Eurolygos oficiali svetainė ketvirtadienio rungtynių Maskvoje pristatymą pradeda priminimu, kad CSKA ir „Žalgirio“ dvikovų istorija prasidėjo dar SSRS laikais. Okupuotai Lietuvai tai buvo principinės kovos, kurių dalį Kauno komandai pavyko laimėti, nepaisant tuomet varžovų turėtų didesnių galių surinkti geresnę žaidėjų sudėtį.
Niekas kitas geriau to neprisimena nei V.Garastas – 1979–1989 metais „Žalgiriui“ vadovavęs treneris, paskui treniravęs ir Lietuvos rinktinę (1992–1996 m.) bei vadovavęs šalies krepšinio federacijai (2003–2011 m.).
Laikai pasikeitė ir V.Garastas nebando slėpti, kad globalios permainos Eurolygos klubuose jam ne prie širdies.
CSKA remiasi dešimt užsienyje gimusių žaidėjų, o trenerio Dimitrio Itoudžio štabe dirba dar trys graikai. „Žalgiryje“ legionierių yra penki, o tai irgi atrodo per daug 87 metų treneriui, gyvenančiam Kaune.
Tačiau kalbėdamas apie istorines CSKA ir „Žalgirio“ akistatas V.Garastas atkreipė dėmesį ir siūlo savitą receptą iš pirmo žvilgsnio paprastai Kauno komandą dabar kamuojančiai bėdai – tritaškių pataikymui, pagal kurį CSKA yra pirma Eurolygoje, o „Žalgiris“ – paskutinis.
– Esate dalyvavęs daugybėje CSKA ir „Žalgirio“ kovų, ar ketvirtadienio mačas jums įdomus? – 15min pasiteiravo V.Garasto, kai apsilankė Lietuvos geriausių krepšininkų pagerbimo vakare Kaune.
– Ir „Žalgiris“, ir CSKA labai pasikeitė – ir ten pilna legionierių, ir ten jų pilna. Nebėra tokio nacionalizmo.
Mano laikais „Žalgiris“ buvo šimtu procentų lietuviškas. Tai buvo tautos komanda – tvirtas reikalas.
Iš kitų respublikų manęs vis klausdavo – kodėl nekviečiate į „Žalgirį“ rusų – jų visos komandos turėdavo.
Tačiau „Žalgiryje“ jų nebūdavo, nes mes laikydavomės principo – visi turi būti lietuviai.
– Užtat CSKA gausiai imdavo žaidėjų iš kitų respublikų. Kaip pavykdavo išlaikyti lietuvius Kaune?
– CSKA imdavo žaidėjus iš visur. Jie stebėdavo visus ir registruodavo juos.
Patį pirmą jie norėjo paimti į armiją Sergejų Jovaišą.
Mus išgelbėjo tai, kad Šakių rajone buvo kolūkis, kuriam vadovavo vienas žydas. Pas jį malūnsparniais atskrisdavo generolai iš Maskvos medžioti. Jis paprašė, kad neimtų S.Jovaišos. Ir jie sutiko – ką čia dėl vieno vargintis?
O dėl Arvydo Sabonio buvo kita istorija. Tuo metu į armiją neėmė iš Žemės ūkio mokyklos ir Medicinos instituto. Mes visiems pranešėme, kad Sabonis pradeda studijuoti.
Paprašėme Žemės ūkio akademijos rektoriaus pagalbos, o jis sutiko, pasakęs: „Ai, dėl vieno žmogaus žemės ūkis tikrai nenukentės.“ Birželį registravome, rugsėjį jis jau buvo studentas, kai vyko šaukimai į armiją. Ir viskas, žmonės mums padėjo – išsaugojome jį „Žalgiryje“.
– Rungtynių su CSKA buvo daug, bet kuris mačas įsiminė labiausiai?
– Jei nuo pradžių, tai buvo taip: 1980 metais mes užėmėme antrąją vietą – po 22 metų pertraukos „Žalgiris“ užkopė taip aukštai SSRS čempionate.
Tai mus sugrąžino į Europą, nes tada čempionai žaisdavo Čempionų taurės varžybose, vicečempionai – Taurės laimėtojų turnyre, o trečią vietą užėmusios komandos – R.Koračo turnyre.
