„Per keletą pastarųjų metų Europos krepšinis, o ypač aukščiausio lygio, smarkiai pasikeitė, – pabrėžia J.Ponsarnau. – Žaidėjų fizinės galimybės dabar daug didesnės nei prieš keletą metų. Ir nekalbu tik apie ūgį – atletiškumas, ištvermė, intensyvumas, o daugiau nei bet kas kitas – greitis.“
Stratego teigimu, praeityje galbūt nebūtų pritapę, bet dabar Eurolygoje žibantys gynėjai, tokie kaip Facundo Campazzo (181 cm) ir Bobby Dixonas (178 cm), yra šiuolaikinio krepšinio sėkmės pavyzdys.
„Nepaisant savo centimetrų, jiedu labai efektyvūs dėl didžiulio greičio. Jie taip pat neįtikėtinai stiprūs, tačiau pagrindinė jų stiprybė yra šviesos greitis. Jis padeda greitai uždengti aikštės plotus, o gynyboje labai reikšmingas greitų rankų faktorius. Greitis jiems taip pat padeda susikurti gerus metimus“, – pasakoja „Valencia“ atstovas.
J.Ponsarnau manymu, didelis kūnas šių dienų krepšinyje gali būti netgi trūkumas.
„Labai aukšti žaidėjai nespėja paskui greitus. Dabar kiekvienoje pozicijoje yra dinamiškų staigių krepšininkų. Tai labai svarbu puolime, nes pirmas žingsnis gali sukurti didžiulį pranašumą. Taip pat gynėjai darosi vis staigesni, nes jie negali nusileisti pirmu žingsniu. Tas pasikeitęs fiziškumas dabar prioritetizuojamas abejose aikštės pusėse“, – tikina J.Ponsarnau.
Trenerio pastebėjimu, dėl padidėjusių žaidėjų atletinių savybių dabar vis sunkiau išnaudoti pranašumus greitose atakose, nes gynyba skubiai spėja išsirikiuoti savo aikštės pusėje.
„Valencia“ specialistas taip pat nuogąstauja, kad pakilęs žaidimo tempas ir intensyvumas stumia į šalį daugybę metų krepšinyje vertintus aspektus.
„Dabar matome daug mažiau žaidimo nugara į krepšį. Prarandame baudos aikštelės specialistus, nes dabar didžioji dalis žaidimo ateina prie perimetro. Bet tikiu, kad dauguma trenerių ieško būdų, kaip sugrąžinti šiems komponentams svarbą, net ir mažesniems žaidėjams, – samprotauja J.Ponsarnau. – Dabar net gynėjai gali žaisti baudos aikštelėje, o aukštaūgiai – prie perimetro.
Žemesni krepšininkai turi naujų pranašumų po krepšiu dėl savo jėgos ir greičio, o aukštaūgiai daro kur kas daugiau: blokuoja metimus ir lekia į greitą puolimą, greitai grįžta į gynybą ir t.t.
Dalis aukštaūgių, bet mažuma, vis dar geriausiai jaučiasi žaisdami tik baudos aikštelėje, bet dabar jie tapo neįprastu reiškiniu. Dar prieš keletą metų tai buvo visiškas standartas.“
J.Ponsarnau pažymi, kad besikeičiantis krepšinis keičia ir trenerių dienotvarkę. Dabar vis daugiau dėmesio skiriama fiziniam rengimui. Bet ne darbui su štangomis treniruoklių salėje, o bendram kūno stiprinimui, taip pat mitybos priežiūrai.
Treneriai taip pat dažniau rotuoja žaidėjus, siekdami išlaikyti maksimalų žaidimo intensyvumą: lyderiai rungtyniauja po 25–30, nebe 35–40 minučių. Strategai turi daugiau galimybių juos panaudoti per kelias pozicijas ir gali bandyti išlaikyti maksimalų žaidimo tempą visas 40 minučių.
