„Dabar, būdamas 44-rių, jis vis dar nepraradęs savo šelmiškos šypsenos, kurią turėjo ir būdamas žaidėjas. Neprarado ir aštraus žvilgsnio, kuris fiksuoja iš jo interviu imantį žmogų. Nuo Šarūno žaidėjo iki Šarūno trenerio vienintelis pasikeitęs dalykas yra tas, kad dabar jis kiek labiau apgalvoja savo atsakymus, nors atsako į visus klausimus“, – taip AS žurnalistas pristatė Šarą prieš išskirtinį interviu.
Jis vis dar nepraradęs savo šelmiškos šypsenos, kurią turėjo ir būdamas žaidėjas
– Pradėkime nuo praeities. 2003-siais buvote laimėjęs dvi lygas, dvi taures ir Eurolygą, bet palikote „Barcą“. Galite paaiškinti, kodėl?
– Nes kai kas manęs nemylėjo ir taip jau nutinka. Kai esi žaidėjas, turi susirasti savo gyvenimo kryptį.
– Ir tada išvykote į „Maccabi“, kur laimėjote dar dvi Eurolygas...
– Galiausiai, tie žmonės man padarė paslaugą, nes viskas klostėsi tik geriau.
– Niekas kitas taip nenorėjo jūsų kaip „Barca“, kuri pirmą kartą pabandė prisivilioti dar 2016-ųjų gegužę. Ką jums tai reiškia?
– Nepamenu, kada tiksliai tai buvo, nors atrodo, kad nuo tada iki dabar mes kalbėdavomės kiekvieną vasarą. Tačiau tai neįvykdavo. Šią vasarą viskas tapo daug rimčiau, mes kalbėjomės daug apie tai, kaip viską dėliosime, kas nepavyko praėjusias vasaras.
– Kaip priėjote iki susitarimo?
– Pirmiausia, reikėjo išsiaiškinti, ar galime kartu dirbti. Abi pusės suprato, kad galime, o tada susitarimą pasiekėme gan greitai.
– Ar tas kontakto buvimas daug metų sukuria papildomo spaudimo?
– Žinoma. Tiesa ta, kad ir žaidėjai pasakys, jog aš juos labai spaudžiu, bet tą patį darau ir su savimi. Ir apie tai jie turi galvoti: daryti dalykus teisingai, dirbti iki maksimumo. Aš padarysiu viską, ką galiu geriausiai.
– Sakoma, kad laimėti Lietuvos čempionatą su „Žalgiriu“ yra lengva, tačiau jūs, laimėjęs visus žaistus čempionatus, dar nužygiavote ir iki Eurolygos finalo ketverto. Užėmėte trečią vietą su antru mažiausiu biudžetu lygoje. Tai buvo stebuklas?
– Stebuklai man neegzistuoja, nesutikčiau, kad ir lygas laimėjome lengvai. Ten taip pat yra reikalavimai. Sutinku, kad mes buvome sunkiai įveikiama komanda, tačiau nė vienos lygos laimėti nėra lengva. Mes gerbėme visus varžovus, mums lengva nebuvo, nes dar žaidėme ir Eurolygoje.
– Kuo „Žalgiris“ išsiskyrė nuo kitų komandų?
– Tai viena stipriausių ir svarbiausių organizacijų Europoje dėl daugybės dalykų, kurie yra daromi viduje. Nereikia žiūrėti tik į biudžetą, tačiau reikia matyti, kaip yra dirbama, kokios yra sąlygos, kokios yra diegiamos naujausios technologijos. „Žalgiris“ visada yra pirmas šiuose reikaluose, tas klubui suteikia labai daug vertės.
Stebuklai man neegzistuoja
– Jūs esate laimėjęs daugiau Eurolygos titulų (keturis: 2003, 2004, 2005 ir 2009 – aut. past.) nei „Barca“ (du: 2003 ir 2010 – aut. past.). Ar būnant treneriu tai pasiekti sunkiau?
– Dabar tai jau praeitis. Kaip treneris, aš turiu galvoti apie kasdienį darbą, ypač stengtis suprasti psichologiją, kalbėtis, padėti pamatus šiam lygiui. Manau, kad dėl to reikia labai sunkiai dirbti, kad padėtume vienas kitam, nes yra labai daug dalykų. Man mentalitetas yra vienas svarbiausių dalykų, taip pat, kad eitume ta pačia kryptimi. Krepšinis ateina vėliau.
– Ar diena, kuomet baigėte karjerą (2014-ųjų vasarą) buvo liūdniausia jūsų gyvenime?
– Ne, nes jau aiškiai žinojau, kad tai bus paskutinė diena ir su ta idėja susigyvenau. Gal ne 100 proc., tačiau žinojau, kad tai nutiks.
