Eurolygos tinklalaidėje Š.Jasikevičius per valandą pokalbio su J.Arlaucku prabėgo per visą savo karjerą, kuri prasidėjo iš sovietų priespaudos besivaduojančioje Lietuvoje, vedė per JAV ir titulus žaidžiant įvairiausiose pasaulio vietose.
Pateikiame įdomiausias pokalbio vietas.
Apie žaidėjo virtimą treneriu: „Jei nori pasiekti sėkmės, reikia priimti sprendimus, linkėti komandai gero, reikia palikti žaidėjo karjerą už savęs. Man reikia galvoti apie savo žaidėjus, kas jie taptų geresni.
Esu žaidęs prieš daugumą Eurolygos žaidėjų ir tai man suteikia tam tikrą pranašumą. Aš žinau, į kurią pusę jie mėgsta veržtis, žinau jų savybes ir tai šiek tiek padeda.
Aš labai retai kalbu su dabartiniais krepšininkais apie savo, kaip žaidėjo, karjerą. Labai retai. Kartais tai darau, bet ne tam, kad pasigirčiau, o tam, kad dabartiniai žaidėjai taptų geresni.
Būdamas žaidėju, įpratau galvoti apie penkis žaidėjus aikštėje. Kartais ir už aikštės ribų reikia pagalvoti apie žaidėjus, kurie stringa, gal kartais reikia pakviesti vakarienės ar į barą, kad išsikalbėtume ir vieni kitus suprastume, nes kiekvienas žaidėjas svarbus, kiekvienas yra dėlionės dalis.
Apie tai, kad krepšinis keičiasi: „Nesakau, kad jaunoji karta keičiasi, nors aplinka keičiasi, socialiniai tinklai keičiasi. Bet paslapčių nėra – jei nori tapti geresnis už kitą, reikia dirbti daug daugiau už jį. Manau, kad procentinė kovotojų dalis yra ta pati – visi niekada nebus kovotojai, bet iš esmės ši karta yra panaši, kaip ir mano laikais.“
Apie šeimą: „Turi būti balansas. Aš žaidžiau krepšinį nuo šešerių metų, nuo 35-erių turiu savo vaikų. Atimti krepšinį iš manęs nėra įmanoma, bet man reikia protingos žmonos, palaikančių žmonių. Visi nori geros šeimos, bet kas nors turi aukotis. Mano atveju, aš turiu fenomenalią palaikymo sistemą. Mano žmona mane labai gerai supranta, ji ir palaiko, nors trenerio darbe esu dar labiau užimtas ir įsitempęs nei būdamas žaidėjas.“
Apie tėvus: „Abu jie buvo sportininkai. Labai susitelkę į sportą. Todėl aš visada augau su mintimi, kad negaliu pasiduoti, turiu kovoti, negaliu atsiprašinėti. Būdamas 17-os palikau namus ir išvykau į JAV.“
Apie sovietų laikus: „Aš augau kaip komunistų sistemos vaikas, bet būdamas 16-os jau sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės, išvykau į JAV, tad subrendau abiejuose pasauliuose.“
Apie klausimą dėl A.Limos: „Aš tada stengiausi paaiškinti žurnalistui, kad nėra taip jau blogai praleisti rungtynes, jei gali dalyvauti vaikų gimime. Aš tai žinau iš savo patirties. Kai Aila ir Lukas gimė, aš buvau ten. Mano žmona norėjo, kad būčiau, ir aš neturėjau jokios kitos minties. Tai neįtikėtinas momentas, kai jie ateina į pasaulį. Kai išleidau Augusto Limą, tenorėjau pasakyti, kad išleidau jį į gimdymą, nes tai svarbiau nei tos rungtynės. Aš nežinau, ar išleisčiau žaidėją per Eurolygos finalo ketvertą, nežinau. Bet gal jam vaiko gimimas būtų svarbesnis nei Eurolygos finalo ketvertas.
Aš nesitikėjau, kad tai sukels tokį ažiotažą, bet norėjau pasakyti aiškiai apie vertybes. Mano nuotaika buvo normali, mes laimėjome rungtynes ir aš nenorėjau prisiknisti prie žurnalisto.“
Apie mamą: „Aš įsiklausiau į jos istoriją, kai man buvo 10 ar 11. Ji buvo rankininkė ir turėjo išvykti į olimpines žaidynes. Komunistų pasaulyje nebuvo galima turėti didelių asmeninių norų, bet ji laukėsi manęs, tad olimpinių žaidynių atsisakė. Ji nekalbėjo apie tai dažnai, o iš pradžių aš net pats nelabai supratau, ką ji paaukojo.“
Apie Nepriklausomybę: „1991 metais augome taip, kad negalvojome apie rusų režimą. Kol esi vaikas, to nesupranti. Kai tapome laisvi, mes žiūrėjome televizorių šeimos rate kaip mums buvo įprasta, o parlamente buvo paskelbta apie Nepriklausomybę. Aš nežinojau, kas vyksta, mes nežinojome, ar Lietuvai bus leista išeiti iš Sovietų Sąjungos.
