Šį kartą nebuvo tiek daug šiurpuliukų, kaip 2000-aisiais, kai Eurolygos ketvirtfinalio serijos metu „Barcelona“ direktorius Antonio Maceiras išsikvietė jauną ambicingą Liublianos „Union Olimpija“ įžaidėją pavakarieniauti ir pasikalbėti apie galimybę žaisti svajonių komandoje.
Tada vos 24-erių Šaras spirgėdamas iš laimės ir apsvaigintas vaikystėje regėtų palmių negalėjo patikėti tokia galimybe. Po 20 metų kita galimybė Barselonoje atėjo labai logiškai.
Su kukliu „Žalgiriuku“ užkopęs į trečią Eurolygos vietą ir trečius metus iš eilės pasibeldęs į atkrintamąsias varžybas, Šarūnas Jasikevičius sulaukė pasiūlymo, kuris jau brendo keletą metų. Ir tokio, kuriam šį kartą jau nebegalėjo atsukti nugaros.
„Kai „Barcelona“ atėjo su savo sąlygomis, supratau, kad čia nėra ką daug galvoti. Ko gero, tai buvo vienas greičiausių sprendimų mano karjeroje“, – interviu 15min Barselonoje pripažino Šaras.
Tos sąlygos niekada nesisuko tik apie milijonus. Viliojančiomis sumomis Šarą iš Kauno bandė ištraukti ne vienas Europos superklubas. Tačiau Šarūnas Jasikevičius visada turėjo savo griežtus kriterijus, kuriems negaliojo piniginis faktorius.
Bet „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas paskutinėmis savaitėmis ne veltui nujautė, kad kitaip nei bet kurią kitą vasarą, 2020-ųjų tarpsezonis Šarui Kaune gali būti paskutinis. Kai jau viskas atrodė ramu, dėl trenerio susipešė du Eurolygos žvėrys – „Barcelona“ ir Stambulo „Fenerbahče“.
Pačiam Šarūnui Jasikevičiui pasirinkti Barseloną buvo labai paprasta, bet tuo pačiu ir labai sudėtinga. Daugiausiai dėl „Žalgirio“. Padėjus parašą po sutartimi su Katalonijos pasididžiavimu, 44-erių trenerį užgriuvo emocijų banga.
„Tos dienos buvo labai sunkios emociškai. Nebuvo daug miego. <...> Verkiau, pamatęs kiekvieną man skirtą video. <...> Verkė ir vaikai – jie palieka savo mokyklas, arklides, krepšinio sales“, – 15min tikino Š.Jasikevičius.
Interviu Barselonoje metu 44-erių treneris akimirką, atrodo, net susigraudino, tarsi vėl išgyvendamas tuos ketverius nuostabius metus prie šoninės linijos su „Žalgirio“ derinių lenta.
Viskas įvyko labai greitai. Lietuva žinojo, kad Šaras Kaune nebus amžinas. Bet kai anksčiau naujos krepšinio bangos pakylėta Lietuvos žiniasklaida lėkė paskui Šarą ir „Žalgirį“ po visas Eurolygos arenas, tai dabar buvo keista gaudyti žymųjį Lietuvos trenerį „Barcelona“ sporto bazėje jau kaip vietos komandos strategą.
Pandemija ir pergalių sausra „Palau Blaugrana“ teritoriją ištuštino lyg dykumą. Senutėlės krepšinio arenos sienas čia dar nuspalvina atvaizdai su žymiausiais salės futbolininkais, rankininkais, Nikola Mirotičiumi, Ante Tomičiumi ir Pau Ribasu. Pastarųjų dviejų jau nebėra Šaro perkonstruojamoje Barselonos komandoje.
Bet netrukus šį pilką „Camp Nou“ šešėlyje paliktą kampelį nuspalvins pergalės ir Šarūno Jasikevičiaus charizma.
Maždaug 40-iai žiniasklaidos atstovų ir dar 20-iai „Barcelona“ VIP narių pristatytas „Auditori 1899“ konferencijų centre visai šalia „Camp Nou“ ir „Palau Blaugrana“, Šaras pradėjo sekti dar vieną krepšinio pasaką, tik jau ispanų kalba.
