„Pralaimėjimų serija buvo velniškai sunki. Į galvą lindo įvairios mintys. Ar tikrai sezonas jau palaidotas? Ar pavasarį ruošimės tik LKL kovoms?“, – tinklalapiui Eurolyga.lt juodojo „Žalgiriui“ periodo išgyvenimais dalijosi E.Ulanovas.
Devyni pralaimėjimai iš eilės, patirti lapkričio ir gruodžio mėnesiais, „Žalgirį“ buvo nustūmę į paskutinę Eurolygos vietą, o komandos prisikėlimu tikėjo tik ištikimiausi sirgaliai.
Ledus žalgiriečiai pramušė Miunchene, totaliniu stiliumi pranokę vietos „Bayern“. Teigiama banga tęsiasi jau 11 rungtynių, kuriose Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai žaižaruoja įspūdingu efektyvumu.
Pagreitį įgavę žaliai balti ant menčių guldė vieną varžovo po kito, iškovojo aštuonias pergales ir priartėjo prie išsvajotos atkrintamųjų zonos.
Per mažai apdainuotu šios atkarpos herojumi tapo E.Ulanovas, „Žalgiryje“ žaidžiantis jau šeštąjį sezoną. Pasitikėjimu spindintis 28-erių kaunietis aikštelėje jaučiasi puikiai – agresyvumas, geri sprendimai, vėl taranuojami varžovai žaidimu nugara, kamuolio nusimetimai ir stabili gynyba.
E.Ulanovo pastaroji septynerių rungtynių atkarpa – antra pagal gerumą karjeroje.
Daugiausiai laiko ant parketo praleidžiantis žalgirietis (vid. 26 min.) visuose mačuose rinko dviženklį naudingumo balų skaičių – vidutiniškai pelnė po 12 taškų (55,5 proc. trit.), atkovojo po 3,7 kamuolio, atliko po 3,1 rezultatyvaus perdavimo bei fiksavo po 16,1 naudingumo balo.
Naudingiau jis žaidė tik nuo 2017-ųjų lapkričio iki 2018-ųjų sausio, Eurolygos trečiąja vieta nuspalvintame sezone. Tuomet per septynerių rungtynių seriją E.Ulanovas rinko po 16,7 naudingumo balo.
Skeptikų visada buvo ir bus, bet 199 cm ūgio kairiarankis puolėjas yra labai svarbi Lietuvos čempionų dėlionės dalis, kuri šiuo metu demonstruoja žaidimą, prilygstantį Eurolygos lengvųjų krašto puolėjų elitui.
„Nejaučiu, kad tai yra geriausias mano krepšinis, nes tikiuosi, kad ateityje bus dar geriau, – Eurolyga.lt šyptelėjęs savo sportinę formą komentavo E.Ulanovas. – Žinoma, jei žiūrėtume į statistiką, tai matome, jog žaidimas yra geras. Bet visose sporto šakose visada pasitaiko nuopuolių. Negali varyti kaip robotas – visad aukštame lygyje. Dabar yra gerai, džiaugiuosi, bet reikia stengtis šią formą išlaikyti ir toliau.“
„Žalgiro“ puolėjas tinklalapiui Eurolyga.lt papasakojo apie karštą asmeninį ruožą, išgyventą sunkų juodąjį komandos periodą, kurį pakeitė sėkminga atkarpa, išaugusius sirgalių lūkesčius, būsimą mačą su „Chimki“, tikėjimą šansais patekti į atkrintamąsias bei vasarą laukiantį sprendimą.
– Ar pagerėjusią jūsų sportinę formą galima su kažkuo sieti? Kas tai lemia?
– Neįsivaizduoju. Netikiu, kad yra vienas receptas. Kodėl taip nebuvo anksčiau? Kodėl taip nežaidžiau sezono pradžioje? Reikėtų knaisiotis labai giliai ir ieškoti priežasčių. Galbūt sveikata, galbūt vaidmuo, galbūt nelengva vasara su rinktine. O gal susidėjo visos šios priežastys?
Geras žaidėjas didžiąją sezono dalį turi gerą formą, o jei užeina blogesnis periodas, greitai jį pakeičia į gerą. Todėl nesinori dabar mėtytis, norisi išlaikyti gerą žaidimą.
– Ar Eurolygoje su kiekvienu sezonu žaisti yra vis sunkiau?
