesugyja skilęs pirštas – nesulimpa.
Sako, žais per skausmą, vasarą išsioperuos. Bet viena žaisti per skausmą, kai yra sumušimas, o visai kas kita, kai kaulas nesugijęs.
O jis nori žaisti per skausmą. Jei negalės žaisti Švedas, neduok Dieve, kažkas dar susitraumuos, manau, žmonės supras, kodėl tokie rezultatai.
Niekada nenoriu būti našta. Kažkada Brazauskas pasakė, kad mano politinės pažiūros jam netinka, tai iškart pasakiau, kad nuo šiandien manęs nebematysite.
„Chimki“ klubas yra objektyvus. Kaip ir objektyvūs „Žalgirio“ vadovai pralaimėjimų atveju. Nes visiems aišku, kodėl nėra pergalių, jei nėra penkių žaidėjų. Tai normalu.
Vadovai ir aš, visi esame vienoje valtyje ir norime pasiekti bendrą rezultatą. Žiūrėsime, kas bus geriausia.
Kai „Chimki“ nutraukė su manimi sutartį 2016-aisiais, aš pats sakiau vadovams, kad kūriau tą komandą, kuri man buvo kaip vaikas, ir man skaudėjo, kai mums nesisekė. Nors padėtis nebuvo beviltiška. Bet patariau, kad tuo metu jiems buvo paprasčiau pakeisti trenerį.
Lygiai taip pat, kaip padarė Tomas Pačėsas, užleidęs man „Ryto“ trenerio postą. Kad klubui būtų geriau, jam reikia naujos kibirkšties. Kartais būna, kartais ne. Lygiai taip pat padarėme Chimkuose ir komandai pats pristačiau Duško Ivanovičių.
Tada gražiai išsiskyrėme ir visada palaikėme kontaktą.
Niekada nenoriu būti našta. Ir niekada nesėdėjau ant kupros. Kažkada Brazauskas pasakė, kad mano politinės pažiūros jam netinka, tai iškart pasakiau, kad nuo šiandien manęs nebematysite. Netinku, tai netinku – aš rasiu, ką daryti.
„Chimki“ man yra įrankis įgyvendinti savo svajones. Gal būsiu per drąsus, nes svajonių negalima atskleisti. Bet šis klubas yra finansiškai pajėgus. Jeigu dar turėtume stabilią situaciją Eurolygoje, su juo būtų galima siekti aukščiausių tikslų, ką dar noriu padaryti šiame gyvenime.
Šios ambicijos jiems patinka. Galimybės yra. Viskas priklauso nuo manęs.
– Buvo galima numanyti, kad lauksite žiemos ir stebėsite, kaip keičiasi treneriai Rusijoje. Ar galima sakyti, kad jums žymiai artimesnė Rytų Europos, ne Vakarų rinka?
– Įlįsti į Eurolygą labai sudėtinga. Sumažėjo komandų ir paprasčiausiai niekas nepriima. Niekas nenori rizikuoti.
Pažiūrėkite, kaip Eurolygoje keičiasi treneriai. Jie sukasi tame rate ir niekas nieko neįsileidžia.
Tik dar nesuprantu, dėl kokių priežasčių Eurolygoje nedirba Kazlauskas. Kažkaip su Jonu dabar nesusitinkame.
Vienintelis kitas lietuvis treneris, kuris dar gali kažkur įlįsti Eurolygoje, yra Jasikevičius. Daugiau nematau perspektyvų – ten niekas niekur neįsileidžia.
Aš esu toks kaip pakibęs – ant ribos. Bet, aišku, Rusijoje man yra didžiausia galimybė gauti darbą.
Aš irgi galėjau pasikviesti draugus, su kuriais alų gėriau, pasistatyti į pozicijas, kaip, beje, dabar daro ministrai, ir nieko neveikti. Bet taip negali būti.
