Šilalėje užaugęs kairiarankis 183 cm ūgio įžaidėjas į Lietuvos rinktinės duris beldžiasi taip stipriai, kad girdisi net Bamberge.
Palyginti su praėjusiu sezonu Eurolygoje, L.Lekavičius renka dukart daugiau taškų ir atlieka beveik tris kartus daugiau rezultatyvių perdavimų, o jo žaidimo kreivė juda aukštyn.
Šį sezoną Eurolygoje 22 metų žalgirietis pelno beveik po 8,9 taško, o per pastarąsias trejas rungtynes jo vidurkis pašoko iki 19 taškų.
Praėjusią savaitę Bamberge L.Lekavičius pataikė visus penkis tritaškius ir šešis dvitaškius iš septynių, dar kartą paliudydamas savo pirmojo trenerio Gedučio Kukujevo žodžius – aikštėje Lukas virsta kažkuo kitu.
Gyvenime lėtas žemaitis aikštėje tampa raketa, kuri nesiblaško ir nepasiduoda emocijoms – niekas nėra matęs, kad teisėjai L.Lekavičių būtų nubaudę technine pražanga.
Nuo pat pirmųjų dienų krepšinio salėje Šilalėje staigiu pirmuoju žingsniu ir išskirtiniu darbštumu pasižymėjęs L.Lekavičius dabar yra pakeliui į savo tikslą – sugrįžti į Lietuvos rinktinę.
Juo labiau kad pernai Rio de Žaneire rinktinėje Manto Kalniečio dubleriu buvęs Vaidas Kariniauskas šiemet užstrigo Kantu „Red October“ klube ir iš Italijos persikėlė į Rumunijos lygą.
Dar keli įžaidėjai – Šarūnas Vasiliauskas, Mindaugas Girdžiūnas ar Žygimantas Janavičius – rungtyniauja geriau, bet jie nežaidžia Eurolygoje, kur Lietuva turi tik du įžaidėjus.
Milano „Emporio Armani“ atstovaujantis M.Kalnietis be jokių dvejonių buvo geriausias Lietuvos rinktinės žaidėjas pernai olimpinėse žaidynėse, jis turėtų būti Lietuvos rinktinės „Nr. 1“ ir Dainiaus Adomaičio schemose.
Tačiau dėl savo vikrumo Holivudo filmo herojumi Žaibu Makvynu pramintas L.Lekavičius Eurolygoje jau lekia greičiau už M.Kalnietį.
Kad Lukas jau pasirengęs tarp rimtų vyrų nebūti statistu, įsitikinęs ir G.Kukujevas, pas kurį žalgirietis Šilalėje lankė krepšinio treniruotes septynerius metus.
„Mano balsas į dangų neina, bet Lukas turėtų būti rinktinėje“, – 24sek sakė pirmasis L.Lekavičiaus treneris.
Lėtas gyvenime, greitas – aikštėje
Į G.Kukujevo treniruotę Šilalėje L.Lekavičius, lydimas draugo, atėjo, kai jam buvo aštuoneri metai.
„Žiūriu: nedidukas, tylus vaikis, – prisiminė 63 metų krepšinio treneris. – Mūsų rajone labiau trūksta aukštaūgių, bet reikia ir įžaidėjo. Jokių atrankų nesu rengęs, nė vienam nesu pasakęs „ne“. Svarbu, kad vaikas būtų motyvuotas.“
Gyvenime jis yra flegmų flegma. Bet ir pats yra pripažinęs, jog aikštėje pasikeičia
G.Kukujevas iškart pastebėjo, kad naujokas yra kairiarankis ir apsidžiaugė šia savybe, nes tokius žaidėjus, tarp kurių yra ir Domantas Sabonis, Donatas Motiejūnas, Paulius Jankūnas, dešiniarankiams stabdyti neįprasta.
L.Lekavičius trenerį papirko ir kitomis savo savybėmis.
„Kantrus, itin darbštus, žaidžiantis nepaisant traumų ir skausmo. Už aikštės ribų – labai mandagus, niekada nieko neįžeis.
