„Žalgirio“ žaidėjai šokinėjo nuo suolo džiaugsmingai šaukdami „let's go!“, kai šeimininkų pranašumas džiaugsmingai kilo iki 38:22.
Tačiau krepšinis tada lyg sustojo. Lyg kokia pelkė, „Fenerbahče“ gynyba ėmė glemžtis „Žalgirio“ ekipą.
Staiga „Žalgiriui“ užsivėrė visi keliai po krepšiu ir po spurto 9:0 skirtumas tirpo iki vienženklio.
Dūsaudamas Nate'as Woltersas sunkiu metu tiksint paskutinėms atakos sekundėms patempė „Žalgirį“ 7 taškais, bet „Fenerbahče“ monstras nejučia priartėjo iki vieno metimo.
„Žalgirio“ arena nervingai tilo.
Milaknis yra žaidėjas, kuriam šiai dienai komanda rūpi daugiausiai. Mes tą pamatėme ne Stambule ar kažkur, o matome per LKL rungtynes. Mums nėra nesvarbių rungtynių. Mes esame „Žalgiris“.
Joje girdėjosi Luigi Datomės riksmas, kai italas po ilgos „Žalgirio“ medžioklės išvedė svečius į priekį 63:61.
Ilgą laiką bandęs išlaikyti ramybę, galiausiai pratrūko ir Šaras, nervingai mosikuodamas rankomis ir krapštydamas galvą. Jis akimirksniu po to tritaškio sušaukė minutės pertraukėlę.
Lyg tyčia, „Žalgirio“ arenoje užsidegė juoda, geltona ir balta – „Fenerbahče“ spalvos.
Šarui dar buvo nelemta pirmą kartą parklupdyti savo mokytoją Željko namų tvirtovėje: 75:82.
„Kai tavęs ateina pasižiūrėti 15 tūkstančių, reikia padėkoti fanams – tai didžiulė privilegija žaisti tokioje atmosferoje.
Jausmas toks dviprasmiškas. Kadangi, atrodo, žaidėme neblogai, o paskui... Nežinau... Yra du faktoriai: varžovai labai geri, o antras – pametėme galvas.
Daugmaž ką planavome padaryti – padarėme. Pirmas 17 minučių dar kažkiek sekėsi, nes „Fenerbahče“ prametė laisvų metimų. O gynyboje subyrėjome – paskutines 15 minučių praleidome žaidėjus į stipriąsas rankas, davėme mesti, lipome ant tų, ant kurių neturėjome lipti.
Nesilaikėme žaidimo plano, bet pabrėšiu, kad žaidžiame prieš tikrai... Man jie geriausi Europoje visą laiką. Ir žaidėjai, ir treneris – visuma. Tikrai nuostabi komanda.“
– Ką tokio padarė „Fenerbahče“ gynyba, kad taip pakeitė žaidimą nuo 15-os minutės?
– Jie pradėjo daugiau keistis ginamaisiais, kam buvome pasiruošę. 48 valandos nėra didžiulis laiko tarpas, bet čia galbūt įsijungia jų patirtis. Per 48 valandas jiems yra lengviau susiprasti, kaip žaisti. Mums gal dar sunkiau. Nesinori teisintis, bet gal turėjo įtakos tai, kad turime naujų žaidėjų.
Bet kas mane labai jaudina, jų žaidėjai žaidė ilgas minutes trečiadienį ir šiandien žaidė daugiau. Kai kuriose pozicijose neatrodėme tokie švieži kaip jie.
Iš kitos pusės, šie žaidėjai yra geri žaidėjai. Norime, kad jie pasidarytų puikūs, jog galėtų kasdien kautis su tokiomis komandomis. Čia detalės yra skirtumas. Negali duoti žaidėjo jo stipriųjų pusių. Negali nevykdyti plano, nes anksčiau ar vėliau nubaus.
Kažkiek ir pirmoje pusėje jie prametė laisvų metimų, kur mes klydome. Bet po pertraukos, mus jau baudė.
Tai gera pamoka. Galvoju, per šią savaitę nuo sekmadienio dauguma žaidėjų sugrįžo į tą komandos mentalitetą, kuris mums svarbiausias.
Kai kuriems dar reikia į jį sugrįžti.
– Starto penkete nebematėme Edgaro Ulanovo, kuris pasirodė aikštėje tik antrajame kėlinyje, o Milaknis žaidė visas 10 pirmųjų minučių. Koks buvo tokio penketo sumanymas?
