Dėmesys Tautvydui Saboniui, kaip ir kitiems šios šeimos atstovams, nėra itin malonus dalykas. Bet sunkiai išvengiamas.
Pirmiausia – dėl ūgio. Arvydas Sabonis siekia 221 cm, sūnūs Domantas, Tautvydas ir Žygimantas – atitinkamai 211, 203 ir 200 cm, o dukra Aušrinė – 194 cm.
Sunku būtų nepastebėti tokios šeimynėlės, kurioje 168 cm ūgio Ingrida Sabonienė atrodo lyg coliukė.
Antra žinomumo priežastis – Sabonių statusas krepšinyje.
Didysis Lietuvos krepšinio ąžuolas A.Sabonis yra absoliuti krepšinio legenda ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje, o jo pėdomis sėkmingai žengia ir jaunėlis Domantas, pastaruosius dvejus metus įsitaisęs tarp NBA žvaigždyno.
Tučiui buvo 12 metų, kai jis suprato, jog jo tėtis yra didžiausia krepšinio žvaigždė.
Sabonių šeima tuomet gyveno Malagoje, o šiame Andalūzijos mieste su Kauno „Žalgiriu“ lankėsi paskutinį karjeros sezoną žaidęs Arvydas Sabonis, vėliau nusiskynęs ir Eurolygos MVP trofėjų.
„Pamenu tas rungtynes „Unicaja“ prieš „Žalgirį“. Visi šaukė: Sabonis, Sabonis! Visur ir visada girdėjau klausimą: kaip tėtis? Blemba, ką aš žinau, tėčiui viskas lyg ir gerai (šypteli). Po to supratau, kad jis labai didelis žmogus ne tik savo ūgiu“, – 15min sakė T.Sabonis, šį sezoną dirbantis Martino Schillerio asistentu „Žalgiryje“.
28-erių metų 203 cm ūgio Arvydo Sabonio sūnus puikiai pamena ir tą ne vieną širdį Lietuvoje suskaldžiusį 2004-ųjų balandžio 8-osios vakarą Tel Avive, kai „Žalgiriui“ kelią į Eurolygos finalo ketvertą užkirto „Maccabi“ ir stebuklingu Izraelyje pramintas Derricko Sharpo tritaškis.
Tai yra viena iš dviejų temų, kurių Sabonių šeima stengiasi neliesti.
„Rungtynės Tel Avive 2004-aisiais bei 2000-ųjų metų Vakarų konferencijos 7-osios rungtynės „Portland Trail Blazers“ prieš „Los Angeles Lakers“. Šios temos pas mus yra slidžios, nelabai norime apie tai kalbėti. Geriau nešnekėti apie tai“, – 15min juokdamasis sakė Tutis.
Amerikoje ir Ispanijoje augęs T.Sabonis tiek daug laiko Lietuvoje dar niekada nebuvo praleidęs, jis grįždavo vasaros atostogoms arba per Kalėdas.
Dabar eina jau antrasis Tučio sezonas „Žalgirio“ sistemoje, kurioje jis startavo būdamas Arvydo Gronskio asistentu dubleriuose. Po metų – šuolis į pirmąją komandą, kai į Barseloną išvykęs Šarūnas Jasikevičius su savimi pasiėmė ir du asistentus bei fizinio rengimo specialistą.
Nors Lietuvos čempionų gretose dirbanti A.Sabonio atžala augo toli nuo Kauno, tačiau meilė „Žalgiriui“ iš tėčio buvo skiepijama nuo pat vaikystės, tad galimybę dirbti šiame klube Tutis priima kaip dovaną, už kurią visada bus dėkingas.
„Kas pažįsta Arvydą, tas žino, kad jam svarbiausia yra Lietuva, Kaunas ir „Žalgiris“, – meilės Kauno klubui priežastis dėstė T.Sabonis. – Visada žiūrėjau rungtynes, visada sirgau už „Žalgirį“, o dabar gavau šansą čia dirbti. Tai nėra darbas, ateinu ir kaifuoju, nes darau, ką myliu.“
Tinklalapyje 15min – išsamus pokalbis su Tautvydu Saboniu arba kitaip – Tučiu, kuris dalijosi mintimis apie dvejus metus „Žalgirio“ organizacijoje, užduotis ir tikslus, trenerio idealą, įprastas Sabonių atostogas, panašumus ir skirtumus tarp Arvydo ir Domanto, brolio potencialo lubas ir gandus už Atlanto.