Nežinau, kiek tai vieša paslaptis, bet agentai laiko klubus. Gali būti geriausias treneris, bet taip paprastai neįšoksi į „Olympiakos“, „Anadolu Efes“, nes žinau, kokie agentai kokius klubus kontroliuoja. Ir tik per tą agentą gali ten įšokti.
Buvau tame viršuje, kur stipriausias Europos agentas viską kontroliuoja. Buvau jų agentūroje. Bet man tada negerai sudėliojo ir tais metais tiesiog nepavyko. Jis truputį žaidžia šachmatais – tą trenerį ten, tą – ten. Ir aš likau ta figūra, kur visiems grįžus į savo pozicijas, aš likau be nieko.
Dabar dirbu su kitu agentu, kuris irgi dirba su dalimi Eurolygos klubų.
Aišku, nėra taip, kad agentai viską kontroliuotų. Tai tik užkulisinės kalbos. Bet niekada neįeisi į kitą klubą, jei tame klube neturi ryšių. Tavęs net neprileis.
Taip kaip niekada nepateksi pas šalies prezidentę su savo bėdomis ar džiaugsmais. Neprileis, jei neturėsi priėjimo.
Lygiai taip pat Eurolygoje. Ir įeiti į Eurolygą, išeiti ir sugrįžti, labai sudėtinga.
– Ko trūksta Lietuvos treneriams? Kvalifikacijos ar geresnių agentų?
– Pasakysiu atvirai. Su Kazlausku esame kalbėję, kad kam nors iš lietuvių reikia ten įlįsti ir daryti kaip kad serbai daro. Pasikviesti iš Lietuvos asistentų ir išsiplėsti.
Pavyzdžiui, kai treneris pereina į kitą klubą, palieka asistentą vyriausiuoju treneriu buvusioje komandoje. Ir jie taip plečiasi. Bet mes net Lietuvoje taip nedarome.
– Na, buvome išplitę gal nebent Ukrainoje ar Rusijoje.
– Bet tai kokios ten šalys? Mes net Lietuvoje to nedarome. Man net skaudu, kad imame trenerius iš Latvijos, Estijos. Gal geriau iš Estijos paimkime slidininką, o estams duokime krepšinio trenerį? O dabar Panevėžyje dirba serbai, dar yra slovėnas...
Nežinau, ar Lietuvoje to reikia. Jeigu norime plėstis Europoje, mes turime tempti vienas kitą.
Dabar pasiėmiau į Chimkus Robertą Kuncaitį, pasiimsiu dar ką nors iš Lietuvos. Bet dabar įprasta taip, kad jei kur nors išeina lietuvis, neduok Dieve, su savimi dar ką nors pasiims.
Aišku, profesionaliai vertinant, negali orientuotis į tautybę. Pavyzdžiui, su malonumu pasilikčiau graiką Christos Pappą, nes jis dirba idealiai. Su tokiais asistentais automatiškai gali nuveikti daugiau.
Bet ir Kuncaitis man labai gerai padeda: dirba su dideliais, padeda su varžovų analize. Jis man sumažina kokį 30 proc. krūvio, todėl galiu ramiai galvoti apie strategijas.
Bet jeigu tik draugus susiveši, tai už juos ir dirbsi.
Kai pradėjau dirbti Kūno kultūros ir sporto departamente, jeigu būčiau pakvietęs savo draugus, nebūtume nieko nudirbę. Aš irgi galėjau pasikviesti draugus, su kuriais alų gėriau, pasistatyti į pozicijas, kaip, beje, dabar daro ministrai, ir nieko neveikti. Bet taip negali būti.
Turi prižiūrėti, kad darbas vyktų gerai. Lietuvoje šiuo metu yra užtektinai specialistų, kuriuos gali temptis į aukščiausią lygį.
– Treneri, kodėl pusmetį nebendravote su Lietuvos žiniasklaida? Ar tikrai viskas tik dėl to, kad neturėjote ką naujo pasakyti?
– Turėjau ne visai malonių reikalų, šeimyninių. Bet šiaip ramiai gyvenau ir atitolau.