1981 metais SSRS pirmenybėse buvome ketvirti, tada įsiminė, kad Arvydas Sabonis jau žaidė, bet buvo išprovokuotas – toks Golovenka jam smogė po krūtine, Arvydas pakėlė rankas, o teisėjai jį išvarė. Pralaimėjome kovą dėl trečios vietos.
Paskui vėl užėmėme antrą vietą, pralaimėję CSKA finale.
1985 metais pirmą kartą tapome SSRS čempionais.
1986 metai mums buvo labai turtingi, nes ne tik tapome SSRS čempionais, bet ir žaidėme Europos taurės finale Budapešte, kur rungtynėse su Zagrebo „Cibona“ Arvydą Sabonį išvarė iš salės už ataką prieš Nakičių, be to, tais pačiais metais laimėjome Argentinoje tarpžemyninę Williamo Joneso taurę.
1987 metai turėjo būti labai geri, bet Arvydui Saboniui trūko Achilo sausgyslė. Netrukus ji plyšo antrą kartą. Jis gydėsi, bet mes skaičiavome, kad su dusyk nuplėšta Achilo sausgysle tuo metu karjerą tęsiančių beveik nebuvo. Tiksliau, jų buvo tik du, iš jų vienas – A.Sabonis.
1987 metais laukė finalas su CSKA. A.Sabonį išvežė į Maskvą tikrinti sveikatos, nes norėjo jį ruošti olimpinėms žaidynėms. Pirmą mačą Kaune be jo pralaimėjome dešimt taškų. Nuvykome į Maskvą – pamenu, matau, kaip Sabas sėdi ant taburetės ir mėto į krepšį.
Nuvykę į Maskvą su savo gydytoju mes kreipėmės į SSRS sporto komiteto pirmininką Gramovą. 3 ar 4 valandas laukėme, kad jis mus priimtų. Mes įkalbinėjome leisti žaisti Arvydui „Žalgiryje“ finale. Po įvairių moralų jis leido.
A.Sabonis buvo salėje, darė apšilimą, bet vis dar buvo neaišku, ką daryti. Mane apėmė toks vidinis šeštasis jausmas, uoslė, kad jei laimėsime, turime imti čempionų titulą.
Ir štai, mes išlyginome rezultatą: 1:1. Atėjo lemiamas trečias finalo serijos mačas.
Lužnikų arena, 10 tūkst. žiūrovų. Pradėjome žaisti ir iškart atsilikome. CSKA buvo nutolusi gal 16–18 taškų. Bet tada buvo žaidžiami ne keturi, o du kėliniai po 20 minučių. Pradėjome spausti.
Mums pasisekė. Išlyginome rezultatą ir pradėjome pirmauti keliais taškais. Gynėmės aikšte, bet Aleksandras Volkovas likus trims sekundėms pataikė tritaškį per Sabonį – tai lėmė pratęsimą. Tačiau pratęsimą mes laimėjome 10:0 ir trečią kartą tapome SSRS čempionais. Buvo labai didelis džiaugsmas, nes tąkart išsikrapštėme iš labai sudėtingos padėties.
– Šių laikų CSKA ir „Žalgirio“ akistatose principingumo nebeįžvelgiate?
– Dabar tokios svarbos nebėra. Kas gi beprisimena senas kovas? Tas, kas tada buvo vaikas, dabar yra 30–40 metų.
Prieš keliolika metų dar prisimindavo. Net Maskvoje, kai teko lankytis, pagyvenę sirgaliai kalbėjo: „Oi, tais laikais CSKA ir „Žalgiris“ būdavo labai įdomu.“
Dabar Eurolygos rungtynės turi kitą reikšmę.
– Eurolygoje „Žalgiris“ keliauja per žaidimo, ypač tritaškių pataikymo, krizę. Kaip jūs matote šią problemą?
– Nenoriu pernelyg daug patarinėti, bet esu parašęs knygą apie metimų į krepšį techniką. Gal verta paskaityti?
Ten metimo techniką demonstravo A.Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius. Tegu paskaito, pasižiūri ir žinos, kaip reikia mesti. Ten viskas parašyta.