– Kaip atrodo įprasta Tautvydo Sabonio darbo diena „Žalgiryje“?
– Atsikeli, pusryčiai ir važiuoji į areną. Jeigu turiu laiko, pasportuoju pats, o tuomet einu dirbti individualiai su žaidėjais. Dėl COVID-19 šį sezoną treniruočių turime labai mažai, todėl žaidėjai vis bando rasti laiko patobulinti save, o aš bandau kiekvienam jų padėti. Tuomet – varžovų analizė, rungtynių įrašų karpymas ir kiti dalykai.
– Ne vienas žalgirietis minėjo, jog esate bene daugiausiai dirbantis ir labiausiai motyvuotas jų matytas treneris, kuris praktiškai visada būna arenoje ir visada pasiruošęs padėti. Iš kur tokia aistra darbui?
– Nežinau, kiek esu kur buvęs ir matęs tikslo siekiančius žmones, jie myli savo darbą ir atiduoda jam visas jėgas. Man tai nėra darbas, tai yra kaifas. Būti „Žalgiryje“ ir dirbti bei mokytis iš trenerių štabo bei žaidėjų.
Ateinu, dirbu ir bandau mokytis kuo labiau. Noriu įrodyti, kad tikrai noriu čia būti ir galiu padėti visiems, kiek galiu.
– Koks jausmas būti „Žalgirio“ dalimi?
– Kaifas. Grįžti namo ir dirbti „Žalgiryje“. Aš negalėjau prašyti daugiau. Antri metai kaip esu treneris. Reikia tik toliau dirbti ir mokytis, daryti viską kuo įmanoma geriau.
– Kaip ir minėjote, didžiąją gyvenimo dalį praleidote Portlande ir Malagoje, iš kur tokia meilė „Žalgiriui“? Ar tėtis ją įskiepijo?
– Kas pažįsta Arvydą, tas žino, kad jam svarbiausia yra Lietuva, Kaunas ir „Žalgiris“. Visada žiūri rungtynes, visada sergi už jį, o dabar gavau šansą čia dirbti. Tai nėra darbas, ateinu ir kaifuoju, nes darau, ką myliu.
– Kiek dažna tema vaikystėje prie vakarienės stalo buvo „Žalgiris“?
– Dažnai, dažnai. Apskritai apie krepšinį kalbėdavome daug. Kartais sunku būdavo žiūrėti, nes kai „Žalgiris“ žaisdavo blogai, tėtis išjungdavo televizorių. Tai tiek ir matai (šypteli). Bet „Žalgiris“ buvo visada ir visur.
– Pernai dirbote su „Žalgirio“ dubleriais, šiemet – su pirma komanda. Kiek jaučiatės patobulėjęs ir ties kuriais aspektais labiausiai?
– Labai daug. Kaip tik minėjau tėčiui, kad per paskutinius keturis mėnesius daug labiau pažinau krepšinį. Aš ir taip jį supratau, bet visas detales dabar matau visai kitaip. Ir sezono pabaigoje, ir kai jis baigsis, aš toliau tobulinsiu save. Noras yra, tad viskas liuks.
– Kokiais būdais bandote tobulinti save? Ar tai – dalyvavimas seminaruose, knygų skaitymas bei rungtynių žiūrėjimas?
– Man labai padeda scoutingas (varžovų analizavimas – aut. past.). Žiūri ir matai, kaip treneriai reaguoja ar ką nors daro. Skaičiau, kad Xavi Pascualis visada bandydavo įsivaizduoti save kito trenerio pozicijoje bei ką darytų jo vietoje. Tą patį bandau ir aš. Žinoma, nesakau, kad esu tokio lygio treneris, ne ta tema. Bet žiūriu ir galvoju, gal būčiau ką nors daręs kitaip. Prieš rungtynes irgi tas pats. Dabar skiriu labai daug laiko krepšinio žiūrėjimui. Žiūriu ir mokausi.
