– Koks yra Alytaus „Dzūkijos“ klubo biudžetas?
– Sakyčiau, kad mūsų biudžetas yra labai tamprus. Dirbame kiekvieną dieną, kad jis būtų didesnis, tačiau įvardinti nenorėčiau, nes tada būtų gėda kitiems klubams. Galiu pasakyti tik tiek, kad LKL minimumą esame įvykdę. Palyginus su mūsų grandais, tai yra juokinga suma.
Kalbant apie kitus dalykus, labai džiugina, kad mūsų klubo lankomumas yra trečias LKL. Beje, oficialūs skaičiai, kaip bebūtų paradoksalu, yra mažesni nei iš tikrųjų. Žiūrovų skaičiavimas vyksta maždaug tokiu principu – komisaras apsižvalgo po salę ir parašo skaičių.
– Kaip siūlote spręsti šią problemą?
– Skaičiuoti tik parduotus bilietus ir abonementus nebūtų tikslu, tai labiau tinka didiesiems klubams. Mes mokinius ir senjorus įleidžiame nemokamai. Mūsų tikslas užkrėsti jaunimą užsiimti šia sporto šaka. Be to, tie žmonės tikrai padidina lankomumą.
– Kas jums LKL kol kas sekasi sunkiausiai ?
– Manau, kad pagrindinė bėda ta, kad kol kas neradome optimalaus žaidimo. Tam aišku irgi yra pateisinamų priežasčių – vieni žaidėjai ateina, nepateisinę vilčių – palieka komandą. Treneriui atidavėme visišką atsakomybės vairą, tiek kalbant apie komplektaciją, tiek apie sportinių sprendimų priėmimą.
Pažiūrėkite, Vilniaus komanda pralaimi beveik visus ketvirtus kėlinius. Tai reiškia du dalykus: pritrūksta fizinių savybių, o metant daugiau tritaškių nei dvitaškių komanda rizikuoja lyg loterijoje.
Mes tik kelis kartus šį sezoną pralaimėjome beviltiškai, visus kitus kartus atkakliai kovojome. Žiūrovai tai mato ir, kai komanda atiduoda visas jėgas, jie atleidžia nesėkmes.
– Kol kas kalbame apie gerus dalykus, papasakokite, kas klube yra ne taip gerai?
– Minusų iš tikrųjų nėra daug. Aš papasakosiu, kaip mes stengiamės pritraukti žaidėjus į savo komandą. Mes negalime konkuruoti su grandais pinigais, bet mes stengiamės medicininiu, organizaciniu ar sportiniu požiūriu vykdyti visus pažadus. Darome taip, kad žaidėjams nereiktų galvoti apie nieką kitą – tik krepšinį. Pavyzdžiui, žaidėjams nereikia galvoti apie aprangos skalbimą ar apie maisto papildus. Stengiamės rūpintis krepšininku taip, kad jis galėtų save atiduoti šimtu procentų. Tos žmogiškos savybės duoda rezultatą.
– Ar buvo tokių žaidėjų, kuriuos jus norėjote matyti savo komandoje, tačiau jie pasirinko kitą klubą?
– Paulių Dambrauską Alytuje mes norėjome matyti nuo sezono pradžios. Buvo, aišku, ir daugiau žaidėjų, kurie dėl didesnių finansų pasirinko ne „Dzūkiją“. Vieni, galbūt, iš to laimėjo, kiti gailisi. Mūsų tikslas buvo išlaikyti kuo daugiau žaidėjų iš ankstesnių metų, kad komandoje būtų stabilumas, bendrumo jausmas.
– Sakykite, ar susitarimas su treneriu Andrejumi Urlepu buvo svarbiausias tarpsezonio sandoris?
– Kol kas treneriu esame patenkinti, bet tikrasis jo darbo atspindys bus aiškus po sezono. Aš pats žaidžiau pas šį trenerį, tad prieš kviesdamas jį į „Dzūkiją“, puikiai žinojau, koks jis yra. Visi jo buvę auklėtiniai, įskaitant ir Dainių Adomaitį, ir Gintarą Kadžiulį, gali pasakyti, kad treneris yra šiek tiek keistas, bet geras.
– Ar Pauliaus Dambrausko atėjimas į komandą yra paskutinis papildymas šį sezoną?
– Treneris norėtų pastiprinimo vidurio puolėjo pozicijoje, bet kol kas Paulius yra paskutinis papildymas.
– „Dzūkija“ šiuo metu realiai pretenduoja užimti penktą vietą reguliariajame sezone ir iškovoti kelialapį į „FIBA Europe“ rengiamas varžybas. Ar pasinaudotumėt tokia teise?