Kažkaip nenorėjau niekur lįsti. Kviečia čia į visokius apdovanojimus, „Žmones“... Bet neinu aš. Man jau tiek metų... Kai buvo 30, tai visur bėgau. Dabar kažkaip ramiau, prie namų.
Ir neduok Dieve, dar Lietuvoj kažką pasakysi. Pasakysi kažką tokio, kaip yra iš tikrųjų, bet įsižeis kokių 10 žmonių (šypsosi). Pabuvau ramiai ir tiek.
Sako, smaugei Giedraitį. Taip, smaugiau, bet tam, kad jis žaistų taip, kaip dabar. Nes kaip jis žaisdavo anksčiau? Bėgiojo Šiauliuose ir mėtė. Dabar jis žino, kaip žaisti.
– Tada nieko neįžeidžiant, ką galėtumėte pasakyti apie jūsų buvusią komandą „Rytą“, kuri dar nesibaigus sezonui surado jums pamainą ir ši informacija nutekėjo į žiniasklaidą?
– Ta visa pabaiga man paliko labai slogų įspūdį. Visa tai, kas ten vyko... Taip nesielgiama.
Bet galiu tik palinkėti jiems sėkmės. „Rytas“ žaidžia banguotai, bet dabar užsikabino Europos taurėje.
Parachouskio įsigijimas buvo labai geras sprendimas. Bet negerai, kad klubas paleido Roką Giedraitį.
– Sako, jis pats pasirinko išeiti.
– Na ir kas, duok daugiau pinigų ir viskas. Negali taupyti ant tokių žaidėjų.
Madrido „Real“ uždirbdavau penkis kartus mažiau nei vietiniai ispanai. Jie ten veždavo virš milijono, nors žaisdavau starto penkete po 30 minučių. Jie saugojo ispanus. Visur taip yra.
Duok tam Giedraičiui pinigų, tegul lieka – jis pagrindinis. Pernai jis padarė tokią pažangą...
Sako, smaugei Giedraitį. Taip, smaugiau, bet tam, kad jis žaistų taip, kaip dabar. Nes kaip jis žaisdavo anksčiau? Bėgiojo Šiauliuose ir mėtė. Dabar jis žino, kaip žaisti. Tai ir Aito Garcia Renesesas dabar kur kas lengviau – sėdi ir miega ant to suolo, nieko ten jam nebereikia daryti (juokiasi).
Kiti tą supranta. Va, pavyzdžiui, Valančiūnas man vis atsiunčia dovanų. Jis sako, kad dabar suprato, ką iš jo norėjau padaryti.
Jis buvo jaunas, bet įsiklausydavo. Aš jį aprėkdavau, pusės nesuprasdavo. Dabar jis man priminė vieną situaciją, kai po minutės pertraukėlės žaidėjai ėjo į aikštę žaisti. Jonas pasakojo, kad tada pykau, rėkiau, todėl jis paklausė: treneri, tai ką žaidžiam? Aš priėjau prie jo ir pasakiau: krepšinį, Jonai, krepšinį žaisim (juokiasi).
Jis suprato, kad norėjau jam gero. Manau, ir Aronas Baynesas turbūt irgi suprato, kodėl sėdėjom, vaikėm. Dabar jis NBA žiedus nešioja.
Treneriai nenori sumenkinti. Jie nori, kad žaidėjas ką nors pasiektų. Jeigu aš matau, kad žaidėjas gali, aš kabinsiuosi ir darysiu, nes matau potencialą. Tau patinka ar ne, kol būsiu, bus taip.
Kaip kartą Michailas Anisimovas pasakė Ramūnui Butautui, kai jis jį paėmė į Lietuvos rinktinę. Žaidė jie tada Kinijoje ir Anisimovas kažką negražiai pasakė Butautui. Treneris pasikvietė žaidėją ir pradėjo ant jo rėkti. O Anisimovas priėjo ir atsakė: treneri, aš jūsų nebijau – aš pas Kurtinaitį žaidžiau (juokiasi).