Gyvenime jis yra flegmų flegma, – šypsojosi G.Kukujevas. – Bet ir pats yra pripažinęs, jog aikštėje pasikeičia.“
Treneriui ne kartą yra tekę vyte vyti nenuilstantį krepšininką iš treniruočių salės, kur jis jau tada pasižymėjo taiklia ranka.
Šilalėje komanda turėjo tradiciją baigti treniruotę baudų metimais – gali eiti namo, kai įmeti dešimt baudų. „Lukas dažnai pataikydavo per 20 baudų iš eilės, o jo rekordas buvo 64 ar 65 baudų metimai paeiliui“, – nepamiršo treneris.
Patekęs į metais vyresnių berniukų grupę, L.Lekavičius greitai tapo svarbiu komandos žaidėju. Gebėjimas staigiai žengti pirmąjį žingsnį su kamuoliu ir per sekundės dalį atitrūkti nuo varžovo jau tada buvo jauno krepšininko ginklas. Žaisdamas vienas prieš vieną jis būdavo nesustabdomas.
Buvo prapuolęs dėl kulnų skausmų
Nepaisant sėkmingos pradžios ir tinkamo pavyzdžio (dešimt metų vyresnis brolis Linas Lekavičius irgi tapo profesionaliu krepšininku) Luko karjera galėjo nutrūkti dar neprasidėjusi.
Jam buvo dešimt metų, kai dėl kulnų skausmų jis nustojo vaikščioti į treniruotes.
Lukas sėdėjo kitame kambaryje užsidaręs ir liūdnas. Jam buvo pasakyta, kad nebegali žaisti krepšinio.
„Aš atėjau pas jo tėvus – paprastus žmones, o Lukas sėdėjo kitame kambaryje užsidaręs ir liūdnas, – pasakojo G.Kukujevas. – Jam buvo pasakyta, kad nebegali žaisti krepšinio.“
Augantiems ir aktyviai sportuojantiems vaikams pasitaikančios bėdos dėl kulnų išgąsdino L.Lekavičių ir jo artimuosius.
Tačiau problemos praėjo taip greitai, kaip ir atėjo. Treneris iškirpo porolono skiautes, kurias įkišo į krepšininko batus ir skausmai liovėsi. Jis grįžo į aikštę, nes kitaip ir būti negali.
„Lukas – tikras žemaitis, visada buvo labai valingas, – sakė Šilalėje tebedirbantis G.Kukujevas. – Traumos ar mėlynės jam nebuvo svarbios. Nuleidžia galvą, sukanda dantis ir vėl į mūšį be žodžių.“
Nors Šilalės komanda dažniau žaisdavo su savo regiono varžovais – iš Pagėgių ir Jurbarko, talentinga 1993–1994 m. gimimo vaikų karta yra nuskriaudusi didžiausių Lietuvos krepšinio akademijų komandas.
Sykį Šilalė įveikė Šarūno Marčiuliono akademijos jaunuosius krepšininkus, pataikiusi 19 tritaškių per rungtynes.
L.Lekavičius krito ir į Arvydo Sabonio mokyklos trenerio Arūno Visocko akis – buvęs Kauno „Žalgirio“ puolėjas, 1992 metų olimpinių žaidynių prizininkas pakvietė L.Lekavičių persikelti į Kauną.
Septynerius metus Luką treniravęs G.Kukujevas neprieštaravo: „Man buvo smagu – supratau, kad jam užtenka virti savo sultyse. Be to, jam pasisekė, kad pateko į gerų trenerių rankas – jau A.Visockas buvo geras, o dabar – Šarūnas Jasikevičius – oje, oje.“
Išaugęs vaikėzas nepamiršo savų
L.Lekavičius iškeliavo iš Šilalės į Kauną, bet ryšys tarp pirmojo trenerio ir žaidėjo niekada nedingo.
G.Kukujevas matė, kaip keitėsi ir vystėsi jo buvusio auklėtinio žaidimas.