– Žaidimas Europoje, aišku, domina, tačiau reikia atsižvelgti į daug niuansų. Pavyzdžiui, finansinė situacija arba turnyro sistema, kiek dalyvaus komandų ir panašiai. Šį klausimą reikia atidėti vėlesniam laikui. Aišku, kad dalyvavimas Europos turnyre yra prestižas tiek miestui, tiek klubui, tiek lygai, tiek visai federacijai.
Kol kas treneriu esame patenkinti, bet tikrasis jo darbo atspindys bus aiškus po sezono. Aš pats žaidžiau pas šį trenerį, tad prieš kviesdamas jį į „Dzūkiją“, puikiai žinojau, koks jis yra.
Dėl to manau, kad federacija irgi turėtų norėti matyti Lietuvos klubus žaidžiančius Europoje ir jai visaip padėti. Kaip? Nežinau, gal iš prizinio fondo, gal dar kažkaip, kad klubams finansiniai praradimai nebūtų tokie dideli.
– Pakalbėkime apie kitus LKL klubus. Kokį įspūdį palieka „Žalgiris“?
-„Žalgiris“ turi principinę strategiją, kaip iš jaunų žaidėjų išspausti jų energiją ir agresyvumą. „Žalgiris“ daugiausia dėmesio skiria gynybai – nedaug komandų Europoje yra, kuriose žaidėjai varžovus spaudžia po visą aikštę. Treneriai, savo ruožtu, dažnai rotuoja žaidėjus. Kadangi tai pasiteisina, tokį sprendimą galima tik pagirti. Labai gražu žiūrėti, kaip į žaidimą yra įtraukiamas jaunimas.
– Ką pasakysite apie „Lietuvos rytą“?
– Vienas dalykas, kuris man įstrigo, stebint „Lietuvos ryto“ rungtynes – beveik niekada nematau, kad žaidėjas prašytų keitimo. Tai reiškia, kad žaidėjai nepavargsta. Dauguma žaidėjų koncentruojasi tik į puolimą – į tą malonų darbą, kuris yra visiems matomas. Man toks jausmas, kad „Lietuvos rytas“ bando žaisti brazilišką futbolą – muškit kiek norit, mes įmušim dar daugiau.
Lietuvos rytas“ turi geresnę sudėtį, „Žalgiris“ – tik Jamesą Andersoną, kuris yra geresnis už absoliučiai visus kitus lygos žaidėjus.
Pažiūrėkite, Vilniaus komanda pralaimi beveik visus ketvirtus kėlinius. Tai reiškia, du dalykus: pritrūksta fizinių savybių, o metant daugiau tritaškių nei dvitaškių komanda rizikuoja lyg loterijoje. Taip žaisdamas gali laimėti vienas ar kitas rungtynes, tačiau labai sunku tikėtis, kad tokia rizika pasiteisintų žaidžiant daug rungtynių iš eilės.
– Koks šį sezoną „Neptūnas“?
– Man sunku suprasti, kaip tie patys žaidėjai yra tokie skirtingi žaidžiant namuose ir išvykoje. Kartais žaisdamas išvykoje „Neptūnas“ atrodo visiškai beveidis ir be charakterio, žaidėjai pamiršta apie gynybą, ko niekada nebūdavo žaidžiant namų rungtynes net Eurolygoje. Tai nėra nepatyrusi komanda, todėl aš nemanau, kad jie nėra pajėgūs žaisti tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
– Kuri komanda turėtų laimėti LKL?
– „Lietuvos rytas“ turi geresnę sudėtį, „Žalgiris“ – tik Jamesą Andersoną, kuris yra geresnis už absoliučiai visus kitus lygos žaidėjus. Taip pat norėčiau paminėti Artūrą Milaknį, kuris šiemet subrendo kaip žaidėjas. Prisiminkite abejas „Žalgirio“ rungtynes su „Lietuvos rytu“, dar kelias Eurolygos rungtynes, kuriose Artūras sumetė metimus tada, kai jų labiausiai reikėjo.
Mano manymu, tai yra krepšininkas, kuris rimtai stuksena į rinktinės duris. Jis šiemet padarė milžinišką pažangą tiek kalbant, apie žaidimo supratimą, tiek apie tinkamos vietos suradimą, tiek apie žaidimą be kamuolio, tiek apie gynybą – tai yra dalykas, kuris buvo didelė problema šiam žaidėjui. Man tikrai smagu, kad jis subrendo ir tapo įvairiapusiškesnis.