– Eurolygoje, manau, teisėjai kitaip traktuoja situacijas, nei, tarkime, Lietuvos krepšinio lygoje. Tikrai skiriasi, leidžiamas didesnis kontaktas. Kartais tenka žaisti prieš didesnius varžovus, nes krepšinis keičiasi. Nėra lengva žaisti ir prieš savo pozicijos žaidėjus, o tuo labiau prieš ketvirtus numerius.
Jei varžovai mato, kad man gerai sekasi prieš mažesnį ar fiziškai silpnesnį žaidėją, tuomet pastato ketvirtą numerį. Tikrai būna sunku. Reikia ieškoti kitų kelių, bet dėl to ir yra įdomi Eurolyga. Visi ruošiasi, visi seka ir žino tavo stipriąsias puses.
Kiekvieną dieną reikia pasiūlyti kažką naujo.
– Panašu, jog jūsų žaidimas nugara vėl yra didelė grėsmė varžovams.
– Pasitikėjimas auga. Tai yra natūralu. Jei rungtynėse pasiseka keletas epizodų, nori įrodyti, pasiimti ant savęs ir padaryti. Bet viskas turi būti su protu. Kartais pagalvoju, kad su tuo žaidimu nugara per daug forsuoju. Kiti stebi, ką darai, o tu prabumbsi kamuolį nemažą laiko tarpą. Reikia rasti viduriuką, balansą.
Eurolygoje fiziškumas yra labai didelis. Nebus taip, jog visada pribumbsėsi. Visi varžovai žiūri, seka, analizuoja. Uždaro ranką, uždaro stipresnį judesį. Kažkas padvigubina, kažkas keičia gynybos sistemas – padeda tai iš vienos pusės, tai iš kitos.
Nėra taip paprasta, jog ateini, apsistumdai ir įmeti.
– Ar po pastarųjų sėkmingų sezonų juntami išaugę sirgalių lūkesčiai?
– Tai jautėsi nuo pat sezono pradžios, jautėsi ir pernai, kai buvome palepinę sirgalius su finalo ketvertu. Visi buvo pripratę prie mūsų gero žaidimo. Pralaimėjimai skaudūs. Kai nesiseka žaisti, komanda pralaimi, o asmeniškai pavyksta ne taip, kaip norėtųsi, tuomet jaučiasi spaudimas ir iš šono. Bet ir pats reikalauji iš savęs daug. Kartais nutinka sunkus momentas, nes iš savęs spaudi per daug.
Pralaimėjimų serija buvo velniškai sunki. Lindo įvairios mintys. Ar tikrai sezonas jau palaidotas? Ar pavasarį pradėsime ruoštis tik LKL? Bet tai yra dar vienas įrodymas, jog Eurolyga – nenuspėjama.
Visiems aiškini, kad palauktų ir neskubėtų daryti išvadų. Jie sako: ne, jau matyti, jog šiemet nieko nebus. Tai puikus įrodymas, kad per anksti viską spręsti.
Kitas dalykas, negali džiaugtis per daug, nors komandai sekasi ir gerai. Viskas gali pasikeisti labai greitai. Tai svarbi aukšto lygio sporto taisyklė – negali per daug džiaugtis ar liūdėti, nes viskas gali labai greitai apsisukti.
– Kiek sunki buvo ta devynių pralaimėjimų atkarpa?
– Situacija nebuvo iš geriausių. Pažiūri į lentelę, o tu esi dugne su kitomis komandomis. Visi pradeda ieškoti kaltų – komplektacija prasta, traumos... Bet mes pralaimėjome po vieną ar du taškus. Žaidėme daug gerų rungtynių, tik pritrūkdavo vieno gero puolimo ar gynybos. Mes tą žinojome. Sėkmė galiausiai atsisuko į mus. Nežinau, ar tai galima vadinti sėkme, bet ji atsisuka į tuos, kurie jos nusipelno.
Per daug neliūdėjome sezono pradžioje, per daug nesidžiaugiame ir dabar. Į kiekvienas rungtynes žiūrime atskirai. Žaidžiame su geromis komandomis. Laukia pavojingi varžovai, o vienas jų – jau antradienį vakare. Nepamenu, kada laimėjome prieš „Chimki“. Bus labai sunku.
