Luisas Scola, Emanuelis Ginobili, Pablo Prigioni ar Andresas Nocioni yra geriausi Argentinos krepšinio influenceriai.
Tiek jaunesnis, tiek vyresnis krepšinio sirgalius Lietuvoje atpažįsta tą simpatišką kovingą žaidėjų būrį, kuris susijungęs į vieną kumštį tampa didžiule jėga olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose. Greitas, komandiškas ir simpatiškas krepšinis yra skiriamasis argentiniečių bruožas.
Normaliomis aplinkybėmis Kauno „Žalgirio“ ir Madrido „Real“ akistatoje Ispanijoje ketvirtadienį turėjo susitikti net keturi Argentinos krepšininkai. O tai – gen retas reiškinys Eurolygos arenose. Mat krepšinio tiltas tarp Argentinos ir Europos buvo pastatytas visai neseniai ir jį sėkmingai perlipo ne tiek jau daug Argentinos žaidėjų.
Dauguma jų sėkmingai įsikūrė Ispanijoje, bet retas kuris pažiūrėjo Lietuvos kryptimi. Nors įdomu, kad ryškiausi pastarojo meto argentiniečiai buvo ir „Žalgirio“ bei „Ryto“ radaruose.
Argentinos krepšinio Kolumbas
Kaimynai žiūrėjo į Luisą Scolą ir jo tėtį kaip į bepročius.
Luiso tėtis pusiau profesionaliai žaidė krepšinį. Devintajame dešimtmetyje jis 7–8 valandas per dieną sėdėdavo darbe banke, o 21–22 val. vakaro rinkdavosi su komandos draugais į treniruotę. Keliaudavo po Argentinos užkampius ir žaisdavo mažytėse krepšinio salytėse. Pinigų už tai gaudavo nedaug, bet ne dėl jų juk žaidė.
Vieną dieną tėtis Luisui virš garažo vartų pakabino lanką. Berniukas nuo šaligatvio driblinguodavo kamuolį tarp kojų ir mėtydavo krepšį. Nieko neįprasto tokiose krepšinio šalyse kaip Lietuva. Net Argentinoje kaimynai į šeimynėlę žiūrėjo kaip į bepročius.
Šalyje viešpatavo jo didenybė futbolas, o visas kitas sportas buvo tiesiog dėl įvairovės.
Lietuvoje vaikai pamilsta krepšinį žiūrėdami rungtynes pasodinti prie televizoriaus arba nuvesti į tribūnas. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje Argentinoje nebuvo kur pasižiūrėti gero lygio žaidimo. Tuo metu šalyje dar nebuvo kabelinės televizijos, todėl apie NBA krepšinį vietiniai girdėjo tik iš pasakojimų.
Tačiau argentiniečiai buvo kūrybingi. Jie pirkdavo senas VCR kasetes, kurias kažkas įsigydavo Amerikoje, perveždavo į Argentiną ir pardavinėdavo gatvėse. Kabelinė televizija auksinei Argentinos kartai tapo gidu po nematytą krepšinio pasaulį.
Prisižiūrėję „Chicago Bulls“ ir „Portland Trail Blazers“ susirėmimų NBA finalo serijoje, vaikai lėkdavo į lauką žaisti krepšinio. Ne vienas prieš vieną, du prieš du ar trise prieš tris, bet penkiese prieš penkis. Čia ir gimė tas komandiškumas ir vienybės jausmas, kuris vėliau porą dešimtmečių vedė Argentinos rinktinę ant nugalėtojų podiumo pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse.
Argentiniečiai degė ta pirma meile krepšiniui, o jų temperamentas pavertė šį žaidimą dar ir labai simpatišku. Su daug perdavimų, aktyviu judėjimu be kamuolio bei ta didele vietinių aistra. Pirmiausia – procesui, o tik po to rezultatui.
NBA transliacijos išmokė argentiniečius svajoti, o į Europą nutiestas pirmas tiltas – planuoti.
Tuo Argentinos krepšinio Kolumbu tapo ilgametis „Baskonia“ organizacijos architektas Alfredo Salazaras. Baskų krepšinio tvirtovės talentų žvalgas iki šiol ieško lobių Eurolygoje rungtyniaujančiai Vitorijos komandai.
A.Salazaras su savo kontaktais Argentinoje bendraudavo taksofonu, o pasileidęs pirmajai kelionei į Pietų Ameriką, paklydęs nuvažiavo 200 km nuo to taško, į kurį planavo.
Baskai neturėjo jokio lobio žemėlapio. Tiesiog dėl Ispanijos žaidėjų reguliavimo ir teisinių formalumų, dėl kurių egzistavo dvigubos pilietybės išimtis argentiniečiams, Vitorijos klubo vadovai nusprendė apsižvalgyti po Pietų Ameriką.
