38-erių „Žalgirio“ sporto direktorius švytėjo Eurolygos legendų apsuptyje.
Buvusį vidurio puolėją sveikino bičiuliai, buvę priešininkai ar kitų komandų atstovai. Iš viso to dėmesio gali atrodyti, kad „Žalgiris“ šiuo metu yra populiariausia komanda Belgrade. Juk visi mėgsta Pelenės istorijas.
R.Javtokas maloniai priima visus tuos sveikinimus. „Fenerbahče“ legenda Mirsadas Turkčanas 24sek atviravo prieš sezoną manęs, kad vien ketvirtfinalis šiai „Žalgirio“ komandai būtų milžiniškas pasiekimas. Bet Roberto tokia žalgiriečių sėkmė visai nenustebino.
„Visi nustebę. Visiems tai atrodo kažkas nerealaus“, – 24sek po Eurolygos finalo ketverto pristatymo ceremonijos pasakojo Robertas Javtokas.
Paties „Žalgirio“ vadovo toks žaliai baltų pasiekimas taip nepribloškė. Nuo 2011-ųjų jis pats iš arti matė, kiek „Žalgirio“ šeima įdėjo daug pastangų pakelti organizaciją į elitinį lygį.
„Žalgiriui“ Eurolygos čempionų titulas dabar taip arti, kaip dar nebuvo per 19 metų – per porą metrų šalia trofėjaus sėdėjusių Šarūno Jasikevičiaus ir Pauliaus Jankūno.
R.Javtokas geriau nei bet kas kitas žino, kas yra vienintelė galimybė laimėti Eurolygą. Tokią per savo ilgą karjerą ir 10 metų Eurolygoje centras turėjo tik sykį – būtent 2007-aisiais.
„Mūsų darbas dar nebaigtas“, – tvirtai pasakė R.Javtokas.
Europai „Žalgiris“ jau dabar atrodo kaip nugalėtojas ir nuotaikingas finalo ketverto svečias. Bet žalgiriečiai dar pasirengę drebinti Eurolygą savo siurprizais.
– „Žalgiris“ dar nebuvo sulaukęs tiek daug dėmesio. Kaip sekasi su juo susitvarkyti? – 24sek Belgrade paklausė R.Javtoko.
– Įspūdžiai geri. Aišku, norisi susikaupti, mažiau žaidėjus balamutinti, bet jeigu reikėtų rinktis tą dėmesį ir patekimą į finalo ketvertą... Imam dėmesį (juokiasi).
– Galbūt finalo ketverto metu jūs turite ir kokių nors kitų užduočių, svarbių susitikimų Belgrade?
– Susitinkame ir kalbamės su visais. Šiaip gyvename įprastu rungtynių ritmu. Visi važiuojame į treniruotes, dalyvaujame vaizdo peržiūrose.
„Žalgiris“ yra viena šeima ir esame visi išvien kartu. Daugiau dirbame prie komandos.
– Ar yra skirtumas finalo ketverte dalyvauti kaip žaidėjui ir vadovui?
– Yra, yra.
Žaidėjo koncentracija yra trigubai didesnė. Šalini visas tas papildomas mintis. O kai nežaidi, gali sau leisti daugiau. Visai kitas grafikas, tad skirtumas labai didelis. Tiek fiziškai, tiek emociškai.
– Ką apie „Žalgirio“ sezoną kalba kiti sutiktieji?
– Visiems jis yra neeilinis, visiems stebuklas. Mes to siekėme.
Kasmet tikėjau, kad čia galime patekti. Tai neįvykdavo, bet kai nuolat tiki, vieną dieną ateina. Ir tai neatrodo kaip stebuklas. Tiesiog darbo proceso vainikavimas.
– Ar žmonės prieina, pasveikina su sezonu?
– Visi nustebę. Visiems tai atrodo kažkas nerealaus.
Bet man asmeniškai tai nėra stebuklas. Įdėta labai daug nuoseklaus darbo: Pauliaus Motiejūno, trenerių, administracijos. Dėl to mes dabar čia ir esame.
– „Fenerbahče“, CSKA ir „Real“ komandoms finalo ketvertas yra eilinė diena biure. Kokiomis nuotaikomis gyvena „Žalgiris“ ir kaip tas emocijas išnaudoti pusfinalio rungtynėms?
– Šaras leidžia žaidėjams viduje jausti šventę. Aišku, niekas nešvenčia, bet viduje, galvoju, jie labai laimingi.
