29-erių amerikietis Vokietijos sostinėje pasitiko jau ketvirtąjį sezoną. Vienas pagrindinių trenerio Aito Garcia Reneseso sukurto mechanizmo ašių tapęs įžaidėjas pirmoje sezono pusėje kentėjo nuo trijų skirtingų traumų, o per pirmąsias dešimt rungtynių Eurolygoje pergalės skonį jis juto vos kartą.
Pakilimai ir nuopuoliai – įprastas reiškinys rezultatyviausio praėjusio sezono Europos taurės krepšininku tapusio P.Sivos gyvenime. Neįtikėtinai sudėtinga vaikystė jį užgrūdino adekvačiai vertinti šlovingas ir nesėkmingas akimirkas krepšinyje.
P.Sivos tėtis buvo priklausomas nuo narkotikų ir alkoholio, tad jaunajam Peytonui reguliariai tekdavo ieškoti gatvėse kelias dienas dingusio artimo žmogaus.
Krepšininko akyse dar stovi vaizdas, kai jis būdamas 13 metų amžiaus rado savo tėtį apleistame name su ginklu rankose ir noru atimti sau gyvybę. Būsimas atletas išgelbėjo tėvuką nuo tragiško likimo, o širdį verianti istorija užgrūdino krepšininką jį laukiančioms kovoms ant parketo.
Nenuostabu, kad šie itin sudėtingi vaikystės epizodai suformavo P.Sivos charakterį ir požiūrį į gyvenimą. Jis pakankamai gerai supranta realybę, esančią už profesionaliojo sporto puošnumo, jog galėtų susidoroti su bet kokiais profesionalaus sporto jam siunčiamais iššūkiais.
„Žinau, kad sunkumai aikštelėje nėra sulyginami su tuo, ką žmonės patiria realiame gyvenime“, – sakė mūšio su „Žalgiriu“ laukiantis 183 cm ūgio atakų organizatorius.
„Žmonės badauja, kariauja, yra žudomi ar pagrobiami, – mintimis dalijosi P.Siva. – To, ką darau krepšinio aikštelėje, negalima matuoti su žmones supančiomis problemomis. Aš pragyvenimui žaidžiu žaidimą, kurį myliu. Kažkas man yra davęs gerą patarimą: „negali leisti sau pakilti per aukštai ar nusileisti per žemai“. Žinoma, aš liūdnas, jei pralaimiu rungtynes, bet tuomet grįžtu namo, kuriuose manęs laukia du vaikai, nesukantys galvas dėl mano pergalių ir pralaimėjimų. Jie tiesiog laimingi, jog tėtis grįžo. Noriu į gyvenimą žiūrėti iš šios perspektyvos.“
Tai nereiškia, kad ALBA atakų organizatoriui nerūpi pergalės. Noras laimėti ir mėgavimasis sportu jį nuvedė iki aukščiausio lygio Europos krepšinio lygos. Bet branda, kurią krepšininkas turėjo parodyti ankstyvoje paauglystėje, paliko neištrinamą pėdsaką jo mąstysenoje.
„Tai yra mano pragyvenimo šaltinis ir aš žinau, kad turiu eiti į aikštelę ir atlikti savo darbą. Daryti viską dėl komandos ir pasirūpinti savo šeima. Bet tai nereiškia, kad emocijas iš krepšinio turiu parsinešti namo ir rodyti savo žmonai ir vaikams. Jei pralaimiu ar žaidžiu blogai, palieku tai aikštelėje. Kitą dieną grįšiu, dirbsiu treniruotėse ir bandysiu tai pagerinti. Aš negaliu grįžti namo ir išlieti savo rūstybės ant artimųjų. Tai kažkas, ką aš išmokau dar vaikystėje“, – sakė P.Siva.
P.Siva vaikystėje išmoko daugybės dalykų. Vis dėlto visos problemos baigėsi laimingai – su kantria ir nesavanaudiška sūnaus pagalba tėtis sugebėjo atsisakyti blogų įpročių ir susigrąžinti savo gyvenimą iš naujo.
„Žvelgiant į tai dabar, palaima, kad mano tėtis vis dar yra su mumis, – išgyvenimais dalijasi P.Siva. – Aš už tai esu labai dėkingas. Nemanau, kad už tai, ką dariau paauglys, man reiktų statyti paminklą. Tai atrodė tiesiog kaip kasdieniniai dalykai, kuriuos turėjau padaryti. Turėjau daug draugų, išgyvenusių panašias problemas. Tai buvo aplinka, kurioje užaugau.“
P.Siva jaučiasi skolingas tėčiui padėką, kad jis nukreipė sūnų sportininko karjeros link. Tiesa, krepšinis nebuvo pirmasis ALBA įžaidėjo pasirinkimas.
„Mano tėtis turėjo didelę įtaką tam, jog pasinerčiau į sportą. Jis buvo didelis amerikietiško futbolo sirgalius, tad tai buvo pirmasis mano sportas, kuriuo užsiiminėjau rimtai. Man tai patiko, o tėtis mane treniravo iki kaulų smegenų. Jis padėjo man tapti tvirtesniu“, – sakė P.Siva.
„Aš žaidžiau beisbolą, futbolą ir krepšinį, tačiau amerikietiškas futbolas buvo mano pagrindinė sporto šaka, kol nesusižeidžiau. Tada aš užstrigau ties krepšiniu, kuris man atnešė stipendiją universitete. Mano tėvelis myli futbolą, bet jis nebuvo nusivylęs. Jam nerūpėjo mano pasirinkimas, jis tiesiog didžiavosi, jog galėjau gauti stipendiją“, – teigė ALBA gynėjas.
Būsimas „Žalgirio“ varžovas taip pat dėkingas savo mamai, kuri jam suteikė bekompromisį palaikymą. „Kai buvau jaunas, mano mama labai palaikė mano aistrą sportui. Ji norėjo įsitikinti, kad darau viską, kas įmanoma, kad būčiau aktyvus ir neišleisčiau laiko gatvėse“, – pasakojo krepšininkas.
„Ji užaugino mane ir mano brolius bei seses, lyg būtų vieniša motina, tad turiu prieš ją nukelti kepurę, nes ji atliko nuostabų darbą, – sakė P.Siva. – Ji dirbo per kelis darbus, pasirūpino, kad turėtume pakankamai valgyti ar galėtume užsiiminėti aktyviu sportu. Ji keletą kartų buvo aplankiusi mane Berlyne, bet nelabai domisi sportu. Ji atvyko dėl moralinio palaikymo, o ne dėl rungtynių žiūrėjimo. Kol aš sveikas ir man sekasi, ji nesuka galvos dėl sporto. Nemanau, kad ji galėtų įvardinti dar nors vieną krepšinio klubą Europoje! Bet jei ji laiminga, aš irgi esu laimingas.“
P.Sivos tėtis yra daug aktyvesnis sūnaus karjeros sekėjas, o sunkūs laikai praeityje tik dar labiau juos suartino.
„Jis mėgsta žiūrėti, kaip aš žaidžiu, mėgsta man patarti, ką turėčiau daryti aikštelėje! Jis man labai padėjo žengti į priekį mano gyvenime. Tėtis yra vienas didžiausių mano palaikytojų, jei ne pats didžiausias. Jis visada buvo šalia. Mes beveik kiekvieną dieną bendraujame ir dėl to jam esu labai dėkingas“, – sakė ALBA varikliukas.
Jausmas, be jokios abejonės, yra abipusis.