Ispanijoje tuo metu nebuvo daug aukštų vyrukų, todėl A.Salazarui įstrigo Marcelo Nicola. 206 cm ūgio taikliarankis sunkusis krašto puolėjas, kuris po daugybės metų taps Vilniaus „Ryto“ vyr. treneriu.
1989-aisiais M.Nicola tapo pirmuoju „Baskonia“ pirkiniu iš Argentinos krepšinio žemių.
Kai 1995-aisiais į Vitoriją atvyko 193 cm ūgio taikliarankis gynėjas Juanas Alberto Espilas ir su Marcelo Nicola tapo komandos vėliavnešiais, vartai atsidarė.
Po 9 metų nuo pirmojo A.Salazaro vizito į Argentiną, jaunimo rinktinių turnyre Ekvadore tribūnose sėdėjo jau trys skautai iš Europos. Jie vis kažką užsirašinėjo, o po rungtynių vienas iš jų priėjo prie septyniolikmečio Luiso Scolos ir prisistatė kaip „Baskonia“ atstovas.
Tai buvo tas pats A.Salazaras, pasiūlęs L.Scolai pasirašyti sutartį su Vitorijos klubu.
Luisas Scola, Andresas Nocioni, Fabricio Oberto, Pepe Sanchezas, Pablo Prigioni, Walteris Herrmannas, Carlosas Delfino, Rubenas Wolkowyski ir visas likęs argentiniečių desantas vėliau per visą pasaulį išreklamavo Argentinos krepšinio mokyklą.
Dabar didžiausi Ispanijos klubai turi atskirus skautus, kurie dirba konkrečiai Argentinos regione. Ten dažnai praskrenda ir NBA žvalgai, o paslapčių nebeliko. Argentinos ir Ispanijos trenerių, agentų ir žvalgų tinklas leidžia jausti pulsą ir pervežti į Europą arba NBA geriausiai pasiruošusius talentus.
„Tie žmonės pastatė tiltą iš Argentinos į Ispaniją. Jie buvo viso to pionieriai, – 15min pasakojo Madrido Real puolėjas Gabrielis Deckas. – Mes, argentiniečiai, garsėjame savo drąsa, energija, kurią paliekame aikštėje, ir kovingumu bet kurią akimirką bet kokiomis sąlygomis.
ACB yra labai konkurencinga lyga ir mums tinka kaip pirštinė ant rankos. Galbūt todėl ten važiuoja tiek argentiniečių, kad patobulėtų ir kurtųsi savo karjeras.
Būti čia, kautis tokiame lygyje ir rodyti kelią kitiems jauniems žaidėjams yra fantastika.“
„Manau, tai kultūrinis dalykas. Argentinoje yra daug imigrantų iš Ispanijos, Italijos, taip pat Vokietijos, todėl mes visada žvelgiame Europos kryptimi, – 15min teigė Nicolas Laprovittola. – Tiltą į šią šalį mums pastatė geriausi Argentinos lygos žaidėjai. Vienu metu susidarė nedidelė pertrauka, bet pastaraisiais metais vėl matome krepšininkų kartą, kuri čia daro gerą darbą.“
Neoficialiais duomenimis, stipriausioje Ispanijos krepšinio lygoje žaidė jau 65 žaidėjai iš Argentinos. 29 iš jų vilkėjo Vitorijos „Baskonia“ ir Madrido „Real“ marškinėlius.
Net trys jų Madride pradėjo 2020–2021 m. sezoną: Gabrielis Deckas, Nicolas Laprovittola ir Facundo Campazzo. Tik pastarasis sezono pradžioje išlėkė į NBA siekti savo svajonės.
Joks kitas Eurolygos klubas šį sezoną neturėjo tokios argentiniečių paramos. Pavyzdžiui, Vitorijos „Baskonia“ turi Luca Vildozą, Šaras Barselonoje dresiruoja Leandro Bolmaro, o dar vienas argentinietis žaidžia Kaune – Patricio Garino.
„Real“ žvaigždės miražas Lietuvoje
Patricio Garino, Nicolas Laprovittola ir Facundo Campazzo susitikimas „Žalgirio“ arenoje buvo labai simbolinis. Įdomu, kad visų jų keliai galėjo labai įdomiai persikirsti būtent Lietuvoje.
2015-ųjų vasarą į F.Campazzo buvo nusitaikęs Vilniaus „Rytas“. Marcelo Nicola gavo Redaktoriaus leidimą į iš lietuvių suburtą komandą atsivežti vieną legionierių. Jis atsigręžė į gimtinę ir pradėjo verbuoti F.Campazzo.