Turime komandoje Evaldą Beržininkaitį, kuris daug metų dirbo prie Šaro. Jis turi daug žinių, kurios atėjo iš Šaro. Labai įdomu. Žinoma, skaitau ir daug knygų, tarp kurių – ir biografinės. Skaitau ir bandau suprasti. Dar tik dveji metai, bet bandau į šį gyvenimą įsivažiuoti.
– Kiek per savaitę peržiūrite krepšinio rungtynių?
– Per savaitę? Galime paskaičiuoti. Dvejas, kurias žaidžiame mes. Po trejas abiejų varžovų. Jau išeina 8. Antroje sezono pusėje mažiau žiūriu Domo rungtynių NBA, nes reikia išsimiegoti, darbo daug. Bet dvejas pažiūriu. Tai bus apie 10 rungtynių, bet per TV fone dar ką nors rodo... Na, rungtynių būna išties daug.
– Ar kada svarstėte, kur būtų nuvedęs karjeros kelias, jei ne krepšinio trenerio ar krepšininko duona?
– Būdamas mažiukas norėjau būti laidos vedėju, ypač krepšinio. Sakydavo, kad esu charizmatiškas. Dabar nežinau. Gal kokia laidelė, gal koks podkastas, kaip kad dabar yra populiaru. Nežinau, dabar minčių apie tai nėra, nes esu patenkintas, kur esu.
– Ar lengvai apsisprendėte baigti karjerą?
– Ne, labai sunku buvo. Kai dar žaidžiau krepšinį Ispanijoje, ėmiau lankyti trenerio kursus. Jaučiau, kad pradedu daugiau bendrauti su treneriais, o ne komandos draugais. Visada buvo įdomu, kodėl aikštelėje dalykai vyksta taip, o ne kitaip.
Vasara atėjo, daug variantų žaisti nebuvo, kur norėjosi. Norėjau būti arčiau žmonos ir šeimos, taip neišėjo. Buvo pora pasiūlymų iš LKL, bet nesinorėjo grįžti žaisti į Lietuvą. Tėvas paskambino Pauliui, o man pasisekė, kad gavau šansą „Žalgiryje“.
– Kokie yra jūsų profesiniai tikslai ir svajonės?
– Daug žmonių to klausia – ir žurnalistai, ir šeima. Nežiūriu taip toli. Supratau, kad turiu dirbti kasdien, o gyvenimas mane nusiųs ten, kur ir turėsiu būti. Nelabai galvoju apie tai. Aš tikrai labai patenkintas, kad esu čia. Labai visiems dėkoju, kad man davė šansą.
– Kas yra jūsų sektini pavyzdžiai trenerių gretose?
– Meluočiau, jei nesakyčiau, kad Šaras. Jei jis nėra geriausias, tai tikrai Top3 treneris Europoje. Aišku, tas jo griežtumas.. Dar neteko pas jį būti. Ateidavau į treniruotes, kažkiek pamačiau. Bet kaip jis išsireikalauja iš žaidėjų, yra pats gazas. Tai pats sunkiausias dalykas. Jis sunkiai, bet padaro. Finale turime rezultatą.
Šaras yra pavyzdys, bet su Martinu irgi labai malonu dirbti. Visai kitokia filosofija ir požiūris. Bet žaidžiame gerai, tad viskas liuks.
Vienas eina per pozityvą, kitas griežtas, tad geriausia būtų surasti tą viduriuką. Bet tai ir yra sunkiausia.
– Kada supratote, kad jūsų tėtis yra krepšinio superžvaigždė?
– Sunku prisiminti tiksliai, gal buvau truputį vyresnis, jau 12–13 metų amžiaus. Pamenu, kad gyvenome Malagoje, o „Unicaja“ žaidė su „Žalgiriu“.
Visi šaukė: Sabonis, Sabonis! Visur ir visada girdėjau klausimą: kaip tėtis? Blemba, ką aš žinau, tėčiui viskas lyg ir gerai (šypteli). Paskui supratau, kad jis labai didelis žmogus ne tik savo ūgiu.
– Ką reiškia būti žymaus žmogaus sūnumi? Nepaliaujamas dėmesys yra malonus ar varginantis dalykas?
