Stambulo sirgaliai pakvaišę dėl krepšinio. Nors Šarūnas Jasikevičius tik pusmetį vilkėjo „Fenerbahče“ aprangą antroje 2010-2011 m. sezono pusėje, prieš dvikovą Stambule tūkstančiai sirgalių atsistoję plojo lietuviai, o Omeras Onanas įteikė „Fenerbahče“ marškinėlius su Šaro pavarde.
„Stambule žaidžiau tik šešis mėnesius, todėl toks sutikimas nustebino, – po pralaimėjimo 68:82 neslėpė Šaras. – Bet pietiečiai fanai labai atsidavę komandoms ir jas labai mėgsta. Tačiau kažkiek tikrai nustebino“.
Visai su kitokiais prisiminimais „Fenerbahče Ulker Sports“ areną paliko „Žalgirio“ įžaidėjas Leo Westermannas. Kai šis prasižengė prieš varžovų lyderį Bogdaną Bogdanovičių (nors prancūzas įsitikinęs, kad pražangos tikrai nebuvo), serbas patyrė čiurnos traumą, o vieną numylėtinių praradę turkai tiesiog įsiuto.
„F**k you, F**k you, F**k you, Westermann“, – užtraukė tribūnos, rankų mostais smerkdamos ant suolo prisėdusį L.Westermanną. Šį dar bandė drąsinti Robertas Javtokas, bet turkų pyktis buvo toks didelis ir pastebimas, kad nejauku pasidarė už patį žalgirietį.
„Mūsų sirgaliai taip elgiasi visą laiką. Jeigu kažkas traumuoja svarbų „Fenerbahče“ žaidėją, jie jį iškeikia“, – paaiškino šalia sėdėjęs kolega iš Turkijos.
„Aš suprantu, kad jie norėjo apginti savo žaidėją. Normalu, kad „Fenerbahče“ aistruoliai taip serga už savus. Nematau tame problemos“, – po rungtynių ramiai kalbėjo L.Westermannas, matęs dar ne tokių baisybių, kai atstovavo Belgrado „Partizan“ ir kelyje sutikdavo amžiną priešę „Crvena Zvezda“.
Gaila dėl tų trylikos lietuvių, kurie negalėjo patekti į areną ir stebėti rungtynių, nes tai atmosfera, kurią privalo išgyventi didžiausi krepšinio entuziastai.
Ir kaip po pirmųjų sezono rungtynių „Žalgirio“ arenoje sakė Šarūnas Jasikevičius, žaliai baltiems sirgaliams dar tikrai yra ko pasimokyti iš turkų gerbėjų. Nes atmosfera Stambule tiesiog užburia.
Turkija bunda iš košmaro
Siautulinga atmosfera dar visai neseniai tvyrojo ne tik „Fenerbahče Ulker Sports“ arenoje. Stambulas, kaip ir visa Turkija, stojasi ant kojų po daugybės sukrėtimų.
Vasara prasidėjo teroro atakomis Turkijoje, o liepą sostinėje Ankaroje bandyta surengti karinį perversmą.
Liepos 15-oji Turkijoje sudrebino visą pasaulį ne mažiau nei sprogdinimai. Dalis kariuomenės pabandė perimti šalies valdžią, kai jos prezidentas Recepas Erdoganas išvyko atostogų.
Kareiviai užbarikadavo pagrindines gatves, į jas išvažiavo automobilius traiškę tankai, aidėjo šūvių artilerijos. Kariškių pučas baigėsi nesėkmingai – per 2 tūkst. kariškių kitą rytą buvo sulaikyti, o iš viso dėl ryšių su perversmo dalyviais darbų neteko arba buvo suimti dešimtys tūkstančių turkų.
Bet šis karinis perversmas pareikalavo beveik 300 gyvybių, sužeistųjų skaičius siekė beveik 1,5 tūkst.
Turkija dar valosi žaizdas. Čia nepaprastoji padėtis pratęsta iki sausio 18-osios. Taksimo aikštės gatvėse nuolat patruliuoja policijos automobiliai ir pėstieji pareigūnai. Per „Žalgirio“ ir „Fenerbahče“ dvikovą buvo užblokuotos pagrindinės gatvės šalia rungtynių arenos. Didžiulės saugumo pajėgos mestos ir prie kitų svarbiausių Stambulo objektų.
24sek žurnalistų komanda Donatas Urbonas ir Lukas Balandis sekė paskui „Žalgirį“ į Eurolygos trečiojo turo rungtynes su „Fenerbahče“ ir spėjo šiek tiek iškišti nosį į Stambulo gatves bei pamatyti, kaip ta „nepaprastoji padėtis“ atrodo iš arti.
Terminas „nepaprastoji padėtis“ kiek baugino ir davė atitinkamą toną vykstant į 14 milijonų gyventojų miestą, bet Stambulas toli gražu nepriminė nesaugios vietos turistui.
Anaiptol, dar vėlų antradienio vakarą, vos vos po vidurnakčio, pagrindinėmis gatvėmis šalia Taksimo aikštės vaikštinėjo tūkstančiai žmonių. Populiariausia turistų lankoma vieta puikiai atspindi Stambulo veidą – niekada nemiegantis miestas, dūzgiantis kaip bičių avilys.
Čia net po vidurnakčio gatvėmis nežinia kodėl laksto ir žaidžia maži vaikai. Benamiai šunys flirtuoja su benamėmis katėmis. Entuziastingi restoranų padavėjai kviečia užsukti, nes tik ten skaniausias ir pigiausias maistas, nes tik ten jus priims geriausiai.
