„Anne Panther, aš susirasiu tave! Žinau, kur gyveni Vokietijoj!“ – arbitrei šaukė piktas „Žalgirio“ sirgalius.
Nuo žiūrovų kaukimo, kurių „Žalgirio“ arenoje susirinko rekordiškai daug – 14 862, net paskaudo ausį.
Iš pradžių jie fantastiškai palaikė aikštėje skrajojusius žalgiriečius, kurie po kreivo, bet svarbiausia – taikliai nutaikyto Edgaro Ulanovo tritaškio, atitrūko 32:21.
Tai buvo vienos tų rungtynių, kai tiki, kad sirgaliai eina su komanda ir nori jai padėti.
„Mes pirmi! Visada! Jeigu jūs tuo patikėsit, nugalėsime bet ką!“ – tai ne Šaras prie šoninės linijos, bet aktyviausi „Žalgirio“ sirgaliai ragino saviškius žygiui į triumfą.
Darius Maskoliūnas net giliai atsikvėpė – emocijos veržte veržėsi per kraštus.
Bet įkaitusioje „Žalgirio“ arenoje nuvilnijusią džiaugsmo bangą netrukus keitė didžiulis nepasitenkinimas ir pyktis. Teisėjais.
Po puolime duotos pražangos Šaras tik mosavo rankomis ir bandydamas nusiraminti nuėjo iki paties atsarginių suolo krašto prie Žalgirinio.
Teisėjai tik ramino „Žalgirio“ trenerį, o A.Panther davė įspėjimą – darsyk ir bus techninė.
Liko trejos rungtynės. Situacija, kad laimėsime tris mačus, o jie pralaimės – tikrai reali. Ir mes tuo tikėsime.
Bet Šaras nebūtų Šaras – auklėjo tai vokietę, tai graiką, tai ukrainietį, o jam pritariamai baubė beveik 15 tūkst. žiūrovų. Teisėjai, ko gero, akimirką pagalvojo, kad norėtų tiesiog išnykti.
Skirtumas buvo per mažas, kad diskutuotini teisėjų sprendimai taip lengvai ištrauktų turkus su lengva pergale iš tokios beprotiškos „Žalgirio“ arenos.
Nors „Žalgiris“ buvo meistriškai baudžiamas už kiekvieną klaidą, užtat kovojo iki galo. Lukas Lekavičius net atsisėdęs ant žemės sugriebė kamuolį puolime. Prieš tai jis šiaip ne taip ištrūko iš visai nedraugiško Bryanto Dunstono glėbio ant parketo.
„Žalgiris! Žalgiris!“ – sunkiu metu savo didvyrius kovai įkvėpė „Žalgirio“ arena.
Leo Westermannas atsidėkojo paleisdamas tritaškį su atakai skirto laiko sirena ir išvesdamas šeimininkus į priekį 66:65.
Šaras palaikė savus net tada, kai turėjo teisę aprėkti Leo Westermanną, nes šis numetė perdavimą kažkur į priekį jau nusisukusiam L.Lekavičiui.
Palaikymas, kuris kaip grandinė laikė „Žalgirį“ sunkiu metu, pradedant atsarginių suolu, treneriais, aikštėje buvusiais žalgiriečiais ir sirgaliais, vedė į pergalę.
Tačiau „Anadolu Efes“ tyliai ramiai spurtavo 7:0 ir ketvirtfinalio viltis „Žalgirio“ arenoje tiesiog išgaravo su paskutiniu L.Lekavičiaus tritaškiu, kurį tiesiog išspjovė lauk savas lankas (68:74).
Finalinė rungtynių sirena. Paspaudęs ranką teisėjams, Šaras pirmiausia atsisuko į „Žalgirio“ sirgalių tribūną ir dėkingai jai paplojo.
„Pirmiausia reikia kalbėti apie sirgalius. Nuoširdus ačiū jiems, kad išgirdo mus ir prisirinko pilna arena, – dėkojo Š.Jasikevičius. – Tai buvo vienos tų rungtynių, kai tiki, kad sirgaliai eina su komanda ir nori jai padėti.