Prieš išlėkdamas pas šeimą į Graikiją, pakeliui į oro uostą Šarūnas Jasikevičius Barselonoje skyrė laiko ir interviu 15min.
– Šaro-žaidėjo era Barselonoje prasidėjo 2000-ųjų pavasarį, kai atkrintamųjų serijos „Union Olimpija“ – „Barcelona“ metu jus į pokalbį iškvietė katalonų direktorius Antonio Maceiras. Kaip Barselonoje įskilo Šaro-vyr. trenerio eros kibirkštis?
– Nelabai žinojau, kad kaip jie vėliau jau skelbė oficialiai, kad daugiau mažiau Pešičiaus neliks klube. Nebuvau informuotas dėl šių permainų. Bet kai atėjo ta žinia, pajaučiau, kad tas pirminis „Barcelona“ pasiūlymas buvo labai stiprus. Kažkiek jau supratau, kad šitas dalykas jau gali įvykti.
Sąžiningai kalbant, dabar tos kibirkštys mažėja. Tokios būna, kai būni jaunesnis žaidėjas – dabar tokių jau nėra. Žiūri į tai kaip į galimybę, nes žinai, kad kaip treneris, esi labai priklausomas nuo aplinkinių situacijų. Nuo žmonių, su kuriais dirbsi, labiausiai – žaidėjų, biudžeto, galimybių.
Tada tai buvo labiau vaikiškas emocijomis paremtas sprendimas. Atsimeni tą Barsą nuo tada, kai esi mažas vaikas. O dabar tai yra gera vieta dirbti su geromis galimybėmis.
Žinai, kad būsi palaikomas. Visko, ko prašei, davė per derybas ir parodė, kad tavęs nori, kad esi laukiamas. Tie faktoriai buvo patys svarbiausi.
Dar mes nelabai žinome tos situacijos, bet, mano manymu, „Žalgirio“ situacija yra labai optimistinė.
– Dar 2018-ųjų vasarą „El Mundo Deportivo“ sakėte, kad nenorite dirbti su advokatais, gydytojais ir teisininkais. Ką tose derybose su „Barcelona“ išgirdote šiemet, ko negirdėjote prieš porą metų?
– Buvo daugiau atsižvelgta į mano norus. Jeigu sudėtume visas detales, dėl trenerių štabo, kur einame, matosi, kad jie buvo pasiruošę man suteikti labai didelių galimybių, jog man čia būtų gerai. Ir stengėsi, kad man čia būtų gerai.
– O koks buvo pagrindinis jūsų noras?
– Tai buvo fantastiškas pasiūlymas ir taip pat galimybė dirbti su puikiais žaidėjais. Taip pat sugrįžti į klubą, kurį puikiai pažįstu. Esu apsuptas žmonių, kuriuos pažįstu ir 20 metų. Tai yra svarbu.
Finansinis faktorius irgi buvo didžiulis. Tai kontraktas, kuris žymiai didesnis nei Kaune. Tikrai – jaučiuosi pagerbtas iš visų pusių. Ir tai, aišku, dar labiau įpareigoja stengtis dėl šito klubo.
– Kiek arti buvote persikėlimo į „Fenerbahče“?
– Sunku pasakyti. Kažkiek kažkuriuo metu viskas vyko paraleliai. Sulaukus pirmųjų pasiūlymų ir jiems („Barcelonai“. – aut.) atsižvelgus į mano norą dirbti su kuo daugiau žmonių iš Kauno „Žalgirio“, kažkaip pradėjome linkti prie šitos pusės. Taip ir išėjo.
– A.a. jūsų agentas Maurizio Balducci yra minėjęs, kad per daug galvojate atsižvelgdamas į pasiūlymus ir išanalizuojate mažiausiai 20 skirtingų parametrų. Iki kokių smulkmenų priėjote rinkdamasis tarp „Barcos“ ir „Fenerbahče“?
– Nebuvo labai smulkmenų... Juolab, iš žaidėjų pusės nelabai ką gali daryti. Labai daug „Barcelonos“ žaidėjų su ilgalaikiais kontraktais. Bet aš esu patenkintas sudėtimi.
