„Pandemija užgožia viską“, – atsidūsta Šarūnas Jasikevičius, po truputį planuodamas kelionę į Kelną.
Prieš aštuntąjį savo Eurolygos finalo ketvertą jis negali nekalbėti apie koronavirusą, kuris pastaraisiais metais keitė ir krepšinį, ir gyvenimus.
Ilgai lauktas jo debiutas Barselonoje įvyko be jį įsimylėjusių katalonų tuščiose „Palau Blaugrana“ tribūnose. Jį sugrįžtantį į „Žalgirio“ areną sutiko tik žaidėjai, žurnalistai, apsaugos darbuotojai ir sekretoriatas. Štai ir finalo ketverto tvirtovė Kelne – „Lanxess“ arena, keturias stipriausias Europos komandas savaitgalį Vokietijoje priims tarp tuščių kėdžių.
Šarui keista, kaip jis pats gali ateiti pasižiūrėti savo sūnaus vaikų krepšinio rungtynių Barselonoje, bet štai Lukas negali ateiti pasižiūrėti, kaip jo tėtis skina pergales „Palau Blaugrana“ arenoje.
„Mes negalime gyventi pilnaverčio gyvenimo, todėl sunku viską pajausti“, – apie krepšinio bendruomenės palaikymą Barselonoje kol kas tik iš nuogirdų girdi 45-erių lietuvis.
Kol pasaulis ieško būdų, kaip sugrįžti į normalų gyvenimą, Šaras užsidaręs Barselonos krepšinio dirbtuvėse bando sukonstruoti čempionišką žaidimą.
Per tuos 10 mėnesių jis su keturiais lietuviais paklojo tvirtą pergalių pamatą. Pakeliui į svarbiausią sezono kelionę „Barcelona“ iškovojo Ispanijos Karaliaus taurę ir laimėjo Eurolygos reguliarųjį sezoną. Dabar jo kelyje į penktąjį Eurolygos čempionų titulą beliko tik trys priešininkai – Milano „Olimpia“, Stambulo „Anadolu Efes“ ir Maskvos CSKA.
Prieš kelionę į Vokietiją – Š.Jasikevičiaus interviu 15min apie „Barcelona“ šansus laimėti Eurolygą, kritikus, „Žalgirio“ sezoną, derybas su Roku Jokubaičiu, Arvydo Sabonio kvietimą į rinktinę ir naują vedlį Lietuvos krepšiniui.
| Pusfinalis | Maskvos CSKA – Stambulo „Anadolu Efes“ | 19 val. |
| Pusfinalis | „Barcelona“ – Milano „Olimpia“ | 22 val. |
– Ar esate patenkintas, kaip „Barcelona“ ateina į Eurolygos finalo ketvertą?
– Jei kalbame apie progresą sezono metu, tai aš labai patenkintas.
Sezonas vyksta 10 mėnesių. Aš labai akcentavau atėjimą į gerą formą prieš finalo ketvertą. Turėjome gerą pavyzdį, kai geros formos atėjome į Ispanijos Karaliaus taurę. Išskyrus rungtynes su Malaga, mes rodėme labai gerą krepšinį. Su ta pačia idėja bandėme ateiti ir į Eurolygos atkrintamąsias. Bet kadangi užsitikrinome pirmą vietą prieš 3-4 savaites, kažkur galbūt žmogiškai nesugebėjome į jas ateiti.
Reikia pripažinti, kad ketvirtfinalyje nerodėme gero krepšinio. Bet įvertinus 10 mėnesių, nežinau, ar tai įmanoma. Atslūgus emocijoms, aš labai patenkintas, kad mums pavyko įvykdyti tikslą net ir žaidžiant ne kokį krepšinį.
Dabar svarbiausia, ar mes iš šito pasimokysime. Žiūrint iš treniruočių ir mūsų pasiruošimo, matau didelę motyvaciją, gana neblogą darbą. Sakyčiau, net labai gerą darbą. Ar sugebėsime tai perkelti į aikštę, parodys laikas. Bet tikiuosi, kad mes pasimokysime.