– Ar didžiausias pokytis, lyginant su nesėkminga serija, yra pagaliau kristi pradėję metimai?
– Metimai tikrai prie to prisideda. Bet susideda daug dalykų: kaip susikursi metimą ar žaisi pagal planą? Mūsų stipriąja puse visada turi būti gynyba. Buvo gerų gynybinių rungtynių. Tokias turėjome ir Vitorijoje.
Svarbiausia yra laikytis plano. Nesame tie, kurie daug improvizuos ir padarys gerą šou žiūrovams. Nė vienas iš mūsų toks nėra, kuris gali sau tą leisti ir tai daryti stabiliai. Pas mus iššauna tai vienas, tai kitas. Turi būti tęstinumas. Turime nesiblaškyti, suprasti, kur norime atakuoti ar kada kažkam reikia žengti žingsnį į priekį.
Bet dabar mes negalime džiaugtis per daug, nes dar nieko nenuveikėme.
– Kokį įspūdį palieka Maskvos srities „Chimki“?
– Sunkiai nuspėjama komanda. Aleksejus Švedas lemia labai daug. Jis vienas rungtynes gali žaisti stebuklingai ir tempti „Chimki“ į priekį, o kitas, atrodo, su savimi nusinešti komandą ir paskandinti. Žinoma, tai velniškai talentinga komanda, kuri suburta įveikti varžovus puolimu. Begalė metikų ir A.Švedas, kuris gali kurti jiems progas. Turime koncentruotis į jį. Jis yra labai geras taškų rinkėjas, vienas geriausių Eurolygoje.
Puolime turėsime išnaudoti varžovų minusus kuo efektyviau, gynyboje – neleisti jiems jaustis laisvai.
– Ar prieš svarbiausius sezono mūšius dar juntama įtampa ar jaudulys?
– Stengiesi būti vienodai susikaupęs kiekvienam mačui. Daug metų turiu savo rutiną, kuri prasideda nuo ryto. Valgis ir miegas konkrečiu laiku. Susikaupimas visada yra rimtas.
Jauduliukas buvo ir bus, bet jis yra teigiamas. Juk dirbame darbą, kurį mylime. Jei tavęs jis nejaudina, tuomet kažkas negerai. Žinau, kad aikštelėje bus sunku ir nelengva, į ją aš neinu gerai praleisti laiko.
Visada reikia kažką įrodyti.
– Kaip dabar vertinate „Žalgirio“ šansus patekti į atkrintamąsias varžybas?
– Jei manęs klaustumėte prie pergalių balanso 3-12, atsakymas būtų buvęs, jog mums reikia mažo stebuklo. Dabartinėje situacijoje viskas yra kitaip. Mes žiūrime optimistiškai. Manau, kad galime patekti, šansai tikrai nėra blogi. Bet kiekvienos rungtynės gali viską pakeisti, tad turime galvoti tik apie mačą su „Chimki“. Jei pavyktų laimėti, tai žengtume žingsniuką į priekį. Šansų patekti į atkrintamąsias turime ir jais tikime.
– Kur „Žalgiris“ dar gali stiebtis ir tobulėti?
– Jei „Žalgirį“ norime visada matyti atkrintamosiose, tai visada bus kur tobulėti. Šiuo metu su klubu viskas yra gerai, žingsniai geri. Nekalbu apie žaidimą, o apskritai apie organizaciją – administraciją, vadybą, marketingą, išparduodamus bilietus, didžiulį sirgalių palaikymą. Viskas yra super.
Kalbant apie klubą, gal reikėtų didesnio tęstinumo išlaikant žaidėjus. Mūsų sudėtis kasmet keičiasi po 6-7 žmones. Turbūt mes negalime sau leisti išlaikyti lyderius.
Visada galime gerinti detalių išpildymą žaidime. Bet tai yra normalu. Visos komandos ruošiasi, ne mes vieni tokie protingi. Žaisti reikia geriau, atnešti pergalių ir visi bus laimingesni.
– Kas turėtų nutikti, jog E.Ulanovas paliktų tokią organizaciją?
– Viską reikės spręsti pasibaigus sezonui. Tuomet ateis pačios geriausios mintys. Dabar blaškytis būtų kvaila, tai pakištų koją ir mano žaidimui, ir komandos.
Viską spręsti reikės sezono pabaigoje, tuomet ateis geriausias sprendimas.