– Jonas Vainauskas sezono pradžioje kvietė jus dirbti į „Lietkabelį“. Kaip vyko pokalbis su žmogumi, kuris po didžiausių pasiekimų klubo istorijoje vėliau jus atleido?
– Manau, tai nebuvo geras sprendimas. Vienas iš nedaugelio negerų sprendimų, kuriuos priimdama suklydo Vainauskų šeima.
Iš tiesų, jie darė labai gerus, aštrius dabartinius sprendimus. Bet tada jie kažkaip traktavo, kad aš per brangus. Nors, kaip laikas parodė, vėliau jie pakeitė tris trenerius. Visada taip būna...
Bet mes išsiskyrėme gražiuoju. Sutartyje turėjome sąlygą, kad arba jie mane paleidžia per aštuonias dienas, arba aš galiu išeiti pats.
Atsimenu, po sezono susėdome Rotušėje, rodos, kitądien po mano gimtadienio šventimo. Nuėjome papietauti į „Le Provence“. Paaiškėjo, kad aš per brangus, už mane kažkaip reikia mokėti daugiau mokesčių.
O ką aš? Na, neturiu, kur dabar eiti, bet ką daryti? Duokite popierių ir pasirašau – viskas gerai.
– Bet toks sprendimas turėjo jus nustebinti?
– Klubas daro sprendimus. Aišku, paprastai tokių nedaro. Atsimenu, kai su „Real“ po septynerių metų laimėjome Ispanijos čempionatą, „Real“ vadovai atėjo ir pasakė: nekeisime nė vieno žaidėjo ir trenerio, nes mes laimėjome lygą – nėra tikslo ko nors keisti. Ir mes visi likome.
Tada su „Rytu“ pralaimėjome tik LKF taurę. Būtų buvę logiška nieko nekeisti. Bet kartais pakeitimai duoda impulsą.
Pavyzdžiui, žinau, kaip Maskvoje ir Lietuvoje mėgsta daryti verslą. Užkelia kokį verslą į kažkokį lygį ir parduoda. Nes po to verslas gali griūti žemyn.
Verslininkai gali įžvelgti tokius dalykus. Gal norėjo padaryti kažką tokio. Bet aš ant jų nepykstu.
Su Gedvydu Vainausku iki šiol susitinkame, papietaujame. Jei atvirai, tada, kai „Rytas“ mane pakvietė į klubą 2017-ųjų vasarį, atėjau tik dėl Gedvydo. Man patinka su juo dirbti, nes yra aiškumas.
Jei blogai padarei, žinai, kad tave atleis. Geriau baisi pabaiga nei agonija.
Blogai – tave pyst, gerai – kaip man buvo, irgi gali būti pyst (juokiasi). Bet daugiau šansų, kad ne pyst (juokiasi).
Dirbti su Gedvydu man idealiausia. Mes kalbamės akis į akį. Nėra jokių užkulisinių dalykų, nežinojimų. Žinau, kad bus taip ir taip.
Man su tokiais žmonėmis dirbti patinka. Mane ir gyvenime supa tie žmonės bei draugai, kurie į akis ateina ir sako: Kurti, varai nesąmones. Ne tik krepšinyje, bet ir gyvenime.
Bet ne tie, kurie tau šypsosi, o už nugaros varo kažkokį mėšlą. Gedvydas yra tas, kuris gali pasakyti į akis, o aš galiu pasakyti jam.
Dėl to grįžau į „Rytą“. Tik taip susidėliojo, kad nelaimingai viskas baigėsi.
Dabar linkiu jiems sėkmės. Kad žaistų, laimėtų, kurtų. Idėjų yra daug. Man patinka Kleiza. Jis nori. Gal pirmi metai, kažkur truputį... Bet jis korektiškas, myli tą klubą.
Ten dirba geri žmonės. Yra žmonės, kurie vienadieniai – ateina, išeina. Bet yra ir tų, kurie linki tam klubui sėkmės.