– Priklauso nuo situacijos. Žinoma, kad malonu, kai rūpinasi tėčiu dėl jo sveikatos, nes jis jau vyresnis. Malonu pašnekėti su žmonėmis. Pakalbi 2–3 minutes, kaip jis žaisdavo Portlande, Madride ar Lietuvos rinktinėje. Visada ateina jaudulys į širdį, kad žmonės Arvydui, mano tėčiui, jaučia didžiulę pagarbą. Tikrai malonu.
– Sabonių šeima yra gausi, kiek dažnai jums tenka visiems kartu susiburti į vieną krūvą?
– Dabar dažniau, nes tik vienas iš mūsų gyvena Amerikoje. Seniau Žygis būdavo Ispanijoje, aš irgi Ispanijoje, Aušrinė – Anglijoje, o likę – Lietuvoje.
Dabar reikia, kad NBA sezonas pasibaigtų anksčiau, tuomet bus vasara ir Lietuvos rinktinė, atvažiuos Domas ir pabūsime. Jei COVID-19 leis, vis tiek rasime laiko visi kur nors nuskristi ir pabūti.
– Jūsų šeima – aukštaūgių ir žinomų žmonių. Ar galite ramiai paatostogauti?
– Būna, aišku. Sunku, kad nebūtų to dėmesio būnant kartu su Domu ar tėčiu, bet kartais dėmesio daugiau už juos gauna Aušrinė. Normali šeima – einame pavalgyti, einame pasivaikščioti. Nieko įspūdingo.
– Kai jums buvo 12 metų, jūsų tėtis, būdamas 39-erių metų, tapo naudingiausiu Eurolygos krepšininku. Kokie prisiminimai apie tai?
– Pamenu rungtynes prieš Malagą. Draugai sakė, kad tėtis senas, todėl „Unicaja“ laimės. Bet jis pelnė virš 20 taškų, dėjimai ir taškai ėjo iš visų pusių. Buvau „Unicaja“ gerbėjas, žaidžiau ten, bet dėl tėčio.. ateik čia!
Tuomet pradedi suprasti, kad jei 40-metis tampa Eurolygos MVP, nelabai lengva.
– Tikriausiai visi Lietuvos krepšinio sirgaliai pamena, kur buvo tą nelemtą 2004-ųjų balandžio 8-osios vakarą, kai „Žalgiris“ krito Tel Avive. Kaip jūs tai pamenate?
– Pamenu, kad visi žiūrėjome rungtynes. Labai daug žmonių apie tai vis manęs klausia. Neseniai skambino Izraelio žurnalistas, jis klausė to paties. Pasakysiu, kad mūsų šeimoje yra dvi temos, kurių neliečiame: rungtynės Tel Avive bei 2000-ųjų metų Vakarų konferencijos 7-osios rungtynės „Portland Trail Blazers“ prieš „Los Angeles Lakers“.
Šios temos pas mus yra slidžios, nelabai norime apie tai kalbėti. Geriau nešnekėti apie tai (juokiasi).
– Kokius panašumus ir skirtumus matote tarp tėčio ir brolio žaidimo?
– Pirmas dalykas – perdavimas. Nors tai visai skirtingi žaidėjai. Pasakysiu iš kitos pusės – gestai, emocijos, visos tos rankytės ir tie pasiukai. Kaip Domas užverda ar supyksta, tai grynas Arvydas, grynas mano tėtis.
Kalbant apie krepšinį – vienas 220 cm, kitas – 210 cm. Vienas mobilesnis ir greitesnis. Gal daugiau panašumų tarp tėčio ir brolio būtų, kai tėtis buvo jaunas. Bet charakteris, tai abu labai užsispyrę. Ne tik krepšinio aikštėje, bet ir už aikštelės ribų. Jie abu labai panašūs.
– Kokius krepšinio pagrindus vaikystėje tėtis bandė jums įskiepyti?
– Pamokų buvo. Pirmiausia, kad darbą visada darytume 100 proc., nesvarbu, koks tai darbas. Ne tik krepšinyje, bet viską daryti turi iš visų jėgų. Tėčiui dar labai, labai, labai svarbu buvo kūno priežiūra. Jis praėjęs tiek traumų, kad vis akcentuodavo tinkamą maistą, pietų miegą. Tai svarbiausias dalykas. Sakydavo, kad jei norime kuo ilgiau žaisti, tai turi būti sveikas kūnas. Tai ateina iš žmogaus, kuris žaidė iki 40 ir tiek praėjo.