Penktasis serijos mačas buvo toks, kokį ir norime matyti. O dabar reikia mokytis bei eiti toliau.
Man jokia problema pripažinti, kad 4 iš 5 rungtynių nerodėme labai gero krepšinio.
– Po penktųjų rungtynių spaudos konferencijoje minėjote, kad šios kovos prieš Xavi Pascualį padėjo jums pačiam paaugti kaip treneriui. Kokias pamokas perėmėte iš sunkios ketvirtfinalio serijos su Sankt Peterburgo „Zenit“?
– Tai yra taktiniai niuansai. Bet turime įsivertinti, kad yra viena komanda, kuri turi viską prarasti, o kita neturi ko prarasti. Tai didžiausias faktorius.
Jei žaidi už „Barcelona“, turi suprasti, kad turi susitvarkyti psichologiškai. Mes, kaip komanda, kažkuriuo metu nesusitvarkėme. Kita vertus, pirmosios rungtynės yra labai specifinės. Jei tu jas pralaimi, statistiškai, ta komanda retai kada patenka į finalo ketvertą. Bet mes išėjome.
Man jokia problema pripažinti, kad 4 iš 5 rungtynių nerodėme labai gero krepšinio. Ypač puolime. Gynyboje, galvoju, išskyrus pirmą pirmųjų rungtynių kėlinį, buvome labai solidūs.
Ir yra keli faktoriai – varžovas labai geras, labai gerai treniruojamas, su patyrusiais žaidėjais, kurie žaidė paprastą krepšinį ir bandė mušti per mūsų silpnąsias ar savo stipriąsias vietas. Ir jiems daug kas išėjo.
Bet aš galvoju apie „Zenit“ kaip finalo ketverto komandą. Jie visą sezoną buvo pirmajame ketvertuke-penktuke. Todėl toks jų pasipriešinimas man nebuvo siurprizas.
Tačiau reikia pripažinti, kad nežaidėme labai gerai.
Visada taip bus. Žinau, kad apie mane kaip trenerį kalbės. Jei yra blogai, tai žaidimas per lėtas, per dideli rėmai.
– Šios serijos metu Lietuvoje vėl buvo daug kalbama apie klampų ir statišką „Barcelona“ krepšinio stilių. Ar ši Barselonos komanda negalėtų laimėti kitu būdu? Ar Barselonoje žmonėms svarbu, kokiu stiliumi laimite?
– Visada taip bus. Žinau, kad apie mane kaip trenerį kalbės. Jei yra blogai, tai žaidimas per lėtas, per dideli rėmai. Kažkokie rėmai yra, bet jie nėra begaliniai, kaip čia visi šneka. O jei yra gerai, visi kalbės, kad yra fiziškumas, disciplina ir visi žino, ką daro. Taip bus iki kol aš dirbsiu treneriu. O apie kitus trenerius kalbės atvirkščiai – kad yra palaida bala, bet yra laisvumas ir t.t.
Mes stengiamės žaisti pagal žaidėjus, kuriuos turime. „Zenit“ labai aiškiai rizikavo prieš kai kuriuos žaidėjus, prieš kitus statė specialias gynybas (box-and-one, triangle-and-two). Jie žinojo, nuo ko gali atsitraukti ir t.t. Lengva tai daryti, nes esi underdogas (ne favoritas) ir žaidi su savo stiprybėmis.
Jei būtume įmetę daug metimų iš po krepšio ar išnaudoję labai gerus šansus, kurių turėjome daug, viskas atrodytų žymiai laisviau. Bet taip nebuvo.
Tačiau mums tai buvo gera pamoka. Kaip Brandonas Daviesas sakė, praėjome šią seriją kaip komanda – ji buvo sunki ir reikia tikėtis, kad iš jos kažką išmokome.
O dėl tų kritikų, kas ką kalba, tai visada bus lygiai tas pats. Niekas neišras nieko naujo – ta pati dainelė: jei gerai – tai taip, jei blogai – tai taip. Tai šaunu...
