Tautvydas Sabonis oro uoste įsitaisė šalia Rolando Šmito ir Achille Polonaros.
Pats karjeros metu dažniausiai ketvirtoje pozicijoje rungtyniavęs 30-metis su dviem „Žalgirio“ sunkiaisiais kraštais kažką karštai aptarinėjo ispanų kalba, kuri Tautvydui – tarsi gimtoji.
Andalūzijos regione Ispanijoje augęs T.Sabonis daugybę metų vėliau žaidė šios šalies klubuose, tad kalbėdamasis su taip pat ne vienerius metus karjeros duoną Pirėnų pusiasalyje krimtusiais latviu ir italu Kazio Maksvyčio asistentas gali prisiminti sau puikiai pažįstamą, bet dabar rečiau vartojamą kalbą.
„Rolandas šneka kaip vietinis“, – 15min žurnalistui apie dešimtmetį Ispanijoje praleidusį latvį sakė T.Sabonis.
Jam neprireikė nė sekundės, kad tarsi automatas iš ispanų persijungtų į lietuvių kalbą ir įsijautęs dėstytų mintis apie šiųmetinio „Žalgirio“ sėkmės priežastis.
2019 m. trenerio karjerą „Žalgirio“ dubleriuose pradėjęs, o 2020 m. vasarą prie pagrindinio Kauno klubo trenerių štabo prisijungęs Tutis, kaip jį vadina beveik visi – nuo artimųjų iki komandos narių, jau spėjo padirbėti su trimis skirtingais vyriausiais treneriais: Martinu Schilleriu, Jure Zdovcu ir Kaziu Maksvyčiu.
Pirmajame sezone T.Sabonis su „Žalgiriu“ liko netoli nuo Eurolygos atkrintamųjų ribos, praėjusiais metais su komanda patyrė nuopuolį, kai liko paskutiniai Eurolygoje ir pirmą sykį nepateko į LKL finalą, o šiemet kuria Pelenės istoriją Eurolygos, realiai nusitaikę sugrįžti į atkrintamąsias pirmą sykį nuo Šarūno Jasikevičiaus laikotarpio Kaune.
„Tai štai, kas visas paslaptis išpasakoja“, – su šelmiška šypsena į 15min žurnalisto ir T.Sabonio pokalbį įsitraukė K.Maksvytis.
„Matai, bajerius kala, toks ir treneris“, – atsiliepė Tutis, kol Kazys pridėjęs ranką prie burnos signalizavo apie savo asistento neva per didelį plepumą.
Du vyrai susipažino dar prieš keliolika metų, kai T.Sabonis žaidė K.Maksvyčio vadovautose jaunimo rinktinėse, kurios šlavė visus nuo kelio ir rinko vien aukso medalius, o dabar jie išvien siekia pergalių Eurolygoje.
15min kalbėjosi su T.Saboniu apie „Žalgirio“ sėkmės paslaptis, ypatingą K.Maksvyčio savybę, Tautvydo ambicijas trenerio kelyje ir ryškiu „Žalgirio“ lyderiu tapusį Edgarą Ulanovą.
Pokalbį su T.Saboniu apie NBA lygoje dominuojančio jo brolio Domanto žaidimą galite rasti čia.
– 12-8 ir penktoji vieta po 20 turų (15min su T.Saboniu kalbėjosi dar prieš „Žalgirio“ rungtynes su „Panathinaikos“ – aut. past.). Daug kas nurašė „Žalgirį“ prieš sezono pradžią, o ar pats jautei, kad gali viskas šį sezoną būti taip gerai?
– Kai ruoši komandą, visi treneriai ir kiti, Paulius (Motiejūnas), Erikas (Kirvelaitis), darome tą komandą, žiūrime tuos variantus, kad būtų geriau. Pasiimi Keenaną po sezono, kai nežinai, koks jis bus, Rolandą paimi, tikiesi iš jo daugiau, nors jis tokiose situacijose nebuvęs. Daug mūsų žaidėjų – Dimša, Biras, Arnas – tokioje Eurolygoje nedaug žaidę, bet tikėjome, kad iš jų galėjome maksimumą išspausti.
Iki penktos vietos, nemeluosiu, niekas taip negalvojome, bet matai kasdien darbą, tą kiekvieno žaidėjo atsinešimą, esame labai patenkinti. Penktos vietos nesitikėjome, bet potencialą šioje komandoje tikrai matėme.
Penktos vietos nesitikėjome, bet potencialą šioje komandoje tikrai matėme.
– Buvai to nuopuolio pernai dalimi, dabar su komanda išgyveni pakilimą. Kas labiausiai pasikeitė komandoje per vasarą, kad iš autsaiderių tapote vienais lyderių?
– Pasitikėjimas – treneriu, sistema. Daugiau lietuvių šiais metais yra, kiekvienas jų turi didelį vaidmenį. Tas labai svarbu. Ir kitas dalykas, kad labai pasisekė su užsieniečiais. Keenanas, Kevarriusas yra amerikiečiai, bet sakyčiau, tokio europietiško stiliaus, kaip ir Walkupas būdavo. Labai lengva su jais dirbti, jie abu norėjo prisitaikyti prie Lietuvos, labai daug klausinėjo, abu jie labai geri žmonės. Rolandas tai iš viso kaip lietuvis, TC (Tyleris Cavanaugh – aut. past.) jau buvo komandoje. Tai iš tos pusės labai pasisekė. Toks bendrumas, pasitikėjimas.