Šis jau buvo pasirašęs pirmą savo kontraktą Europoje ir sukirtęs rankomis su Madrido „Real“. Tačiau karališkasis klubas ieškojo kam išnuomoti nediduką kamuolio virtuozą.
M.Nicola bandė įtikinti „Real“ ekipą, kad Vilnius argentiniečiui bus geriausia pradinė europietiško krepšinio mokykla. Jis asmeniškai kalbėjosi su Pablo Laso ir buvo arti susitarimo. Bet galutinį žodį tarė F.Campazzo. Ir jam arčiau širdies buvo kita Ispanijos komanda Mursijoje.
Geras F.Campazzo bičiulis N.Laprovittola irgi norėjo į Ispaniją. Tačiau jis dar nebuvo susitvarkęs dokumentų, todėl pagal ACB lygos taisykles buvo traktuojamas kaip svetimšalis. Ieškojęs kitų kelių, jis priėmė M.Nicolos kvietimą į „Rytą“.
Tiesa, treneris buvo greitai atleistas, N.Laprovittola Vilniuje pradėjo jausti lietuvišką šaltuką ir žiemą iškeliavo į Madrido „Estudiantes“.
Iki 25 metų jis niekada nebuvo apsilankęs Europoje. Prieš skrydį į Vilnių įžaidėjas dvejus metus apšilo Brazilijoje. Ten tapo naudingiausiu vietos lygos žaidėju, FIBA Amerikos lygos ir FIBA kontinentinės taurės laimėtoju.
„Niekada nebijojau susipažinti su nauja kultūra, išmokti naujų kalbų, – anglų kalbą pradėjęs gliaudyti tik Vilniuje, 15min pasakojo N.Laprovittola. – Aš esu labai atviras naujovėms ir tie du sezonai Brazilijoje man labai padėjo. Atsikračiau drovumo, mokiausi naujos kalbos (portugalų) ir pamačiau kitokią kultūrą.
Lygiai taip pat esu atviras ir krepšinio naujovėms. Nesu susitelkęs tik vienam krepšinio stiliui. Manau, visada galima ko nors išmokti iš savo komandos draugų ir nesvarbu, kur jie bežaistų.“
Dabar jau 31-erių N.Laprovittola pamena, kad neskubėjo veržtis į Europą. Jis matė nemažai nenusisekusių savo tautiečių kelionių, o gynėjui artimi žmonės rekomendavo neskubėti.
„Jie man sakė, kad turėčiau neskubėti ir gerai pasiruošti tokiam žingsniui. Manau, tie metai Brazilijoje man labai padėjo. Tada išvykau į Lietuvą, Ispaniją ir taip prasidėjo mano karjera šioje pasaulio pusėje, – teigė N.Laprovittola, dar spėjęs parungtyniauti Sankt Peterburge bei San Antonijuje. – Matote, krepšinis Argentinoje yra kitoks. Jis pastatytas ant konkretaus rajono klubo kultūros. Būtent tie klubai miestų rajonuose strateguoja savo treniruočių programą ir žaidėjų vystymą. Jie duoda vakams įrankius žaisti, išmoko jais naudotis ir kautis. Tai giliai įsišakniję Argentinos krepšinyje.
Visi mes atvykome iš tokių mažų klubų. Ir kai Europos klubai pradeda į mus žvalgytis, mes ateiname kautis taip, kaip buvome išmokyti. Mes visada labai alkani ir ambicingi, o europiečiai tą gerai žino.“
G.Deckas karališkajame Madrido „Real“ atsidūrė 2018 metais, kai jam buvo 23-eji.
Prieš tai puolėjas uždominavo Argentiną. Jis laimėjo tiek nacionalinį čempionatą, tiek FIBA Amerikos lygą, tapo rezultatyviausiu, naudingiausiu ir labiausiai patobulėjusiu vietos krepšininku.
„Žaisti Madride man yra tiesiog neįtikėtina. Prieš daug metų net nebūčiau galėjęs apie tai pasvajoti, – 15min tikino G.Deckas. – Todėl naudojuosi šiuo šansu kasdien smarkiai dirbdamas ir atsiduodamas klubui šimtu procentų.
Ispanija yra stipriausia lyga Europoje. Būdamas čia žinai, kad visada žaisi aukščiausiame lygyje ir mums tai reiškia daug. Nors Europoje yra ir kitų gerų lygų, paprastai mes žvalgomės į Ispaniją ir pradedame svajoti būtent nuo ACB lygos.“
Verta laukti „Žalgirio“ rezervo
Pirmoji žalgiriečio Patricio Garino karjeros stotelė Europoje taip pat buvo Ispanija. 2017–2020 m. jis vilkėjo Vitorijos „Baskonia“ marškinėlius. Bet į Europą puolėją atvedė maršrutas per Jungtines Amerikos Valstijas.