– Kaip minėjote, ketvirtfinalyje buvo svarbus psichologinis faktorius. Jis vėl bus labai reikšmingas finalo ketverte, kuriame čempionas paaiškės per tris dienas ir dvejas rungtynes. Ką labiausiai akcentuojate ruošdamas komandą tokiam sprintui?
– Kaip žaidėjas, esi atsakingas už save, o kaip treneris – už milijoną dalykų. Bet bandai ruoštis taip pat, kaip kiekvienam mačui.
Aišku, dabar turime šiek tiek daugiau laiko. Bandome išsivalyti galvas, pradėti nuo nulio, užsikrauti fiziškai ir atvesti žaidėjus į fiziškumo viršūnę.
Visada stengiesi dirbti 100 proc. Stengiesi, kad visi būtų aukštumoje. Per 10 mėnesių tai nepavyks, bet pirmiausia turi pakelti treniruočių lygį, turi kilti intensyvumas. Artėjant finalo ketvertui žymiai daugiau kalbėsime apie detales. Visi faktoriai yra svarbūs.
Nėra lengva įlįsti į žaidėjų galvas. Kiekvienas turėtų daugiau mažiau tvarkytis pats su savimi. Aišku, visi gerai nesužais, bet yra kaip yra. Bus psichologija, nervai – čia normalu. Nemanau, kad kitose komandose jų nebus.
Nenormalu, kad neturime dviejų iš geriausių Europos įžaidėjų, kuriuos turėjome praėjusiais metais.
– Keturis kartus laimėjote Eurolygą ir žinote, ko reikia pasiekti tą išsvajotąjį tikslą. Ar jūsų „Barcelona“ toli nuo čempioniško krepšinio?
– Esame tokios formos, kaip atrodo paskutinės mūsų rungtynės ir treniruotės. Ir per 10 mėnesių tai vis keičiasi.
Rezultatai tokie, kad buvome pirmi reguliariajame sezone. O visa kita yra diskusijų klausimas. Galime kalbėti, kiek žaidėjų praradome nuo praėjusio sezono. Nenormalu, kad neturime dviejų iš geriausių Europos įžaidėjų, kuriuos turėjome praėjusiais metais (Kevinas Pangosas ir Malcolmas Delaney – aut.). Gal žmonės nelabai suprato, ką turi savo rankose... Ir tai truputį jaudina.
Bet tai yra praeitis ir turime dirbti su tuo, ką turime. Ir dirbame.
Bet yra ir tiek daug pozityvių dalykų, kad šakės... Pavyzdžiui, labai daug žaidėjų pernai gal net treniruotėse neturėjo progų pasireikšti, jeigu išskirtume kai kuriuos krepšininkus.
Dabar yra kaip yra, bet paskutinis rezultatas toks, kad laimėjome reguliarųjį sezoną likus trims turams iki jo pabaigos ir dabar esame finalo ketverte. Jei pasimokysime iš serijos su „Zenit“, kurioje nežaidėme gerai, gal mes ir turime kažkokių šansų.
Kvietimas Rokui Jokubaičiui
– Ko „Žalgiriui“ pritrūko iki Eurolygos atkrintamųjų ir kaip būtų galima įvertinti buvusios jūsų komandos sezoną?
– Nežinau, tegul vertina kiti. Aš tik visada pabrėžiu, kad nerealu, kai keturi protai sugrįžta į komandą. Visi keturi įžaidėjai arba tie, kas žaidžia su kamuoliu. Kiek paprastai žmonių grįžta ir kada galėjome prisikviesti tokį žaidėją kaip Lauvergne'as? Manau, kad „Žalgiris“ turėjo fantastišką komandą – sakiau tai nuo pradžių.
Labai sunku patekti į tą aštuntuką, o „Žalgiris“ kabinosi iki galo. Sunku pasakyti, ko jiems pritrūko. Bet komanda buvo nuostabiai subalansuota ir nuostabiai sukurta. Pritrūko nedaug.
Žmonės nelabai supranta Walkupo naudą.