Fantastiškas jausmas. Daug komandų sirgalių sako, kad yra su komanda, bet ne visada tai būna teisybė, nes daug kas priklauso, ar tau sekasi, ar ne. Šiandien žaidėjai jautė, kad bus didžiulis palaikymas. Manau, kad sirgaliai sukūrė fantastinę atmosferą. Galvoju, kad tarp komandos ir jų toks ir yra kelias. Taip ir turi būti kiekvieną kartą.
Jeigu apie krepšinį... Pff... Šimtu procentų nepadarėme visko, ką norėjome. Ir kai kurie dalykai buvo kontroliuojami. Kai kuriuos dalykus rizikavome, atidavėme tuos ir tuos, kurių nerizikavome. Kad vyrai kovojo ir paliko širdį, net neabejoju, bet pritrūko šalto proto. O kai buvo protas, ir varžovų atletiškumas kartais padarė savo.
Tai nėra... Nemetame balto rankšluosčio. Liko trejos rungtynės. Situacija, kad laimėsime tris mačus, o jie pralaimės – tikrai reali. Ir mes tuo tikėsime.
Žaidėjams pasakiau, kad Tel Avive galime laimėti vieną kartą. Ir tada reikės laukti varžovų malonės. Bet jūs patys matote kalendorių. Nebūtų kokia nors utopija, jei jie pralaimėtų tris, o mes laimėtume. Mes to ir tikėsimės. Dviguboje savaitėje svarbiausia kuo greičiau pamiršti ir susikoncentruoti kitoms rungtynėms, nes krūviai didžiuliai.“
– Ar komandą labai iš vėžių išmušė teisėjų švilpukai?
– Nežinau. Komanda neišpildė kai kurių detalių, tai suversti viską ant teisėjų būtų nelogiška. Nemanau, kad jie nulėmė šias rungtynes.
– Komandai gale pritrūko jėgų?
– Neturėtų būti nuovargis. Pažiūrėkite į kitas komandas – mūsų rotacija kur kas didesnė. Visi, išskyrus Paulių, kurie žaidžia daug, yra jauni. Tai nėra nuovargis, o detalių neišpildymas. Man buvo skaudžiausia, kai kamuolys buvo niekieno, bet jį paėmė turkai. Mačiau Luką penkiskart griūvant ant kamuolio. Bet ne visi...
Aš jiems niekada neturėsiu jokių pretenzijų. Aš žinau savo komandą – ji fantastiškai atsidavusi darbui ir krepšiniui.
Reikia suprasti. Tokį gyvybės ir mirties klausimą dauguma sprendžia pirmą kartą. Aš jiems niekada neturėsiu jokių pretenzijų. Aš žinau savo komandą – ji fantastiškai atsidavusi darbui ir krepšiniui. Šituos dalykus kartais tiesiog reikia išeiti, kokia kiekvieno kamuolio ir baudos kaina. Pradėjome rungtynes su per daug psichologinių klaidų.
– Rungtynių pabaigoje atrodė, kad vienas Lukas atakavo krepšį. Toks ir buvo planas – žaisti per jį?
– Jie irgi nėra pėsti. Atletiškumo skirtumas truputį pasijautė. Žinote... Taip, Lukas iš visos komandos jautėsi agresyviausias. Galbūt dėl to ir ėjau ant Luko. Bet... Reikia nukelti kepurę prieš turkus. Jie nuo pirmų minučių pataikė daug sudėtingų metimų.
– Kiek komandą ugdo tokie pralaimėjimai?
– Komanda jau buvo beprotiškame kare. Fantastiška, kad jie pajautė, ką reiškia, kai 15 tūkstančių stovi už nugarų. Man jautėsi, kad tie 15 tūkstančių stovi už nugarų. Fantastiškas jausmas. Gražu. Kiekviena tokia situacija labai daug prideda komandos augimui. Tai fantastinis dalykas jų karjerai.