Vieną vakarą mes sėdėjome ir žiūrėjome žinias, tuo metu nebuvo 500 televizijos kanalų ir staiga vedėja pranešė, kad dabar bus žinios iš užsienio – iš Maskvos. Vau. Pala, pala, mums tada atrodė, kad Maskva Sovietų Sąjungos sostinė, o staiga tapo užsienis. Naujienos iš Maskvos, iš Berlyno, Niujorko – tada supratome, kad Maskva kaip Berlynas ir Niujorkas. Viskas baigta, tai – užsienis.“
Apie vaikystę: „Aš visada žaidžiau krepšinį su vaikinais, kurie metais vyresni. Mane vadino talentingu, bet kažkiek turėjau tinginystės iki 15–16 metų. Bet paskui atėjo supratimas, kad turiu galimybę žaisti už Lietuvą, žaisti užsienyje.“
Apie JAV: „Tada visi galvojome, kad tai geriausia šalis. Aš išvykau į amerikiečių šeimą, mes vis dar palaikome ryšį – puiki šalis. Mano tėvai buvo kelis kartus atvykę į JAV. Mano „amerikietiškas tėvas“, kaip jį vadinu, buvo atvykęs į atkrintamąsias varžybas pernai.“
Apie žaidimą su Arvydu Saboniu: „Jis buvo herojus mums. Ir dabar kartais sakau: Negalite įsivaizduoti, kokia įtampa yra žaisti jaunam įžaidėjui su Sabu. Aš su juo žaidžiau, kai mano buvo gal 21-eri metai, porą vasarų mes rungtyniavome Lietuvos rinktinėje. Jei neduodate jam laiku kamuolio, jis atvers savo burną ir iš visų jėgų užriks: „Ar tu aklas? Aš juk laisvas, duok man kamuolį. Ar tu aklas?“
Jis dudena: „Penkias sekundes vėluoji, penkias sekundes.“ Kažką teisiniesi, kad esi tik 21 metų vaikis. Tačiau buvo neįtikėtina. Aš visada labai norėjau žaisti su Saboniu ir Kurtinaičiu. Dabar mes susirašome, pasikalbame, juokaujame, jie visada buvo mano idealai.“
Apie NBA: „Po Merilando universiteto nesitikėjau, kad mane pakvies NBA naujokų biržoje. Tuo metu brendau, 10 mėnesių JAV, du Lietuvoje, buvau labiau amerikoniškas, bet NBA savęs pernelyg nemačiau – galvojau, kad nesu toks geras.“
Apie karjeros pradžią Vilniaus „Ryte“: „Iš pradžių „Žalgiris“ nežiūrėjo į „Rytą“ kaip į priešą. Jie išgyveno nuosmukį, Eurolygoje galėjo registruoti, regis, tik 10 žaidėjų. Aš turbūt net nebūčiau dažnai registruojamas. Jonas Kazlauskas tuo metu galvojo, kad dar nesu pasirengęs žaisti Eurolygoje, man dėl to nebuvo problemų: ką gi, jei nesu pasiruošęs, eisiu ir žaisiu Europos taurės varžybose, tai irgi neblogai. Turėjau daug atsakomybių mažoje komandoje. „Žalgiris“ tuo metu irgi nebuvo kaip dabar.
Aš netgi švenčiau drauge su žalgiriečiais „Žalgirio“ pergalę prieš „Rytą“, kai jie mus įveikė finalo serijoje 3:0. Aš buvau „Žalgirio“ berniukas.