Beje, kadangi Stambule dabar nėra labai šilta (maždaug 15-17 laipsnių šilumos), turistų sezono metas baigėsi, o jų ir šiaip šiemet buvo rekordiškai mažai, kiekvieną atvykėlį jie gaudo gatvėse kaip maitvanagiai paklydėlius dykumoje.
Žada jie net nemokamai pavaišinti gėrimu ir desertu. O jeigu yra poreikis – ir parūpinti merginų.
Beje, kiekvienas kviečiantysis į restoraną būtinai turės kokį nors ryšį su Lietuva. Pavyzdžiui, nedidukas guvus 160 cm ūgio turkas Sardadas, su ryškia odine striuke, gyrėsi, kad užmezgė romaną su vilniete, todėl mes su Luku jam tapome „dar artimesni“. Aišku, anot jo, tai būtina priežastis, kodėl turėtume užsukti į jo restoraną.
Kai patikinome Sardadą, kad tiesiog norime pasivaikščioti po Taksimo gatveles ir tik vėliau prisėsti pavalgyti, šis perspėjo apie tykančius pavojus. Svarbiausia nepasimauti ant perdėtai seksualių moterų, kurios prisiviliojusios į tam tikrus klubus ir barus ten gali sukelti rimtų rūpesčių. Pavyzdžiui, užsakys šampano butelį, kurio kaina kažkodėl ne 100, o 3000 lirų – t.y. maždaug 1000 eurų. O jei nesumokėsi, turėsi rimtų problemų su tas merginas pažįstančiais restoranų darbuotojais. Kitaip tariant, sumokėti privalėsi.
Yra ir kitų gudrybių, kaip atkreipti turistų dėmesį. Turkai yra to specialistai. Pavyzdžiui, vienas vyriškis eidamas pro šalį „netyčia“ pametė medinį šluotgalį. Kai šūktelėjau ir parodžiau, kad kažką pametė, turkas buvo perdėtai dėkingas už pagalbą ir norėjo už dyką nuvalyti batus – pasirodo, su savimi nešiojosi visą savo „mini biuro“ komplektą ir su šepečiu valydavo batus.
Ačiū, bet ne – šiaip ne taip ištrūkome iš minkštaširdžio turko šepečių karalystės. Ir tik po to supratau, kad tas šluotgalis garsiai krito ant žemės visai ne netyčia. Kitaip turkas pats būtų išgirdęs, bet tik ir laukė progos „atsidėkoti“.
Keliaudami namo su Luku spėliojome, ką žmonės čia taip vėlai veikia. Triukšmingame Stambule miestas nemiega net ir vėlų antradienio vakarą. Vietomis netgi gali patekti į nedideles automobilių spūstis.
Turistų Stambule dabar iš tikrųjų nedaug, todėl kiekvieno suinteresuoto gatvės prekeivio tikslas sugaudyti juos visus.. Tačiau ne visi turkai malonūs tik dėl savanaudiškų paskatų. Anaiptol, turkai per tą trumpą dviejų dienų viešnagę stengėsi padėti kuo tik galėdami, net ir nemokėdami nė žodelio anglų kalbos. Tik su šia turėtų gerokai padirbėti, nes net ir su jaunais žmonėmis sunku susišnekėti angliškai.
Pavyzdžiui, pamačiusi mus besiblaškančius prie metro stotelių žemėlapio, turkė mus užkalbino, o išvydę, kad negalime rasti reikiamos stoties, netrukus į paieškas prisijungė dar du vyresnio amžiaus turkai. Jungtinėmis pastangomis radome stotelę, o turkė dar ir už savo pinigus praleido pro metro vartus.
Kai išsitraukėme piniginę ir natūraliai norėjome paduoti liras už dviejų bilietų sumą, turkė tik nusišypsojo ir nuėjo savais keliais.
Be nuostabių mečečių, vaizdingų panoramų, siaurų gatvelių ir išskirtinio judėjimo turgelių, Stambulas gali pasiūlyti ir labai neįprastą pramogą, kuri kaip tokia neįtraukta į pasiūlą turistų traukos centruose. Tai – važiavimas taksi.
Vairuoji ne pats, bet tai ir yra įdomiausia. Nes taksi vairuotojų vairavimo įgūdžiai ir eismas Stambulo gatvėse yra vienas komiškiausių reginių.
Ten juostos negalioja – į vieną gali sutilpti trys automobiliai. Arba telefonu kalbantis taksistas gali paprasčiausiai važiuoti viduriu kelio tarp dviejų juostų. Stebėjomės, kaip nepatekome nė į vieną autoįvykį, nes automobiliai ten beveik trinasi durelėmis, o dviejų žingsnių į priekį neapskaičiuojantys vairuotojai nuolat žaidžia ant avarijos ribos.
Sako, kad Lietuvoje pilna prastų vairuotojų. Kritikai nusiraminimui turėtų pasisvečiuoti Stambule, kur pagrindinė taisyklė – nėra jokių taisyklių.
Nemiegantis miestas su fantastiškais sirgaliais. Turkija keliasi ant kojų ir turėtų sutikti Eurolygos finalo ketverto kovas vėl sustiprėjusi bei dar patrauklesnė turistams. O Kauno „Žalgiris“ turės dar mažiausiai tris bandymus iš čia išsivežti pergalę.