Mintyse buvau susidėliojęs sąlygas, dėl kurių palikčiau „Žalgirį“. Tai turėjo būti labai geros sąlygos, nes visada buvau labai gerbiamas Kaune. Ir kai „Barcelona“ atėjo su tomis sąlygomis, supratau, kad čia nėra ką daug galvoti.
Ko gero, tai buvo vienas greičiausių sprendimų mano karjeroje.
– Kiek jūsų sprendimui įtakos turėjo „Žalgiriui“ smogusi koronakrizė?
– Visiškai neturėjo. Absoliučiai neturėjo. Dar mes nelabai žinome tos situacijos, bet, mano manymu, „Žalgirio“ situacija yra labai optimistinė.
Jau dabar kalba apie galimybę leisti pilną „Žalgirio“ areną – mums būdavo labai svarbūs fanai, jų palaikymas ir piniginis atžvilgis, tai jeigu bus taip, kaip dabar kalba žmonės, „Žalgiriui“ bus fantastika.
– Su „Barcelona“ pasirašėte trejų metų kontraktą. Kaip įsivaizduojate Barselonos klubą 2023 metais?
– Aš taip niekada nežiūriu. Visada gyvenu viena diena. Taip ir eina tas gyvenimas – nėra čia ką labai daug žiūrėti.
Pradėsime darbą. Dabar yra aibė reikalų – kada pradėti, kaip įsikurti. Labai daug bendraujame tiek su žmonėmis, kurie, atrodo, ateis su manimi, tiek su klubo žmonėmis. Laukia labai daug darbo.
– Ką sakysite „Barcelona“ žaidėjams per pirmąją treniruotę, kai visus juos surinksite prieš sezoną?
– Kaip visada, bus paaiškinta, kad pirmiausia reikia elgtis kaip normaliems žmonėms.
Galvoju, geri žmonės supranta, kokios yra normalios gyvenimo taisyklės, kuriomis turime vadovautis. Tai yra labai paprasta – stenkis viską daryti dėl komandos gerovės. Visi tai žino, tik kartais žaidėjams reikia tai priminti.
Bet nematau problemų – kiek žinau žaidėjus, puikūs žmonės ir dideli talentai. Tik visiems reikės įsisavinti vienas kitą, o man iš jų išspausti geriausias savybes – ką ir bandysime daryti.
– Keičiasi komanda, jos kalibras ir lūkesčiai. Ar keisis Šarūnas Jasikevičius?
– Nežinau... Vėlgi, kiekvienas žmogus turi išlikti savimi. Tai jį padaro geresniu. Aš kažkiek irgi išliksiu savimi.
Sako, jog su žvaigždėmis turi būti kitoks bendravimas. Nežinau, manau, pirmiausia bendravimas turi būti tiesiai į akis, be užuolankų, kad po to nebūtų jokių problemų. O jų niekada nebūna, jeigu bendrauji tiesiai į akis. Nemanau, kad tie pagrindiniai dalykai keisis.
Sako, jog su žvaigždėmis turi būti kitoks bendravimas. Nežinau, manau, pirmiausia bendravimas turi būti tiesiai į akis, be užuolankų, kad po to nebūtų jokių problemų.
– Praėjusį sezoną jūsų žaidimui aikštėje dirigavo Thomasas Walkupas, Alexas Perezas, Lukas Lekavičius, Rokas Jokubaitis, o dabar turėsite bene sumaniausią įžaidėją Europoje Nicką Calathesą, kuris pats gali genialiai nuspręsti atakos baigtį. „Žalgiryje“ mėgote žaidimo kontrolę: kaip ieškosite balanso tarp laisvės žaidėjo kūrybai ir žaidimo plano vykdymo?
– Manau, prioritetas yra komandiniai dalykai, žaidimo planas, mūsų pasiruošimas ir idėjos, ką turime daryti kartu. Kaip prie kiekvieno žaidėjo individualiai reikėdavo prieiti „Žalgiryje“, taip reikės prieiti ir čia.
Tai yra trenerio darbas. Nemanau, kad kažkas turi labai keistis, nes tiek treneriai, tiek žaidėjai turi išlikti savimi. Svarbiausia tarp abiejų pusių rasti balansų.
– „Žalgirį“ dažnai formuodavote iš FIBA Čempionų lygos žaidėjų, o dabar galėsite rinktis krepšininkus iš visai kitos lentynos. Ar keisis koncepcija renkant Eurolygos čempionų komandą?