Kita vertus, Šaras neduoda jiems pasijausti, kad jie kažką laimėjo. Atvažiavome čia tikrai ne dalyvauti, o pabandyti pasiekti viršūnę.
Žaidėjai negyvena tokiomis emocijomis, kad jau kažką pasiekė. Mūsų darbas dar nebaigtas.
Sekmadienį žinosime, ką nuveikėme.
Tas šansas gali pasitaikyti tik kartą gyvenime. Jo neišnaudojus, pasitaupius, neatidavus, nepatikėjus, to šanso daugiau gali ir nebūti.
– Ar ta pergalė reguliariajame sezone ir atkaklios dvejos rungtynės su „Fenerbahče“ prideda tikėjimo pergale pusfinalyje?
– Manau, kad šiemet buvo didelis jų progresas, kad žaidėjai tiki, jog gali nugalėti ir patekti į finalo ketvertą. Jie įsitikino savo jėgomis, kad dideli klubai – ne visi gali sužaisti geriau.
Manau, visi savimi tiki. Prieš „Fenerbahče“ žaisti netikint... Geriau visai nežaisti. Vienąsyk nugalėjome, kodėl nenugalėjus antrąkart?
Finalo ketvertas yra vieno mačo varžybos, kuriose visko gali būti. Turime didelį šansą ir bandysime jį išnaudoti. Tas šansas gali pasitaikyti tik kartą gyvenime. Jo neišnaudojus, pasitaupius, neatidavus, nepatikėjus, to šanso daugiau gali ir nebūti.
– Kokio „Žalgirio“ sirgalių palaikymo tikitės Belgrade?
– Net neįsivaizduoju kiek, bet kuo daugiau, tuo geriau.
Nėra lengva tuos bilietus gauti, ir kainos didelės. Kiek bus, bus šaunu. Žinome, kad visada mus palaiko visose rungtynėse, bet laukiame kuo daugiau.
– Ar ši „Žalgirio“ pasaka padeda didinti rėmėjų ratą ir augintis finansinius raumenis kitam sezonui?
– Atrodo, kad turėtų, bet realiai taip nėra. Visi euforijoje, visi labai laimingi, bet kad gerokai padidintų biudžetą kitiems metams, tai taip nėra.
Sunku – Lietuvos rinka nėra didelė. Nėra, kur dar nebūtume buvę. Visi klubai mina tuos pačius slenksčius.
Kažkiek procentaliai labai nedaug padės, bet tikiuosi, kad gal visi plačiau atvers pinigines. Norisi išlaikyti tuos žaidėjus, kad „Žalgiris“ nebūtų tik laikina stotelė.
Norisi, taip nebus, bet nežinau... Norisi, kad biudžetas šiek tiek padidėtų, kad išlaikytume žaidėjus ir augtume toliau.
– Ar rasti stambų tarptautinį investuotoją realu?
– Daugiausia šansų atsivedant iš užsienio gerus žaidėjus, kurie būtų įdomūs toms rinkoms, apie kuriuos daug rašytų. Pavyzdžiui, atsivežti kiną ir gal Kinijos rinka ateis (šypsosi).
Viskas priklauso nuo žaidėjų paieškų, kiek jie geri. Bet mūsų biudžetas limituotas. Atsivežti gerą žaidėją iš kitos valstybės be galo sunku, nebent jis ieško tramplino į didesnį klubą.
Arba visa Eurolyga surastų kokį didelį rėmėją.
– Jums tai pirmasis sezonas „Žalgirio“ sporto direktoriaus pareigose. Ką per tuos metus išmokote?
– Čia viskas dar tik prasideda. Visur, kur pasibeldžiu, reikia kažko naujo išmokti.
Kur patobulėjau? Nežinau, pradėjau į elektroninius laiškus atrašyti (juokiasi). Mokausi kiekviename žingsnyje. Visur viskas nauja. Tiesiog stengiuosi ir tiek.
– Įdomu? Galvojote, kad bus sunkiau ar lengviau?
– Niekada negalvojau, kad tai bus lengva. Bet tai nėra 24 valandas kasti duobę ar koks kitas fizinis darbas. Nėra lengva ar sunku, bet man tai patinka.
Nėra paprasta iš krepšinio pereiti į biurą ir viską žinoti. Bet dėl to nesijaudinu. Turiu gerą mokytoją (Paulių Motiejūną, – aut. past.), kuris visada šalia. Aplinkui geri specialistai. Kur reikia, ten beldžiuosi į duris.