Prie Šabtajaus Kalmanovičiaus jie buvo pakilę, o aš nuolat sekiau „Žalgirį“. Leisdavau laiką su žalgiriečiais, jų kompanijoje su jų žmonomis, susidraugavau su Dariumi Maskoliūnu, kuris žaidė „Žalgiryje“. Aš net turėjau „Žalgirio“ rungtynių metinį bilietą, būdamas „Ryto“ žaidėju. Atvykdavau į seną sporto halę pažiūrėti rungtynių. Aš netgi švenčiau drauge su žalgiriečiais „Žalgirio“ pergalę prieš „Rytą“, kai jie mus įveikė finalo serijoje 3:0. Aš buvau „Žalgirio“ berniukas. Tuo metu turėjau amerikietę draugę ir kitą rytą išvykau į JAV.“
Apie pergalę, kurios trūksta: „2004 metų olimpinės žaidynės, kai pusfinalyje pralaimėjome Italijai. Tai buvo auksinė proga, nes įveikę italus galėjome finale žaisti su Argentina. Tačiau italai sužaidė geras rungtynes, mes pernelyg daug klydome – iki šiol dėl to gaila.“
Apie pirmąjį finalo ketvertą: „Aš visą savaitę nemiegojau, jaudinausi. Emocijos sukyla, kai viską lemia 40 minučių. Gerai, kad Barselonos klube aš turėjau šalia savęs Bodirogą ir Fučką, taip pat jauną Juaną Carlosą Navarro. Tuo metu futbolo komanda strigo, tad visi skyrė daugiau pinigų ir dėmesio Barselonos krepšinio komandai. Įtampa augo, aš nežinojau, kaip susitvarkyti su emocijomis. Aš net negalėjau užmigti. Nemiegojau daugiau nei tris naktis.“
Apie stebuklingą „Maccabi“ mačą su „Žalgiriu“: „Tiesą sakant, aš nesupratau, kaip viskas ten įvyko. Liko 22 sekundės, mes buvome atsilikę nuo „Žalgirio“ 6 taškais. Gustas prametė baudas, aš jau buvau prasižengęs penkis kartus ir pasveikinęs trenerį Antaną Sireiką, kuris buvo treneris „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje. Užsimečiau rankšluostį ant galvos, o tada žiūriu – prametė vieną baudą, kitą, Tanoka Beardas įžengė į baudos aikštelę per anksti, tad gavome progą išsimesti kamuolį. Liko 2,5 sek., bet kai Derrickas Sharpas paleido kamuolį, supratau, kad jis įkris. Tiesa, prieš tai netikėjau, kad kamuolys pasieks Derricką. Yra daug istorijų apie tą momentą. Žaidėjas, perdavęs kamuolį, nebuvo gero regėjimo, jis nešiodavo akinius jau jaunystėje. Bet jis rėkė: Derrickai, bėk ten, bėk ten.“ Ir perdavė kamuolį tiksliai. O, Dieve.“
Tada sutapo gal 7–8 aplinkybės. Jei bent viena nebūtų įvykusi, „Maccabi“ nebūtų laimėję. Apie 2 tūkst. sirgalių jau buvo išėję iš arenos. Po rungtynių aš negalėjau švęsti, nors patekome į finalo ketvertą. Aš tik priėjau prie Sabo ir murmėjau: „Aš labai atsiprašau, aš atsiprašau. Nežinau, kodėl atsiprašinėjau, bet Sabas pažiūrėjo į mane iš aukšto ir tarė: „Neįtikėtina. Aš negaliu patikėti.“
Po rungtynių aš negalėjau švęsti, nors patekome į finalo ketvertą. Aš tik priėjau prie Sabo ir murmėjau: „Aš labai atsiprašau, aš atsiprašau. Nežinau, kodėl atsiprašinėjau, bet Sabas pažiūrėjo į mane iš aukšto ir tarė: „Neįtikėtina. Aš negaliu patikėti.“
Apie bemieges naktis: „Man sunku miegoti prieš svarbias varžybas. Kai 2003 metais Švedijoje su Lietuvos rinktine laimėjome auksą, miegodavau po kokias 2–3 valandas. Ir dabar kartais vartoju piliules, kad užmigčiau.“
Apie MVP titulą Eurolygos finalo ketverte: „Visi sako, kad komandos svarbiausia, bet reikia būti sąžiningam: prie bendros sėkmės smagu ir asmeninis titulas: tai lyg vyšnia ant torto.“
Apie karjerą NBA: „Aš žinojau, koks bus mano vaidmuo. Aš turėjau būti atsarginis įžaidėjas. Bet pasirinkau prastai. „Pacers“ man netiko. Turėjau daug pasiūlymų, kokius 4–5 rimtus, o rinkausi iš „Pacers“ ir „Cavaliers“. Klivlande žaidė du mano geri draugai: Ilgauskas ir Varejao. Bet jų pasiūlymas nebuvo toks geras. Galvojau, kad „Pacers“ gali laimėti, o „Cavaliers“ dar tik augo. Žaidžiau su Stevenu Jacksonu, Jermaine'u O'Nealu, Ronu Artestu – jie nebuvo tokie blogi, kaip kitą sezoną, kai susimušė rungtynėse su „Detroit“.