– Dabar esame apsisprendimų kelyje. Esame tokioje situacijoje, kur daug galvojame, mąstome, kur galbūt parizikuoti vienoje situacijoje ir kažką paimti kitoje. Tai apsisprendimų kelias.
– Išlipsite iš savo komforto zonos Kaune. Kaip galvojate, kas šiame lygyje jums bus didžiausias iššūkis?
– Dabar nieko negalvoju. Manau, taip nereikia mąstyti. Paprasčiausiai reikia pradėti dirbti – pirmiausia, nuo traumų prevencijos, fizinio pasiruošimo. O tada žiūrėsime, kiek ta komanda paėjusi į priekį, kiek ji gali, ar gali priimti naują informaciją.
Nėra taip, kad kažką užsibrėži ir viskas. Žiūrėsim, kaip komanda reaguoja, supranta ir ar galime eiti toliau. O jeigu ne, einame truputį atgal, kad po to eitume toliau.
Nesu tas, kuris turi labai aiškų planą. Bazė yra, o po to reikia žiūrėti.
– Esate minėjęs, kad kaip žaidėją jus į priekį vedė labiau ne noras laimėti, o baimė pralaimėti. „Žalgiryje“ turėjote 9 iš eilės pralaimėjimų rezervą – nepaisant nesėkmių, už jūsų stovėjo klubo vadovai ir sirgaliai, kurie nekvestionavo jūsų likimo Kaune. Kiek kantrybės riba bus mažesnė tokioje organizacijoje kaip „Barcelona“?
– Nežinau, neįsivaizduoju. Bet žinau, kad čia manimi pasitiki tikrai.
Šiomis dienomis daug bendravome ir visi supranta situaciją. Manau, kad ta pati pradžia neturėtų būti labai lengva. Bet kaip Kaune visada reikalavau absoliutaus maksimumo eiti ir kautis dėl Eurolygos, taip ir čia bus lygiai tas pats.
Eisime iš rungtynių į rungtynes ir bandysime nugalėti kiekvieną varžovą.
– Atsimenu, girdamas „Žalgirio“ organizaciją, akcentuodavote ne tik gerą vadovų, bet net ir valytojų darbą. Ar Barselonoje dar reikės įvesti panašią kultūrą?
– Manau, tai yra normalus bendravimas su žmonėmis. Bendrausime taip pat, kaip bendravome Kaune. Stengsimės tapti šeima.
Man gerai, kad daugumą čia pažįstu – tiek štabo narių, tiek beveik visus vadovus. Stengsimės tai padaryti ir nemanau, kad tai labai skirsis nuo darbo Kauno „Žalgiryje“.
Manau, kad pakeitus ir gerai sudėjus reikalus, „Žalgiris“ išliks stiprus dar daugybę metų.
– Kaip atrodė tas momentas, kai priėmėte „Barcelonos“ pasiūlymą ir supratote, kad etapas Kaune baigtas?
– Nieko, kažkaip labai greitai viskas įvyko. Aišku, buvo 2-3 dienos verkimo. Verkiau aš, kai pamatydavau kiekvieną man skirtą video (šypsosi.). Tai esu labai dėkingas už tokią pagarbą. Aišku, dėkingas Kauno miestui už tokią pagarbą.
Aišku, verkė vaikai – jie palieka mokyklas, arklides, krepšinio sales... (šypsosi.) Žmona kažkaip ramiau reagavo. Jai vis tiek reikės viskuo rūpintis. Gal ji mažiau emocionali.
Bet tos dienos buvo labai sunkios emociškai. Nebuvo daug miego. Bet gyvenimas tęsiasi.
– Kas tame gyvenime dabar laukia jūsų „Žalgiriuko“?
– Viskas bus gerai. Treneriai ir asistentai, sutinku, užima svarbų dalyką. Bet kaip visada sakiau, tai yra tik pora plytų namo statyme.
„Žalgirio“ organizacija yra fantastinė. Labai stipri su labai stipriu miesto bei valstybės užnugariu, arena. Manau, kad pakeitus ir gerai sudėjus reikalus, „Žalgiris“ išliks stiprus dar daugybę metų.