– Ar tada susimąstėte, kad galite grįžti į Barseloną kaip treneris po 20 metų?
– Ne. Tuo metu, apie ką mažiausiai galvoji, tai tokius dalykus, nors tiesa, kad „Barca“ man yra ypatinga vieta.
– Kol kas šiame sezone įvyko tik vienas perėjimas. Janas Vesely buvo svarstomas, taip pat Jockas Landale'as, Mario Hezonja. Kiek pastiprinimų dar reikia šiai komandai?
– Dabar apie stiprinimus negalvoju. Dirbame su žaidėjais, kuriuos turime ir mums sekasi gerai. Nesakome, kad nieko nepasirašysime, tačiau ypač skubiai nesidairome.
– Sakoma, kad įžaidėjai yra treneriai aikštėje. Dabar jūs turite vienus geriausių Europoje (Thomasas Heurtelis ir Nickas Calathesas) ir du jaunus žaidėjus (Leandro Bolmaro ir Bracou Badio). Ar tai reiškia, kad jūs juos geriau suprantate?
– Gynėjai aikštėje turi galvoti už kitus. Kaip treneris, aš bandau daug padėti Nickui, Thomasui Adamui Hangai, Leo Bolmaro. Kad suprastum, ko treneris konkrečiai nori, yra ilgas procesas, tikiuosi, kad kiekvieną dieną žaidėjai jausis vis komfortiškiau. Matysime, kaip tai pavyks.
– Kai buvote žaidėjas, teko galvoti apie visus penkis krepšininkus aikštėje, o dabar, kai esate treneris, jūs dar turite galvoti ir apie tuos, kurie sėdi ant suolo, visi žaidėjai turi būti svarbūs...
– Tie, kurie yra ant suolo, turi būti pasiruošę pakilti į aikštę. Reikia jiems padėti, kad nedarytų tų pačių klaidų, kaip kiti. Tai man labai svarbu.
– Ar sunku valdyti grupę žvaigždžių, kurią turite dabar?
– Žinoma. Svarbiausia, kad jie suprastų, jog turi stengtis ir aukotis, nes ne kiekvienas čia rinks po 20 taškų per rungtynes. Žinau, kad jie tai galėtų, tačiau svarbu yra aukojimasis ir disciplina, galvojant vien apie komandą. Tai yra aspektas, kurio kai kurie dar nesuprato, tačiau turės tai padaryti.
– Žaidžiate daug sportų, mėgstate golfą ir futbolą. Esate didelis „Barcelona“ futbolo komandos gerbėjas. Kai buvote „Fenerbahče“, turėjote bilietus į Čempionų lygos finalą tarp „Barcos“ ir „Manchester United“, kuris vyko „Wembley“ stadione. Prašėte dviejų laisvų dienų, bet treneris Nevenas Spahija neišleido. Ar jau jam atleidote?
– Oi, buvau apie tai pamiršęs. Žinoma, kad atleidau. Aš nesupratau sprendimo, nes vis tiek turėjau dvi laisvas dienas ir galėjau daryti, ką noriu, tačiau jis neleido palikti Stambulo. Kiek keista, tačiau trenerių sprendimus reikia gerbti.
– Jūsų mama Rita buvo profesionali rankininkė. Ji laimėjo bronzą su SSRS rinktine 1975-ųjų pasaulio čempionate, buvo pakviesta į kitų metų olimpines žaidynes, tačiau susilaukė jūsų ir paleido olimpinę svajonę. Ji niekad nesigailėjo ir sakė: „Mano sūnus man grąžins tas žaidynes.“ Ar tai paliko įspaudą jūsų gyvenime?
– Mano mamos vaidmuo man buvo labai svarbus, kaip ir visose šeimose. Daug pasako tai, kiek ji tada paaukojo. Šiais laikais tai gal nėra taip sunku, bet tada buvo 1976-ųjų Sovietų Sąjunga. Taip pasielgdama ji parodė neįtikėtiną drąsą.
– Ir jūs skolą grąžinote: žaidėte keturiose olimpiadose ir laimėjote bronzos medalį Sidnėjuje. Ar skyrėte medalį mamai?
– Žinoma. Pridėsiu, kad turėjau jos palaikymą visose olimpinėse žaidynėse. Ji buvo labai laiminga matydama mane. Manau, kad puiku, kai sūnus gali kažką grąžinti savo mamai.
– Jūs vedėte Anną Douką 2017-siais, turite du vaikus. Ar Anna yra geriausias jums nutikęs dalykas?
– Ką aš labiausiai vertinu savo gyvenime, tai šeimą, kurią mes kartu sukūrėme. Beje, Lukas gan neblogai žaidžia krepšinį.