Taip pat, aišku, ir trenerio įdirbis nuo pat pasiruošimo sezonui. Nors ir nebuvo nuo pradžios, bet mes su Gintaru darėme tai, ko norėjo treneris, ir tas labai matosi.
– Kol Keenanas Evansas buvo sveikas, daugelis laurus atidavė jam, bet net ir be jo skinate pergales. Kaip apibūdintumėt šio sezono „Žalgirio“ sėkmės paslaptį?
– Ta lyderystė prasideda nuo Arno, nuo Ulės. Jie atneša tokį kovingumą, norą, iniciatyvą. Tada ir tie patys Rolandas, Achile, Isaiah pasiima ir patys kažko įneša. Čia grįžtame prie to, kad Kazys daug pasitikėjimo duoda žaidėjams. Jie jį pasiima ir matosi tas rezultatas, ypač pradedant nuo Ulės ir Arno.
– Vis daugiau laurų atiduodama treneriui K.Maksvyčiui. Jau beveik metai, kai dirbi jo trenerių štabe. Kokie pagrindiniai aspektai patinka dirbant su šiuo treneriu?
– Taip pat kaip ir žaidėjams, taip ir treneriams duoda laisvės, pasitikėjimo. Užduoda daug darbo, per treniruotes skautingo reportus ruošiame arba aš, arba Evaldas (Beržininkaitis). Pateikiame, ką mes norėtume daryti, o treneris tikrai tiki, klauso, labai diskutuojame. Bet pagrindinis dalykas yra tas pasitikėjimas. Jis labai tiki savo žmonėmis. Su juo labai lengva kalbėti. Nėra taip, kad reikia daug įrodyti. Geras darbas, kasdien toks komandiškumas, šeimyniška atmosfera.
Aš ir pats, kai žaidžiau rinktinėje pas jį, girdėjau, kad gera su juo dirbti, tai tuo įsitikinau.
– Dirbi jau su trečiu „Žalgirio“ vyr. treneriu. Buvo M.Schilleris, buvo J.Zdovcas, dabar yra K.Maksvytis. Ar galėtum palyginti šiuos tris trenerius, kuo kiekvienas iš jų pasižymėjo labiausiai – ar tas K.Maksvyčio suteikiamas pasitikėjimas ir skiria jį nuo kitų trenerių?
– Prie Schillerio gal buvo kitaip, vis dėlto pirmi mano metai, to pasitikėjimo iš jo man nebuvo. Jure jau tikrai manimi tikėjo, diskutuodavome daug, per rungtynes taip pat klausydavosi. Kazys ir Jure tikrai labiau manimi pasitikėjo negu Schilleris, bet vėlgi, pirmi mano metai buvo, Schillerio irgi pirmi metai, tai negali tiek daug prašyti.
– Tau pačiam tai jau trečias sezonas Eurolygoje. Ko per šį laiką asmeniškai išmokė šis turnyras?
– Kaip ir Evaldas dažnai sakydavo ir kaip pabrėžia Eurolygos šūkis „Every game matters“ – kiekvienos rungtynės svarbios, kiekviena detalė svarbi. Negali atsipalaiduoti, už viską varžovai bando bausti, turime bandyti bausti ir mes. Kad ir 10 taškų skirtumas, nieko tai nereiškia. Visi bando kabintis, visi nori laimėti, visi matome turnyrinę lentelę, kur viena pergalė ir viskas gali pasikeisti. Mes ketverias iš eilės laimėjom, bet ir toliau turime dirbti savo darbą, gerbti kiekvieną ataką ir daryti, ko prašo treneris.
– Ketvirtą sezoną dirbi asistentu, o kaip matai savo ateitį, ar yra ambicija kada nors tapti vyriausiuoju treneriu?
– Ruošiesi rungtynėms, dirbi, kalbi, atrodo, kad viskas faina dirbant treneriu. Bet tas dar anksti. Dabar esu patenkintas situacija, kurioje esu. Jei būtų kažkas prieš ketverius metus, kai dar žaidžiau antroje Ispanijos lygoje, pasakęs, kad būsiu asistentas aukščiausioje lygoje, nebūčiau tikėjęs. Dirbi, bandai mokytis kiekvieną detalę, klausyti, ką treneris sako, pasiimti kažką iš kiekvieno trenerio. Pasiimu iš kiekvienos išskautintos komandos, pasiimu daug iš Evaldo, vis tiek jis buvęs prie Šaro. Bandai mokytis. O laikas parodys, kur atsidursiu. Dabar žiūriu į priekį, kiekvieną dieną, o vėliau matysime.
– Tavo buvęs komandos draugas rinktinėje Edgaras Ulanovas prie Kazio Maksvyčio atsiskleidė naujomis spalvomis, meta lemiamus metimus. Matei Edgarą ir pernai, kuo jis kitoks šiemet, ar tai Kazio nuopelnas?
– Galvoju, kad daug atėjo iš Kazio. Tas pasitikėjimas, abu daug metų dirbę, nuo jaunystės. Kitas dalykas, ir visi taip sako, kad jis labai norėjo to kapitono vaidmenio. Dabar jis žaidžia lyg ant sparnų, turi didelį pasitikėjimą, žaidėjai tiki juo, treneriai tiki. Jo darbu, jo atsinešimu kiekvieną dieną, jo lyderyste ir kapitono vaidmeniu. Manau, kad tas tikrai daug jam padėjo.