– Jei kalbame apie protus, kuriuos pavyko išsaugoti praėjusį sezoną, tai žvelgiant į ateitį, atrodo, kad daug jų gali išsiskirstyti šią vasarą. Thomas Walkupas šią akimirką yra ant slenksčio palikti Kauną, Marius Grigonis jau susitaręs su CSKA, Lukas Lekavičius dar be kontrakto, o Rokas Jokubaitis kviečiamas į Barseloną. Kurio iš šių protų praradimas „Žalgiriui“ būtų skausmingiausias?
– Galvoju, visų gali pritrūkti.
Bet žmonės nelabai supranta Walkupo naudą. Tai yra žmogus, kurio vertė komandos akyse yra žymiai didesnė nei 8-9 taškeliai ir 4-5 asistai. Tai yra rūbinė, gynyba, skylių užkaišymas, baudos padarymas teisingu metu. Jis tiesiog neįtikėtinai paveikia rungtynes.
O paskui eik nuo vieno, iki kito. Tu žinai, kad Lekavičius yra puikus tandemas su Walkupu. Grigonis tikrai vienas geriausių savo pozicijos žaidėjų Europoje. Bet svarbiausia, kad jie visi puikūs charakteriai. Visi labai kovingi.
Paimkime Nigelą Hayesą – jį gali išnaudoti gynyboje nuo 1 iki 5 pozicijos. Puolime – kaip trečią numerį, kuris gali užcentruoti, ketvirtą, kuris gali išplėsti. Rubitas ketvirtas, penktas... Tiesiog nuostabiai subalansuota komanda.
– Kiek realu į Barseloną pasikviesti Roką Jokubaitį?
– Manau, kad esame vieni tų, kurie jam rodo dėmesį ir kurie nori jį prisikviesti. Kažkuriuo metu, baigiantis sezonui ar kada, jis turės apsispręsti.
Nemanau, kad „Žalgiris“ ar mes esame vieninteliai, kurie juo domisi. Logiškai, kaip vienu geriausių jaunųjų žaidėjų Europoje, manau, juo domisi daug kas.
– Lietuvoje diskutuojama, ar Rokui dar reikia pasilikti „Žalgiryje“ ir išnaudoti tą pasitikėjimą bei minutes, ar dar ne per anksti persikelti į Barseloną. Kas leidžia tikėtis, kad jis jau dabar pasirengęs šokti į Eurolygos favoritus ir patenkinti aukščiausio lygio reikalavimus kaunantis dėl titulų?
– Turime pripažinti, kad kaip krepšininkas jis turi galvoti, koks bus jo vaidmuo ir ko jis nori. Įsivertinti, ar jis žais kažkiek mažiau, bet užtat kasdien treniruosis su geriausiais partneriais Europoje ir koks bus jo tobulėjimas tokioje situacijoje. Čia yra kiekvieno žmogaus apsisprendimas.
Bet nėra vieno teisingo kelio. Aš tik esu įsitikinęs, kad žaidėjai, kurie turi geriausią mentalitetą, geriausią darbo etiką ir talentą, jie vis tiek išlenda. O kelias, negali sakyti, kad yra vienas visiems žaidėjams.
Nenorėčiau būti Maskoliūno vietoje.
Kvietimas į Lietuvos rinktinę
– Ar sunkūs buvo pokalbiai su Dariumi Maskoliūnu po Lietuvos rinktinės rungtynių Europos čempionato atrankoje?
– Tie pokalbiai būdavo natūralūs, kaip tarp draugų.
Bet iš kitos pusės, patys viską matote... Apie ką mes kalbame? Kalbame apie tai, kad atvažiuoja... Sunku kažką kalbėti apie tuos lietuvius, kurie ten atvažiuoja ir aukojasi, bet tai tokia nepilnavertė situacija. Ypač toms didžiosioms krepšinio valstybėms, tarp kurių, esu įsitikinęs, esame ir mes.
Ir jie atvažiuoja, turi 2-3 dienas... Susirenki be geriausių žaidėjų. Geriausi yra NBA, antras lygis – Eurolygoje. Ir jų neturi, o tada sprendi patekimą į turnyrą. Tada žmonės kalba apie kažkokius fiasko, ne fiasko, vėl... Daug gali kalbėti, bet nežinau...
