Krepšinio apžvalgininko Nikos Varlas kalbintas Kauno „Žalgirio“ treneris prisipažino, kad sėkmės siekimas yra jo priklausomybė.
Š.Jasikevičius taip pat paaiškino, kodėl jam kol kas nepavyko susitarti su jokiu kitu Europos klubu dėl darbo.
Pateikiame pirmąją interviu dalį
– Praėjusį sezoną Kauno „Žalgiris“ pirmą kartą per 20 metų pasiekė Eurolygos finalo ketvertą. Kaip sunku yra komandą išlaikyti tame pačiame lygyje, o gal ir taikytis dar aukščiau?
– Mums nereikia apie tai galvoti. Mes apie tai negalvojome pernai. Mes turime vadovautis nusiteikimu, kad visko siektume su kiekvienomis rungtynėmis. Stiprios komandos bando iššauti tinkamu laiku, bet su nauju Eurolygos formatu tai tiesiog neįmanoma. Vienintelis kelias yra galvoti tik apie artėjančias rungtynes.
– Kas yra sunkiau – vadovauti komandai su kamuoliu rankose aikštėje ar nuo atsarginių suolo kaip treneriui?
– Viskas yra daug sunkiau kaip treneriui. Trenerio profesija yra labai sunki. Jeigu nori ką nors padaryti teisingai, turi jaudintis dėl labai daug dalykų. Turi galvoti apie žiniasklaidą, keliones, darbotvarkės sudarymą. Dažniausiai turi rūpintis 20 ar 30 žmonių. Turi galvoti ir apie sirgalius. Bet viskas yra gerai. Aš nebegaliu žaisti, o trenerio darbas yra arčiausiai buvimo krepšininku. Tai yra vienintelis dalykas gyvenime, kurį žinau, kaip daryti. Man labai pasisekė, kad turiu šį darbą.
– Vakarą prieš rungtynes – jūs miegate ramiai ar pergalvojate taktiką?
– Su kiekvienais metais apie tai galvoju mažiau ir mažiau. Tai tampa rutina. Kai tik gavau šį darbą, aš labai jaudinausi. Nebuvau tikras. Bet patirtis labai padeda, ji kaupiasi. Dabar miegu vis ramiau.
– Ar tokie klubai kaip „Žalgiris“ turi turėti kitokių įgūdžių nei CSKA ar „Fenerbahče“?
– CSKA ar „Fenerbahče“ negali tiesiog sudaryti sutarties su karjerą vos pradedančiu žaidėju. Jiems reikia garantuoto produkto. Mes turime daugiau kliautis instinktais ir bandyti suprasti, kad gali tapti labai geru Eurolygos žaidėju per 5 ar 6 mėnesius. Stiprios komandos nori labai gero žaidėjo dabar. Viskas yra gerai. Reikia tiesiog suprasti, kam mes dirbame. Man pasisekė, kad dirbu su žmonėmis, kurie supranta, koks tai klubas.
– Jūs esate vienas iš labiausiai užsidegusių vyrukų – tiek aikštėje, tiek treniruodamas. Ar jūs tai išsiugdėte ar gimėte toks?
– Nežinau. Manau, kad kažkas atsitiko, kai aš pirmą kartą paragavau sėkmės. Aš tapau priklausomas. Turime suprasti, kaip sunku yra tai pasiekti. Turi visą laiką save spausti. Tikiu, kad viskas prasideda nuo tavęs paties. O kaip treneris turiu spausti savo žaidėjus. Kartais aš net prašau žaidėjų daugiau nei jie sugeba. Bet tikiu, kad kito kelio nėra. Nesvarbu, kur dirbi. Visada turi priversti savo žaidėjus duoti maksimumą.
– Pats esate visada alkanas pergalių. Ar lengva tai perduoti žaidėjams?
– Tai nėra labai sunku. Tai vienintelis dalykas, kurį privalau padaryti. Turiu padėti žaidėjams būti visada alkaniems. Ir pats turiu būti alkanas. Man pasisekė, nes mano žaidėjai kiekvieną dieną sunkiai dirba ir yra motyvuoti. Atmosfera kiekvienoje treniruotėje yra gera. Kaip treneris, daugiau negali nieko prašyti.
– Žmonės sako, kad jūs priimdamas sprendimą remiatės faktais ir jausmais. Ar tai tiesa? Jeigu taip, ar tai teisingas sprendimas treneriui?
– Manau, kad žaidėjui tai yra teisinga, treneriui – ne. Būdamas treneriu bandau priimti sprendimus, remdamasis faktais. Žaidėjams paprasta – tiesiog bandai žaisti su geriausiais treneriais. Kaip treneriui, tau svarbu tinkami žmonės aplinkui. Labai svarbu, kad tave suprastų klubo prezidentas. Svarbu, kad jis suprastų, koks mes klubas, ir neturėtų absurdiškų idėjų ir lūkesčių. Todėl ir sakau, kad dirbu tobuliausiame klube pasaulyje. Jie mane supranta ir palaiko. Europoje tai sunku surasti. Kai pradedi kalbėti su klubais, supranti, kad labai sunku surasti tai, ką aš turiu Kaune.
– Kas juos išskiria iš kitų?
– Kai kurie žmonės tiesiog... Nesupranta krepšinio. Ir jie yra savininkai ar klubų vadovai. Jie galvoja, kad jie supranta krepšinį. Jie turi kitas profesijas. Ir jeigu jie nesupranta, kad jie nesupranta krepšinio – tai didžiausia problema.
– Kaip jūs su tuo susitvarkote?
– Turi būti atviras. Negali būti paslapčių. Turi susėsti ir atvirai pasikalbėti – kokios yra idėjos ir lūkesčiai. Tačiau tai paprasta. Jeigu aš statau namą, tai negaliu daug ko paaiškinti architektui. Aš tiesiog neišmanau architektūros. Tas pats ir krepšinyje.
