Šaro pasakojimas:
„Niekada nejaučiau spaudimo būdamas treneriu aikštėje. Atrodė labai natūralu būti įvykių centre. Viską padarytum, kad švęstum pergalę, todėl, būnant įžaidėju, tapo natūralu rūpintis, kad visi būtų savo vietose, kad visi suprastų, jog tu matai dalykus, kuriuose gali nubausti savo varžovą. Tą tiesiog bandai paprastai visiems paaiškinti, užtikrinti, kad visi yra kartu.
Vėliau, kai kaupi patirtį, supranti, kaip tai yra svarbu. Dabar, kai esu treneris, būna net geriau, kai sulauki patarimų iš žaidėjų, ne iš trenerio. Krepšininkams kartais įgrista girdėti tą patį balsą, tačiau man viskas išeidavo natūraliai. Niekada nesistengiau kažko daryti specialiai. Kartais tai gali suerzinti komandos draugus, bet aš tiesiog norėjau būti užtikrintas, jog laimėsime.
Manau, kad trenerio aikštėje vaidmuo yra svarbus tiek per rungtynes, tiek per treniruotes. Galvoju, kad treniruotės yra tiek pat svarbios, kiek rungtynės. Ten tu ruošiesi. Daug kartų kažką kartoji ir po to tampi savimi pasitikintis, o komandos draugai kartais ateina prašydami patarimų, kas man patiko. Tačiau aš taip pat manau, kad tai reikia užsitarnauti. Treneriai turi skirtingas strategijas ir prie jų reikia prisitaikyti. Kai kurie mėgsta viską kontroliuoti, kiti leidžia tau pačiam kurti žaidimą. Kuo vyresnis tampi, tuo daugiau dalykų tau yra leidžiama, nes treneriai supranta, jog esi buvęs tokiose situacijose praeityje. Jie vertina patirtį.
Per savo krepšininko karjerą jaučiausi kaip treneris aikštėje.
Pini Gershonas, pavyzdžiui, buvo vienas tų, kurie leido tau turėti daug laisvės, tačiau, jei suklysdavai, būdavai nubaustas kaip ir bet kurio kito trenerio. Željko Obradovičius buvo orientuotas į sistemą, tačiau leisdavo tau kurti žaidimą iš sistemos vidaus. Kai kurie kiti treneriai duodavo visišką laisvę ir kai kuriais momentais komanda galėjo atrodyti nuostabiai, tačiau taip pat – ir labai blogai. Tokiu atveju pakilimai ir nuosmukiai yra didesni.
Per savo krepšininko karjerą jaučiausi kaip treneris aikštėje. Su vienomis komandomis tas jausmas buvo stipresnis, su kitomis – silpnesnis. Viskas priklausė nuo sistemos. Kaip jau minėjau, Ž.Obradovičius buvo labai orientuotas į sistemą, buvo aišku, ką turi daryti, kaip turi atakuoti. Todėl turėjai daryti mažiau iš savęs, nes tuo rūpinosi treneris. Dirbdamas su kai kuriais strategais pamatai dalykų, kuriuos jau esi matęs anksčiau karjeroje, todėl nori juos panaudoti. Jei prie to prisitaiko treneris, tuomet prisitaiko ir žaidėjai.
Dabar, kai jau esu treneris, suprantu, kad esu jaunas. Man reikia daugiau patirties. Kai kurie žaidėjai gali man pasiūlyti taktikų. Galbūt jie sakys „darykime taip“ arba „o ką manai, jei padarytume taip?“. Tai – visada geras dalykas. Įsitrauki į geras ir sveikas diskusijas ir jos yra geriausias kelias pasiekti susitarimą. Žaidėjams yra labai svarbu būti įtrauktiems į tai, ką jie daro, ir tikėti, kad tai yra geriausias būdas elgtis tam tikroje situacijoje.
Tai reikalauja trenerio-žaidėjo darnos, kuri ateina su laiku. Kuo ilgiau žaidėjas yra tavo sistemoje, tuo tai lengviau pasiekiama. Jei krepšininkas jau yra pas tave rungtyniavęs, jis žinos, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Jei tai jaunas žaidėjas, jis gali galvoti pagal senus įpročius, kuriuos įgavo pas praėjusį trenerį. Tu turi mokyti, nes, galų gale, trenerio darbas yra suprasti, kad visi 12 tavo krepšininkų turi eiti ta pačia kryptimi. Tai – procesas.
Kai leidi žaidėjui būti treneriu aikštėje, tai dažnu atveju atsiremia į prisitaikymą. Aš turiu suprasti, ką galiu gauti iš konkretaus krepšininko. Dažniausiai, kai pasirašai sutartį, kai pasiūlai kontraktą, tu turi viziją. Kai kurios tos vizijos neišsipildo. Svarbu prašyti realių tikslų, tačiau reikalauti 100% pastangų.
Visada bandau žaidėjui pasakyti, kad jis mėgautųsi, nes žaidimas aikštėje… Niekas nebus geriau nei tai.
Kai baigi karjerą, tenka pakeisti nuostabų įprotį, kai tau mokami dideli pinigai už sunkų darbą, kurį myli. Viskas ir toliau yra visai gerai, tačiau žaidėju būti yra daug lengviau. Kaip žaidėjas, net kaip žaidžiantis treneris, tu namo vyksi galvodamas daugiausia apie savo pasirodymą. Kai esi treneris, galvoji apie tai, kaip sužaidė visi 12 krepšininkų.
Kaip žaidžiantis treneris, tu kažkiek galvoji apie konkrečias situacijas, daugiausia trumpas situacijas – dalyką ar du – kur tu gali nubausti varžovus. Kaip vyriausiasis treneris, turi daugybę visokiausių atsakomybių. Neįtikėtina. Pradedant treniruočių procesu, baigiant kelionėmis, viešbučiais, maistu, žiniasklaida, rėmėjais. Tai yra nesibaigianti istorija. Visada bandau žaidėjui pasakyti, kad jis mėgautųsi, nes žaidimas aikštėje… Niekas nebus geriau nei tai.