Niekas nemeluos, kad žaidimas nebuvo toks, kokio tikėjomės. Aišku, buvo per daug nervų. Bet rezultatas įvykdytas ir dabar norisi pamatyti tą geriausią produktą. Įsivaizduokit, jei „Apple“padaro metinį pristatymą ir pristato „iPhone 4“. Nenoriu nieko menkinti, bet kažkoks absurdas.
Turime mąstyti kitaip. Paėmė futbolo sistemą, bet kaip tau ji veiks? Nėra šansų, kad ji veiktų. Tai apie ką mes kalbame...
Dariui sunku. Be proto. Visi žinome, kas Lietuvoje yra krepšinis, kas yra Lietuvos rinktinės treneris ir čia nenormaliai sunku. Pakalbame ir t.t. Bet aš nenorėčiau būti jo vietoje.
– Kai Darius Maskoliūnas tapo rinktinės vyr. treneriu, jis akcentavo, kad bandys žaisti ir laimėti pagal „Žalgirio“ sistemą. Ar galima tikėtis, kad turėdamas pilną sudėtį, jis turės gerus įrankius pagaliau ją išpildyti?
– Negali būti jokios „Žalgirio“ sistemos. Negali būti „Žalgirio“ sistema, CSKA sistema... Sistema turi būti pagal tavo žaidėjus.
Neegzistuoja tokie dalykai kaip „Žalgirio“ sistema. Tai turi būti sistema, kuri tinka Saboniui, Valančiūnui, Grigoniui, Kalniečiui, Lekavičiui, Jokubaičiui... Neegzistuoja jokios sistemos.
Jei neturėsime centruojančių ar iš toli pataikančių žaidėjų, tai jau negali žaisti tokio krepšinio ir kaskart turi prisitaikyti. Taip, vertybės, manau, yra tos pačios – disciplina, fiziškumas, viskas prasideda nuo gynybos. Bet daugiau viskas yra absoliutus prisitaikymas prie to, kokias kortas turi. Turi tik vieną kaladę ir negali žaisti su kažkieno kito kalade.
Aš esu įsitikinęs, kad bus bandoma prisitaikyti prie tų kortų, kurias mes turime savo rankose. Ir iš jų bandyti laimėti partiją. Taip yra kiekvienais metais.
– Girdėjau gandų, kad po Europos čempionato atrankos finišo Arvydas Sabonis ketino su jumis kalbėtis dėl galimybės padėti Lietuvos rinktinei. Ar jau teko apie tai su juo kalbėtis?
– Buvo, buvo pokalbiai. Kad kažkaip padėčiau rinktinei. Kalbėjau ir su Arvydu, ir su Dariumi.
Bet, žinote, aš sakau – negali daryti kažkurių dalykų tik tam, kad ten ateitum, atsisėstum ir kažką padėtum, kažką šnekėtum. Manau, egzistuoja labai paprasti dalykai – arba visur eini daužyti galvą per sieną 100 proc., arba iš viso neini.
Paprasčiausiai išreiškiau nuomonę, kad nesu pasiruošęs padėti ir nereikia juokinti žmonių.
– O koks tai buvo pasiūlymas? Treniruoti Lietuvos rinktinę, ar ją konsultuoti, asistuoti Dariui Maskoliūnui?
– Kiek kalbėjome, buvo išreikštas noras, kad padėčiau rinktinei. O paskui būtume galvoję, kaip.
Bet aš nemačiau tos situacijos ir nežinau, kaip tai atrodytų. Nes virš galvos yra ir vyr. treneris, ir geras draugas. Todėl tokių dalykų būti negali.
Konkrečiai niekas nebuvo pasiūlyta ir pasakyta, tik išreikštos idėjos. Bet aš neįsvaizduoju, kaip tai iš viso atrodytų.
Galvoju, kad būtent Robertas Javtokas būtų geriausias žmogus tęsti Lietuvos krepšinį.
Nauji vėjai LKF
– Ką palaikysite naujo LKF prezidento rinkimuose?