Apie traumas: „Gerai sužaidžiau finalo ketverte Berlyne su „Panathinaikos“, bet jau jutau kelio skausmus. Tai nebuvo nieko neįprasta. Tiesiog keliui atėjo laikas (prireikė operacijos). Atėjo metas tėvystei.“
Apie draugystę su Željko Obradovičiumi: „Aš atėjau dėl Željko Obradovičiaus. Dabar gerai sutariu su jo šeima, o tada man buvo gal 30 metų, aš neturėjau laiko jaunam treneriui, neaiškiai sistemai. Aš iškart sutikau, nes Željko žinojo, kaip panaudoti savo žaidėjus. Aš atėjau ir gavau dar daugiau: sutikau žmoną, mano abu vaikai gimė Atėnuose. 5 tūkst. sirgalių sutiko mane oro uoste, kai atvykau į Atėnus pirmą kartą. Tai suteikė dar daugiau motyvacijos. Aš jau buvau patyręs, žinojau, kaip kovoti dėl titulų. Pirmą sezoną laimėti Eurolygos nepavyko.
Tuo metu mes nebuvome draugai su Željko. Jis buvo bosas, mačiau, kad jis turi žmogišką širdį, bet tai buvo trenerio ir žaidėjo santykiai. Draugais tapome tik vėliau, kai jau baigiau žaisti. Pora vestuvių, kažkiek laiko per vasaras kartu – taip tapome draugais.“
Apie dabartinį „Žalgirį“: „Žmonės galvoja, kad kasmet turime iššokti aukščiau ir jiems atrodo, kad tai normalu. Bet taip nėra. Manau, kad ir didelis biudžetas ir mažesnis, kokį turime mes, turi savų pliusų ir minusų. Kartais galvoju, kad vis dėlto geriau turėti 12 labai gerų žaidėjų ir dažniau turėti šansą žaisti finalo ketverte, kur jau esu buvęs daug kartų kaip žaidėjas. Nesakau, kad tai neįmanoma su „Žalgiriu“ ir mes tai esame įrodę prieš pora metų. Tačiau „Žalgiriui“ turi sutapti daug aplinkybių, kad galėtume iššauti.“
Apie finalo ketvertus: „Kai jau esi ten, visada galvoji, kad gali laimėti. Net kai buvau su „Žalgiriu“ Belgrade tikėjau, nes dvejas rungtynes galima laimėti. Bet reikia patirties.“
Apie pergalę Belgrade prieš CSKA (mače dėl 3 vietos Eurolygoje): „Tai buvo gražios istorijos pabaiga. Sezoną pradėjome su daug naujokų ir kūrėme komandą nuosekliai. Gera rungtynių serija gruodį, žaidėme gerai ir buvome pasirengę Eurolygos ketvirtfinaliui prieš nuostabią komandą – „Olympiakos“. Bet mes žaidėme gerai – Brandonas Daviesas buvo lyg superžvaiždė. Pusfinalyje prieš „Fenerbahče“ mano žaidėjai perėjo tai, ką aš perėjau prieš pirmą finalo ketvertą „Barcelona“ komandoje – manau, kad jie irgi nemiegojo iš įtampos.“
Apie Vassilį Spanoulį: „Billy vienas didžiausių kovotojų ir sunkiai dirbančių. Visi sako, kad jis dirba daug, bet jie dar nesuvokia, kiek jis dirba. Jis kovoja kiekvieną akimirką, jis daro viską, kad laimėtų. Kai ruošiamės su juo žaisti, sakau žaidėjams: jūs turite būti pasirengę, jei vieną akimirką uždelsite, pusę kamuolio jūs jau neturite.“
Apie finalo formatą: „Man patikdavo, kai žaisdavo Bolonija su Vitorija finalo serijoje. Bet man patinka ir naujas formatas, daug rungtynių. Būtų kažkas beprotiško, jei prie dabartinio tvarkaraščio dar prisidėtų 5–7 rungtynės finalo serijoje.“
Apie aistrą: „Aš esu labai laimingas, kad atradau savo gyvenime krepšinį. Taip pamačiau pasaulį, sutikau daug draugų. Kartais žmonės to taip ir neranda. Aš dabar žiūrėdamas rungtynių videoįrašus galiu leisti visą dieną. Kai profesija yra aistra, esi labai laimingas žmogus.“
Apie emocijas: „Aš stengiuosi tapti ramesnis, bet dar toks nesu (juokiasi). Gal vieną dieną tai ateis. Turėčiau nurimti, pagalvoti kokias 5 sekundes, bet aš tiesiog labai noriu, kad darbas būtų padarytas.“
