Nusikelkime į 1985-87 m. „Auksinio „Žalgirio“ erą. Trejus metus iš eilės Kauno klubas tapo stipriausiu Sovietų Sąjungoje finale įveikdamas CSKA ekipą. Kauno sporto halėje ir Maskvoje vykusios finalo rungtynės pritraukdavo minias žiūrovų. Anot tuometinio „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio Vlado Garasto, patekti į rungtynes su CSKA Kauno sporto halėje galėdavo tik nedidelė dalis norinčių krepšinio gerbėjų.
„Susidomėjimas tokiomis rungtynėmis būdavo didžiulis. Į rungtynes paraiškų būdavo iki 20-25 tūkstančių, nors halė talpino 6 kartus mažiau. Būdavo tik suolai, nebuvo kėdžių, todėl žmonės susispausdavo vienas prie kito. Praėjimai būdavo užsėsti. Nors oficialiai buvo griežtai laikomasi priešgaisrinės apsaugos taisyklių, jos buvo laužomos. Turiu nuotrauką, kur aplink žmones – visur juoda ir nė vienos tuščios vietos“, – tuometinę „Žalgirio“ – CSKA rungtynių atmosferą Kaune „Žalgiris TV“ rubrikos „RetroŽalgiris“ laidoje prisiminė V.Garastas.
V.Garastas rungtynių metu tarp žiūrovų tvyrančios atmosferos taip gerai pajusti negalėjo, kaip kitas krepšinio specialistas – Šarūnas Jasikevičius. Šiuo metu vyriausiojo trenerio karjerą „Žalgiryje“ pradedantis kaunietis prieš 30 metų buvo tik vaikas ir su tėčiu lankydavosi legendiniuose komandų susirėmimuose.
„Labai gerai viską atsimenu. Jeigu tėčiui per darbą pavykdavo gauti vieną bilietą į halę, tai mane paimdavo kartu ant kelių. Būdavo labai smagu patekti į tokias rungtynes, nes paskui mokykloje kitą dieną galėjai girtis, kad buvai halėje rungtynėse, kuriose „Žalgiris“ nugalėjo CSKA arba, neduok Dieve, pralaimėjome. Tikrai atsimenu ir atmosferą, ir kaip nekęsdavau CSKA krepšininkų – Sergejaus Tarakanovo ir Anatolijaus Myškino. Būdavo fantastiška atmosfera, fantastiškos rungtynės. Man kaip vaikui nieko aukščiau nebūdavo kaip „Žalgirio“ – CSKA susitikimai“, – gyvai apie tuometinę atmosferą kalbėjo Š.Jasikevičius.
Sovietų Sąjungos čempionate „Žalgiris“ galėjo vadintis pačia patriotiškiausia ekipa. Kauno komandoje tuo metu rungtyniavo vien lietuviai krepšininkai, todėl rungtynės su visos Sovietų Sąjungos „rinktine“ – CSKA ekipa tapdavo ir mūšiais prieš tuometinę politinę sistemą bei vieta, kur galėjo ryškiau įsižiebti patriotizmo Lietuvai ugnelė.
„Noriu pasakyti, kad komandoje būdavo slaptas patriotizmas, žinojome, kad esame tokia, lietuvių tauta. „Žalgiris“ būdavo vienintelė Sovietų Sąjungos komanda, kurioje žaidė tik lietuviai. Nebuvo nė vienos kitos komandos, kurioje nebūtų krepšininkų iš „broliškų“ respublikų. Manęs dažnai klausdavo – kodėl nesikviečiate žaidėjų iš kitur? Sakydavau, pasikviesim, pasikviesim, bet kol kas tokia situacija, kad kitų žaidėjų mums nereikia“, – apie simbolinę Lietuvai rungtynių svarbą kalbėjo V.Garastas.
Tuomet dar tik dešimties ar šiek tiek daugiau metų Š.Jasikevičius politinės ar simbolinės dvikovų reikšmės gerai nesuprato, tačiau netrukus 40-metį švęsiantis treneris prisimena, jog stengėsi iš visos širdies palaikyti savo mylimų dievukų komandą.
„Žinojome, kad „Žalgirio“ varžovas – armijos komanda ir ta armija nelabai mums buvo prie širdies. Labiausiai žiūrėdavau į žaidėjus ir tuomet atmosfera man nelabai rūpėjo. Atsimenu, kad triukšmas būdavo didžiulis, ypač lemiamais momentais. Stebėdavau Rimą Kurtinaitį, Arvydą Sabonį ar Valdemarą Chomičių, savo tokius idealus. Stengdavausi pagauti kiekvieną jų judesį ir rėkti kuo daugiau, kad tik „Žalgiris“ laimėtų“, – savo prisiminimais dalinosi Š.Jasikevičius.
Prabėgus trims dešimtmečiams nuo garsiųjų „Žalgirio ir CSKA akistatų rungtynių svarba, žinoma, prarado nemažą dalį savo turėtos simbolikos bei turėtos svarbos. Šiuo metu du klubai varžosi dėl aukštesnių vietų Eurolygos „Top 16“ etape ir pergalės kaina matuojama skaičiais F grupės turnyro lentelėje.
Tiesa, nepaisant prabėgusio laiko, V.Garastas tiki, kad dalis „Auksinio „Žalgirio“ laikų rungtynių dvasios su raudonarmiečių klubu liko ir mūsų dienomis.
„Taip, manau, tų rungtynių dvasia ir „kvapas“ eina. Mūsų komandai irgi reikėtų pasistengti. Galima tiktai palinkėti, kad ta dvasia, „kvapas“ išliktų ir vyrai sukovotų gerai. Svarbu, kad būtų gera kova, geras renginys. Čia yra spektaklis. Pergalė būtų labai aukštas pasiekimas ir aš to labai norėčiau“, – pokalbį užbaigė V.Garastas.