– Manau, reikia kažkiek atnaujinti visą struktūrą ir visą idėją. Manau, kad šiai dienai reikia nulenkti galvą prieš Arvydą Sabonį ir jo darbus. Jis mūsų krepšinio istorijoje yra persona numeris vienas. Jo ėjimas per visas duris ir visi kiti dalykai davė neišpasakytą naudą Lietuvos krepšiniui.
Manau, pirmaisiais metais buvo pasiekti nuostabūs rezultatai, bet dabar jam išėjus, nesu tikras, ar būtų geriau sekti ta pačia linkme. Aš esu daug metų pradirbęs su Robertu Javtoku. Galvoju, kad būtent jis būtų geriausias žmogus tęsti Lietuvos krepšinį.
Aš matau, kaip jis dirbo „Žalgiryje“, kiek jis veldavosi į diskusiją, kiek jam patikdavo šitie dalykai. Su Pauliumi Motiejūnu ir Robertu puikiai bendraudavome ir puikiai dirbdavome. Matau jį kaip pirmą žmogų. Visada buvau su juo ir mano pasitikėjimas juo yra tiesiog aukščiausiame lygyje.
Matant, kokį įdirbį jis padarė ir kokie žmonės su juo ateina, manau, tai yra fantastinė komanda. Manau, tai taip pat būtų kažkas naujo Lietuvos krepšiniui. Ir galbūt to dabar reikia.
Nenoriu nieko pykdyti, nes mes, Lietuvos krepšnio žmonės, pažįstame vienas kitą. Esu labai geras pažįstamas su kitais kandidatais. Bet man kažkaip norisi kažką pakeisti ir duoti naują impulsą, naujų vėjų. Manau, Robertas ir jo komanda yra būtent tie, kurie, manyčiau, galėtų tai padaryti.
– Kokios Roberto stiprybės labiausiai imponuoja?
– Reikia suprasti, kad Robertas dirbo vienoje geriausių Europos organizacijų. Kartais „Žalgiris“ negauna geriausios Europos organizacijos titulų ar tam tikrų departamentų titulų tik todėl, kad jų jie gavę ir taip daug. Bet tai yra Top2-Top3 organizacija, o Robertas daug metų ten dirba ir mato viską praverdamas visų kabinetų duris.
Kitas dalykas, turime pripažinti, kad tuos dalykus, kurių jam trūksta – patirties ir t.t., jis puikiai supranta. Tas pats Kazlausko, Jakilaičio ir Čičelio įtraukimas tik parodo, kad jis nori mokytis ir ateina su puikia komanda. Ir jie dirbs kaip komanda. Robertas visą gyvenimą buvo nuostabus komandinis žaidėjas, o tai yra labai svarbu.
Man imponuoja, kad Robertas yra dirbęs su jaunimo struktūromis ir tikrai supranta visą piramidę. Jam nereikėtų daug laiko prisitaikyti.
Mano manymu, reikia nulenkti galvą prieš Arvydą ir jo komandą. Bet, sakyčiau, galbūt reikia naujų vėjų.
– Pastarąjį kartą į finalo ketvertą vykote kaip Kauno „Žalgirio“ vyr. treneris. Kuo dabar skiriasi ta emocija ir ažiotažas, ten vykstant jau kaip „Barcelona“ klubo vedliui?
– Jei sąžiningai, nežinau, kaip atsakyti. Pandemija užgožia viską.
Net sunku kažką pasakyti, nes nukentėjo daug žmonių. Bet yra daug nenormalių dalykų. Pavyzdžiui, aš galiu eiti pasižiūrėti savo sūnaus krepšinio rungtynių, bet sūnus negali ateiti pasižiūrėti mano. Ta pandemija viską užgožusi. Mes negalime gyventi pilnaverčio gyvenimo ir sunku viską pajausti.
Kiek supratau, žmonės patenkinti, kad mes finalo ketverte, bet čia yra Barselona ir visi nori daugiau. Tai normalu – mes tai priimame kaip darbo dalį. Viskas logiška – taip ir turėtų būti.