Treneriu dirbau 42 metus ir aiškiai suvokiau: geras žaidėjas turi žinoti, kodėl nepataikė į krepšį ir kodėl pataikė.
– Tikriausiai tai lemia ne tik technika, bet ir psichologija?
– Taip, bet svarbiausia žinoti detales – gal neištiesiau rankos? Gal kamuolys nevykusiai buvo perduotas? Gal išmečiau ne ta trajektorija? Kuo geriau žinosi techniką, tuo dažniau pataikysi.
Žaidžiant SSRS čempionate mūsų rezultatyvumo vidurkis buvo apie 100 taškų per rungtynes.
– Gal tada puolė talentingi žaidėjai, bet gynyba buvo ne tokio lygio?
– Esmė, kad metimų treniruotėms reikalingas darbas aukštu pulsu – 160–180. Turi mėtyti taip pat intensyviai, kaip intensyviai vyks ir rungtynės. Reikia daug mėtyti, jaučiant lengvesnį varžovo pasipriešinimą, daug mėtyti, jaučiant aktyvesnį varžovo pasipriešinimą.
Mes taip dirbdavome, o snaiperių turėjome gerų: R.Kurtinaitis, V.Chomičius, taip pat ir A.Sabonis galėjo pataikyti iš kur tik nori. Kiti žaidėjai irgi mokėjo pataikyti.
– Šarūnas Jasikevičius jums patinka kaip treneris?
– Nežinau, aš linkėčiau jam būti ramesniam. Man nepatinka nuolatiniai trenerių vaikščiojimai palei aikštės liniją.
Aš dažniausiai sėdėdavau, tada galėdavau vis pasitarti su kolegomis, paklausti asistento (Henriko Giedraičio) nuomonės. Kartu priimdavome sprendimus. NBA treneriai juk irgi tiek nevaikšto.
Gal tai kažkokia mada?
– Kaip reagavote, kad Darius Maskoliūnas išrinktas Lietuvos rinktinės treneriu?
– Aš sakau taip: viską pasakys galutinis rezultatas. Kokia prasmė kalbėti, kaip bus, jei pamatysime tai tik vėliau. Gal viskas bus labai gerai?
Tiesą sakant, didelio pasirinkimo neturėjome. Galbūt ir yra geresnių, bet jie dirba klubuose, atvažiuoti negali, o rinktinei reikės vadovauti ir vasarį per Europos čempionato atranką.
– Prie „Žalgirio“ šeimos jungiasi ir jūsų anūkas. Kaip reagavote, kai Rokas Garastas šią savaitę tapo „Kauno Žalgirio“ futbolo komandos treneriu?
– Man ši sporto šaka nėra tokia svetima. Kai baigiau studijas, galėjau treniruoti ir krepšinį, ir futbolą. Žaisdavau futbolą, vartus laikiau būdamas studentu. Bet pasukau į krepšinį.
Dėl Roko – viskas gerai. Man jis patinka. Domisi viskuo, nuolat važinėja, dabar kaip tik du mėnesius stažavosi Ispanijoje. Anksčiau buvo Danijoje.
Dažnai kalbamės. Ir šiandien kalbėjome. Pavyzdžiui, apie asistentus.
Vis dėlto ir krepšinis, ir futbolas yra žaidimas. Yra daug bendra. Galima kai ką pritaikyti, pasimokyti iš kitų trenerių. O svarbiausia tiesa yra šiuose žodžiuose: „Trenerio gyvenimas yra ištisinis mokymasis.“
Nereikia vaidinti Napoleono, nes vieną dieną ant arklio, o kitą dieną – po arkliu. Ne kasdien raudonas kilimas ištiestas.
Rusai man taip sakydavo: Vladai Antanavičiau, yra mėšlo juosta, bet bus ir medaus. Trenerio gyvenime visko būna.
– Jūs vadovavote Lietuvos krepšinio federacijai prieš ateinant A.Saboniui, bet kitąmet baigsis ir jo antroji kadencija. Ką matote jo įpėdiniu?
– Labai sunku pasakyti. Girdėjau, kad gal norėtų Remigijus Milašius ar Vydas Gedvilas. Bet gal bus dar norinčių? Kas ten žino.