„Jis pradėjo geriau valdyti kamuolį ir dešine ranka, nugludino metimą per varžovą aukšta trajektorija, – analizavo G.Kukujevas. – O jo šuolis visada buvo labai geras, be to, Lukas turėjo jausmą, kaip perimti kamuolį.
Visiems atrodo – mažas vaikėzas, bet jis tikrai pavaro.“
Netrukus G.Kukujevas įsitikino, kad ir darbštumas niekur nedingo. Vedžiodamas šunį po mėgstamą pušyną Šilalėje, jis sutikdavo L.Lekavičių bėgiojantį, siekiantį palaikyti sportinę formą ir per tarpsezonį.
Treneris prisimena ir 2010 metų vasarą, kai netikėtai išvydo Šilalėje atostogaujantį įžaidėją. Šiam buvo lūžęs kairės rankos nykštys, bet po kelių savaičių L.Lekavičius vis vien įšoko į Lietuvos jaunimo (iki 16 metų) rinktinę ir daug padarė, kad A.Visocko treniruojama komanda atsitiestų po itin prasto starto pirmenybėse Juodkalnijoje ir namo grįžtų su sidabro medaliais.
Vėliau trofėjų buvo ir daugiau, L.Lekavičius pateko į „Žalgirio“ komandą, o 2015 metais ir į Lietuvos rinktinę, kuri tapo Europos vicečempione Prancūzijoje.
Žvaigždžių liga? Ne, G.Kukujevas tokios nepastebėjo.
Šilalėje jau dusyk buvo surengti L.Lekavičiaus vardo turnyrai, į kuriuos žalgirietis su broliu atvežė vaikams kamuolių, išmargintų visų „Žalgirio“ krepšininkų parašais.
„Lukas taip pat padėjo vesti treniruotę vaikams – įsivaizduokite, kokios buvo jų akys – oje, oje“, – pasakojo treneris.
J.Kazlausko sprendimas nustebino
Praėjęs sezonas buvo prastesnis L.Lekavičiui, kai grįžęs iš Europos čempionato jis buvo tarsi praradęs pasitikėjimą savimi – rodikliai Eurolygoje smuktelėjo iki 4,6 taško ir 1,3 rezultatyvaus perdavimo.
Galbūt todėl, o galbūt dėl menko indėlio 2015 m. Europos pirmenybėse pernai vasarą J.Kazlauskas nebekvietė L.Lekavičiaus į rinktinės stovyklą. Olimpines žaidynes Rio de Žaneire, kur lietuviai finišavo septinti, žalgirietis stebėjo per televizorių.
Žinoma, Lietuvoje turime 3 mln. krepšinio trenerių ir aš esu vienas jų. Bet mano asmenine nuomone, J.Kazlauskas nemėgo Luko.
„Aš labai nustebau, kad J.Kazlauskas nepakvietė jo net į kandidatų stovyklą, – pripažino G.Kukujevas. – Manau, kad Lukui tai buvo smūgis žemiau juostos.
Žinoma, Lietuvoje turime 3 mln. krepšinio trenerių ir aš esu vienas jų. Bet mano asmenine nuomone, J.Kazlauskas nemėgo Luko.“
Ateinančią vasarą rinktinę treniruos D.Adomaitis, jau ir viešai pažymėjęs, jog per klubų sezoną tarp mūsų šalies įžaidėjų kol kas sklandžiausiai eina M.Kalnietis ir L.Lekavičius.
G.Kukujevui patinka ir V.Kariniauskas, bet, žinoma, Europos pirmenybėse treneris tikisi matyti žaidžiantį vaikiną iš Šilalės.
„Kai per Naujuosius metus jis mane pasveikino, aš palinkėjau Lukui trijų dalykų, – sakė pirmasis L.Lekavičiaus treneris. – Pirmiausia, kad nebūtų traumų. Antra, kad iškovotų trečiąjį LKL čempiono žiedą.
Ir trečia – kad sugrįžtų į Lietuvos rinktinę.“