– Ar buvo momentas, kada supratote, jog ir brolis gali būti didis krepšininkas?
– Nuo mažens. Šis klausimas man irgi būna dažnai užduodamas. Pamenu, kai su U16 rinktine buvome Italijoje. Klausinėjo tuomet apie mane ir šeimą, sakiau, kad būsiu, kas būsiu, bet mūsų šeimoje yra vienas ketveriais metais už mane jaunesnis. Jeigu viskas gerai, jis bus labai aukšto lygio žaidėjas.
Domas yra grynai kaip mano tėtis. Darbo etika jau 12 metų buvo puiki. Jis jau tada žinojo, ką nori pasiekti. Matosi smulkmenos. Ne taškai, o detalės. Aš jauniems žaidėjams dabar bandau įskiepyti darbo etiką, o Domas tą turėjo būdamas 12-metis. Galva irgi buvo.
– Domo sėkmės paslaptis – pavyzdinė darbo etika ir puikūs genai?
– Genai irgi padeda, žinoma. Gal jie atsispindi perdavimuose, judesiuose baudos aikštelėje. Tai daugiau atėjo iš tėčio, bet kažką gavo ir iš mamos.
Jis visada buvo protingas vaikas. Mokykloje – dešimtukai, miegoti visada eidavo laiku. Kai kiti nori kur nors eiti su draugais, jis eina miegoti, nes ryt laukia rungtynės.
Pamenu, kad per treniruotes manęs klausdavo, kodėl Domas verkia per treniruotes. Sakau, kad neverkia, jis nervuojasi, nes nori viską iš savęs išspausti.
Šių dalykų neišmokinsi, jis tą turėjo nuo ankstyvo amžiaus. Dėl to Domas dabar yra ten, kur jis ir yra.
– Žiūrite daug Domo rungtynių, kur jo žaidime matote pokytį, lyginant su pernykščiu sezonu?
– Treneris suteikė daugiau pasitikėjimo. Buvo Nate'as McMillanas, bet Nate'as Bjorkgrenas duoda daugiau laisvės, pasitikėjimo. Man kartais nepatinka, kad Domas atkovoja kamuolį ir iškart jį varosi, bet šiais metais jis atlieka po 6,2 rezultatyvaus perdavimo. Jis pasidarė visapusišku žaidėju. Pastaruoju metu metimas nusimušė, bet šiaip jis tritaškį meta be problemų. Jam dar tik 24-eri, jam dar daug darbo įdėti, metimą gerinti, pasitikėjimo dar daugiau turėti.
– Artėjant mainų lango pabaigai JAV žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie tai, jog Domas gali būti iškeistas, o treneris – atleistas. Ką galvojate apie šias naujienas?
– Jums patinka apie tai rašyti, kalbėti ir diskutuoti, kas gali būti. Mano nuomone, jei tu dukart žaidei „All-Star“ rungtynėse, „Indiana Pacers“ už jį turėtų gauti atgal labai daug, jog tokie mainai įvyktų. Bet aš noriu tikėti, kad klubas net nesvarsto jo išmainyti. Jis svarbus komandos žaidėjas. Žinoma, NBA visko gali būti, bet jūsų darbas yra rašyti, o aš, kaip jo brolis, galvoju, kad Domas liks Indianoje.
– Jei į Domą pažvelgtumėte trenerio akimis, ar jis jau siekia asmeninio žaidimo lubas? Kur dar matote vietos tobulėjimui?
– Tikrai ne, tikrai ne. Domas žino, kur dar gali pagerinti žaidimą. Jis dirba, jis protingas žmogus. Mes kartais kalbame su tėčiu, kad jis dar tik palietė. Metimas jam yra svarbiausias dalykas. Jei patobulins metimą dar labiau, negu yra šiemet, tai jam atidarys viską. Domas yra darboholikas ir žino, ko jam reikia. Iš Domo galime laukti dar daugiau.
– Teko skaityti, jog daug dirbate individualiai su Domantu. Kur ir kaip tai vyksta?