– Milaknis yra žaidėjas, kuriam šiai dienai komanda rūpi daugiausiai. Mes tą pamatėme ne Stambule ar kažkur, o matome per LKL rungtynes. Mums nėra nesvarbių rungtynių. Mes esame „Žalgiris“. Aš jums čia daug nepasakosiu, bet šiandien man matosi, kad Milakniui čia rūpi viskas daugiausiai.
Tą patį pasakiau ir komandai. Jie tą žino. Žaisime su tais žaidėjais, kurie yra pasiruošę aikštėje mirti už Kauno „Žalgirį“.
– Aarono White'o minutės atrodo pakeistos nuo tų, kokias šiaip įpratome matyti. Ar jis vienas tų, apie kuriuos kalbate?
– Žinote, čia jau jums rašyti. Vis tiek rašysit. Aš savo žaidėjų neišskiriu. Yra nauji metai, naujos idėjos. Vieni taikosi prie vienų žaidėjų, treneris prie jų, bet visi turi taikytis prie komandos.
Žaisime su tais, kuriems mažiau rūpi kažkas asmeniško ir bandysime išgauti tą gėrybę Kauno „Žalgiriui“. Nes toks čia mūsų darbas.
– Buvo keli atvejai, kai raminote komandą, kai ją valdė Woltersas, bet jis bėgo ir lipo į medį, metė. Ar jus tenkino jo pelnomi taškai?
– Galvoju, kad pagrindinis įžaidėjo veidas, į ką aš daugiausiai žiūriu, kaip funkcionuoja komanda. Tai treneris aikštėje. Šiandien mes labai daug keitėme Nate'ą su Leo, nes jie man atrodė nelabai šviežūs. Leo dėl pateisinamų priežasčių, o Nate'ui reikia daug dalykų daryti, kad komanda funkcionuotų. Ši pozicija yra sunki. Jis bando, stengiasi, bet ne viskas pavyksta.
Bet šiai dienai per daug atsakomybės griūva ant Nate'o pečių. Jautėsi, kad jis labai nori. Ir iš viso, kai pradėjau kalbėti, turiu pasakyti, kad žaidėjų pastangos fantastinės. Niekas kito per daug nekaltins. Gal kaltinsime savo patirties neturėjimą, kažkokio lygio, bet gal vieną dieną ten būsime.
Šiai dienai Leo sunku žaisti 2 rungtynes per 48 valandas. Nate'ui dar reikia suprasti sistemą. Ir tai nėra lengva.
Bet ne tik Nate'ui. Tikrai, atrodo, ir tiek minutės pertraukėlių buvo paimta, po jų turėjome aiškias idėjas, kur atakuosime. Tiek kartų žaidžiant su vienu varžovu, žinant trenerį, nesunku nuspėti, kas bus. Bet kažkur užsiblokuojame. Reikia laiko, kad komanda dirbtų kaip vienas kumštis.
– Slouko bausmės po pertraukos buvo tai, ko iš jo tikėjotės?
– Pabrėšiu, pirmą pusę buvo normaliai, kol buvome švieži. Bet man keista, nes varžovai žaidė daugiau minučių. Antroje pusėje buvo per mažai kontakto. Gal reikėjo žaisti truputį fiziškiau. O gal palikti aikštėje Walkupą. Bet toks vaizdas, kad užstrigome puolime, tad norėjosi agresyvesnių žaidėjų.
Žaidimo planas buvo toks, kaip „Fenerbahče“ prieš mus žaidė Belgrade. Viskas buvo lygiai taip pat. Pasikeitimai su kai kuriais žaidėjais, kai kurių dvigubinimas, kai kurių rizikavimas. Įvairių situacijų buvo. Kiek buvo galima per tas 48 valandas, su dviem video ruošėmės, bet dar reikia laiko. Ypač naujokams.
– Kartais žaidėjai dvejodavo atsidūrę laisvesni prie tritaškio linijos. Ar nepasigendate jų agresyvumo atakuojant iš toli?
– Atsibodo skaityti apie nemetimus iš toli. Esi laisvas – meti, nesi – nemeti. Nežinau, kam dar mesti.
Man užtenka 75 taškų su 10 tritaškių iš 18 pataikymu, kad laimėtume namie. Neįmesime po 100. Esame sisteminė komanda – žaidžiame drausmingai. Pradėjus žaisti su grandais banguojantį krepšinį, trečiame kėlinyje gali susikrauti daiktus ir eiti namo.
Kiekvienas žaidėjas gali įmesti į krepšį, jei tai įžaistas metimas. „Fenerbahče“ mums yra pavyzdys. Žaidžia ne iki gero metimo, o iki puikaus metimo. Tą patį ir mes stengiamės. Taisyklės netaikomos tik nuostabiems metikams. Tegul jie ir meta.