Jis gavo stipendiją JAV koledže, vėliau dalyvavo „San Antonio Spurs“ treniruočių stovykloje, stažavosi G lygoje ir pasirašė kontraktą su „Orlando Magic“.
Dabar jis Kaune, „Žalgiryje“, tačiau vietos sirgaliai jo dar nematė vilkinčio žaliai baltų marškinėlių. Išskyrus tą vienintelį trumpą pasirodymą Pasvalyje, po sunkios kryžminio kelio raiščio traumos 2019-ųjų lapkritį P.Garino nežaidė Eurolygoje jau beveik 16 mėnesių.
„Patricio po truputį prisijungia, žaidžia vienas prieš vieną ir du prieš du. Tai jau progresas, – antradienį spaudos konferencijoje sakė Martinas Schilleris. – Mano lūkesčiai dėl jo sugrįžimo labai maži. Nereikia pamiršti, kad Patricio nežaidžia jau pusantrų metų, todėl mūsų lūkesčiai ir neturėtų būti dideli.
Tai nėra negatyvu – tai tiesiog realistiška. Bet kas mane nuteikia optimistiškai, tai kad jis gali mums padėti gegužę. Nežaidęs tiek laiko, jis turės įeiti į ritmą ne tik dėl kelio, bet ir daug kitų dalykų. Todėl mes keliame labai atsargius lūkesčius. Tačiau jis juda į priekį.“
„Žalgiris“ su 27 metų argentiniečiu sudarė dvejų metų kontraktą. Bet kad jis taptų tuo pirmuoju argentiniečiu, kuris paliktų ryškesnį pėdsaką Lietuvoje, reikės ir didelės sėkmės, ir Kauno klubo vadovų kantrybės.
Žalgiriečiai vasarą spręs, ar po tokios pertraukos „Žalgiriui“ dar verta laukti P.Garino pagalbos Eurolygos mūšiuose 2021–2022 m. sezoną. Viena akimi žalgiriečiai jau žvalgosi galimo pastiprinimo lengvojo krašto puolėjo pozicijoje.
Pirmojo argentiniečio „Žalgiryje“ bendražygiai įsitikinę, kad laukti verta.
2019-ųjų vasarą Pato su savo bičiuliais į Argentiną parvežė pasaulio čempionato sidabrą. Šalia G.Decko ir N.Laprovittolos rungtyniavęs P.Garino per vienerias rungtynes rinko vid. 8,1 taško, 3,3 atkovoto kamuolio bei po 1 rezultatyvų perdavimą.
„Pato yra geras mano bičiulis. Jis labai geras žmogus. Toks, su kuriuo visada rasi bendrą kalbą ir kuris visada ateis su šypsena. Pastaruoju metu jis išgyveno sunkų laikotarpį, tačiau jis žvelgia į priekį ir įveikė tas kliūtis. Jis nusipelno daug daugiau nei dabartinė situacija, – gerą draugą palaiko N.Laprovittola. – Aš visada bandau jį palaikyti. Jau kalbėjomės apie Lietuvą ir iššūkius, kurie jo dar laukia. Mes esame kartu leidę atostogas ir mus sieja labai artimas ryšys, kurį užmezgėme San Antonijuje. Tai bebaimis kovotojas su stipriu nugalėtojo mentalitetu. Aikštėje jis palieka viską. Tikiuosi, kad su juo dar daug metų pasidžiaugsime nacionalinės komandos iššūkiais.“
„Nuostabus žmogus. Puikus bičiulis ir komandos draugas, – 15min antrino G.Deckas. – Esame daug ką perėję treniruotėse, turnyruose, nacionalinėje komandoje. Kai jis yra aikštėje, atiduos joje viską. Kas pamato, kiek jis aukojasi dėl komandos, visi nori tai atkartoti. Savo geriausios formos jis yra nuostabus žaidėjas. Kai tik sugrįš, bus toks pats geras arba net dar geresnis.“
„Aš turbūt nesu matęs žaidėjo, kuris gintųsi taip intensyviai, kaip tą daro Garino. Žaisdamas aukščiausiame lygyje, jis užsitarnavo savo vietą ir pagarbą krepšinio pasaulyje, – pridūrė N.Laprovittola. – Mums pasisekė kartu nuveikti didžiulį darbą pasaulio čempionate Kinijoje. Buvome puikios formos ir parodėme tai aikštėje. Visi norime, kad jis sugrįžtų geriausios formos. Laukiu, kada vėl jį pamatysiu ant parketo.“
Argentinos krepšinio sėkmės istorijų jau prisižiūrėjome televizorių ir kompiuterių ekranuose. Bet tokios išsipildymo Lietuvoje dar reikės palaukti.