– Mes sportuojame Los Andžele. Aš vykdavau su juo pabūti, jis mane pakviesdavo. Aš dar žaisdavau pats. Dirbu su Domu, dirbu ir su treneriais. Tarp Europos ir NBA darbo pobūdis yra labai skirtingas.
Domas dabar yra TOP lygio žaidėjas – turi penkis trenerius ir dar tris draugus. Visi dirba su juo. Galima simuliuoti žaidimą penki prieš penkis. Žaidimas baudos aikštelėje, pagalbos įvairios, įkirtimai. Matai lygį.
To padaryti Kaune nebūtų įmanoma, neturime tiek žmonių. Aš pats dirbau, mačiau, žiūrėjau. Tikra faina.
– Ar galima ką nors iš to pritaikyti dirbant individualiai su žaidėjais „Žalgiryje“? Tarkime, su Mareku Blaževičiumi?
– Tikrai taip. Aš Marekui sakau ir rodau daug klipų, kuriuos iškarpau ir iš Domo žaidimo. Jam irgi patinka. Rodau, kaip gali būti geriau ar blogiau. Marekas yra geras žaidėjas. Jis įsiklauso į mano ar Arne Woltmanno pastabas, nori iškart išpildyti. Jis supranta, kur geriau ar blogiau. Domas yra topinis žaidėjas, todėl nematau nieko blogo, kad iš Domo kažką bandau įskiepyti Marekui.
– Sirgaliai neturi galimybės dažnai išvysti žaidžiantį Mareką Blaževičių, bet jūs kartu dirbate kasdien. Kiek jaunasis „Žalgirio“ centras, jūsų nuomone, ūgtelėjo šį sezoną?
– Žinoma, jam sunkus sezonas, atėjo į Eurolygos komandą. Jo vietoje turime net tris kitus aukšto lygio centrus. Manau, kad jam tikrai buvo nelengva prie to priprasti.
Bet jis labai tiki savimi. Kartais net per daug. Bet geriau turėti daugiau pasitikėjimo, nei išvis jo neturėti. Marekas dirba labai daug, stengiasi visada ir bando iš visų mokytis.
Jis turi turėti kantrybės, dirbti ir laukti savo šanso. Šansas ateis, tuomet reiks jį išnaudoti. Daug žmonių negauna net šanso, o jis gali jį gauti. Svarbiausia yra neperskubėti. Jam tik 19 metų. Ramiai, ramiai, viskas ateis.
– Dar prieš metus apie Mareką buvo kalbėta kaip apie NBA talentą. Ar jis dar gali pasiekti tą lygį?
– Aš manau, kad daug žmonių tuo tiki. Niekada nesakysiu, kad ne. Manau, kad jo darbo etika jį nuves ten, kur jis ir turi būti. Dabar Mareko tikslas yra įsilieti į „Žalgirio“ rotaciją ir toliau dirbti. Jei jis toliau dirbs, visko gali būti. Tikrai negaliu sakyti, kad šansų pasiekti NBA nebėra.
– Kuris krepšinis yra artimesnis jūsų širdžiai – NBA ar Europos?
– Su visa pagarba NBA, bet sakyčiau, kad Europos. Taip, man patinka žiūrėti NBA, kai daugeliui Europos trenerių – ne. Man patinka žiūrėti. Ir ne tik dėl Domo. Labai malonu žiūrėti atkrintamąsias varžybas. Ten daugiau individualaus talento nei komandinio darbo ar trenerio rankos. Europoje žiūri ir matai trenerio darbą, jo taktiką. Tai labai įdomu.
– Kokiu balu įvertintumėte „Žalgirio“ sezoną Eurolygoje?
– Aukštu balu. Kai Šaras išėjo ir pasamdė naują trenerį, daug žmonių nelabai tikėjo. Naujas treneris, nauja sistema ir visiškai kitoks stilius. Martinas parodė, kad galima ir su kitokiu stiliumi laimėti. Žaidimas yra geras. Dabar gal nesame geriausioje sportinėje formoje, bet liko ketverios rungtynės, tad viskas yra įmanoma. Dirbame, kad tai padarytume.
Iš 10 duočiau gal 8 ar 7.