„55-erių specialisto vadovaujama Rusijos ekipa praėjusį penktadienį iškovojo istorinę pergalę Eurolygoje, tuo pat metu, kai šimtai tūkstančių stratego tautiečių protestavo Barselonoje“, – rašo žurnalistas Giannis Stavroulakis.
Sukilusi Katalonija kraujuoja, o Europa to nemato. „Zenit“ strategas sako, kad sistema sugedo, spontaniškiausiu būdu parodydama, kad mūsų nubrėžtos moralės ribos dažnai būna tuščios. Vienas lengviausių dalykų, kurį galime padaryti savo gyvenime – tiesiog nusigręžti, pasiimti lagaminą ir išeiti.
2012–2013 metų sezone „Žalgiriui“ vadovavęs J.Plaza – įspūdinga asmenybė, kasdien alsuojantis ypatinga aistra krepšiniui. Jis didžiuojasi, kad prieš trenerio darbą 14 metų dirbo kalėjimo prižiūrėtoju, o dalis jo sielos likę ten. Katalonas yra parašęs du romanus, o kai pajaučia aplinkos spaudimą, sėda ant savo Harley motociklo bei važiuoja, kur mato akys.
Galite būti ramūs – J.Plazas tikrai nėra eilinis Eurolygos treneris. Pateikiame „gazzetta.gr“ pokalbį su charizmatišku „Zenit“ specialistu, kuris jau artėjantį trečiadienį stos į mūšį Kaune prieš „Žalgirį“.
– Ar galite sutikti, kad treneris, kuris 14 metų dirbo kalėjime, važinėja „Harley“, rašo knygas ir deklamuoja eilėraščius žurnalistams, nėra įprastas treneris?
– Galbūt nesu tipiškas treneris, kokį Jūs įsivaizduojate, tačiau dėl to nesijaučiu geresnis už kolegas. Tiesa, aš gyvenu šiek tiek kitaip, bet esu laimingas treneris ir žmogus. Aš daug dirbau skirtingose ir sunkiose vietose, galbūt tai nebuvo lengva ir malonu, bet vis tiek bandau tobulėti ir išmokti išgyventi aukščiausiame lygyje.
– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo darbas kalėjime?
– Aš kilęs iš nepasiturinčios šeimos, kuri gyveno nedideliame bute Barselonoje. Buvome šeši broliai, turėjome dirbti, pasirinkimo nebuvo. Mano tėvai turėjo labai mažą automobilių padangų parduotuvę. Prisimenu, kaip senas padangas keičiau naujomis. Tai buvo pirmoji mano užduotis. Kažkas bandė įsigyti mūsų šeimos verslą, bet mano tėtis atsisakė parduoti. Jis tikrai didžiavosi savo darbu.
Galiausiai, už 50 metrų nuo mūsų atsidarė didesnė parduotuvė, tad mūsiškė bankrutavo. Bandžiau tapti policijos pareigūnu, bet man nepavyko, todėl laikiau specialius egzaminus Madride, kad galėčiau tapti kalėjimo prižiūrėtoju. Egzaminus išlaikiau, galvojau padirbėti kurį laiką, bet tame darbe išbuvau 14 metų! Tiesą pasakius, aš didžiuojuosi šiais 14 metų, ši patirtis mane daug ko išmokė, pasikeitė požiūris į gyvenimą ir mūsų visuomenę.
– Ar prisimenate savo pirmąją pamainą kalėjime?
– Žinoma! Turiu daug istorijų, kuriomis sendamas galėsiu pasidalinti su savo anūkais. Po pirmos pamainos pasakiau, kad negaliu dirbti šio darbo, tai atrodė neįmanoma. Stengiausi išlikti ramus, keisti savo mąstyseną, būti pozityvesnis. Sėdžiu prieš Jus gyvas ir sveikas, be randų rankose, tad viskas yra gerai.
– Ar buvo akimirkų, kai kvėpavimas kameroje sustodavo?
– Tai nebuvo geriausia dalis, po tokių akimirkų aš išgyvendavau. Mano buvę kolegos ten dirbo ne dėl linksmybių, bet dėl to, kad buvo reikalingi, kaip ir aš. Galbūt jie turėjo stipresnį charakterį nei aš, nežinau, bet aš tikrai nebuvau tinkamas žmogus tokiam darbui. Bet nesiskundžiu, tai buvo puiki patirtis, ėjau į priekį, ir tai yra svarbiausia.
– Kai baigėte kalėjimo prižiūrėtojo karjerą, ar buvote ten sugrįžęs? Ar ten susiradote draugų?
– Aš grįžtu kiekvieną vasarą, nes užaugau tose apylinkėse. Kalėjime išmokau vertinti ir gerbti gyvenimą. Kalėjime susiradau daug draugų! Kaip minėjau, kiekvieną vasarą grįžtu aplankyti savo draugų ir buvusių kolegų, atnešti jiems suvenyrų iš savo kelionių. Didžiuojuosi savo kolegomis. Dalis manęs liko kalėjime, aš tuos metus nešioju savo sieloje.
– Ar kalinio mintys yra laisvos, ar jis nuolat grįžta prie tų pačių temų?
– Yra tokių, kurie niekada neišeina iš savo ląstelių, su niekuo nekalba ir yra vieniši. Bet yra ir tokių, kurie noriai dalinasi mintimis ir jausmais. Malonu juos išgirsti, pabandyti suprasti, kas juos paskatino padaryti nusikaltimą. Nepamirškite, kad dauguma kalinių turėjo normalų gyvenimą prieš atsidurdami kalėjime.
– Kokia būtų viso to išvada?
– Kad esu tikrai laimingas žmogus. Mano tėvai buvo neturtingi, bet buvo orūs ir viską atidavė savo vaikams. Jie rūpinosi mumis, stengėsi, kad gautume gerą išsilavinimą, eitume į mokyklą, išvengtume blogų dalykų ir taptume gerais žmonėmis. Turiu tiek daug svarių priežasčių pasijusti laimingu. Aš esu atkaklus žmogus, niekada gyvenime nebuvau viešųjų ryšių atstovas, bet esu čia, kad kalbėčiau su jumis apie Eurolygą ir gyvenimą. Aš visą laiką stengiuosi mokytis. Gyvenu iš krepšinio ir stengiuosi nuolat tobulėti, kad sudaryčiau naujas galimybes sau.
– Katalonijoje vyksta protestai, tūkstančiai žmonių išėjo į gatves. Kaip dėl to jaučiatės būdamas katalonas, kuris dirba toli nuo savo gimtinės?
– Mane apima liūdni jausmai. Vis girdime, kaip politikai kalba apie sportą, neturėdami jokio supratimo apie jį. Kodėl jie kalba apie jį? Tada aš galiu kalbėti apie politiką, nors ir neturiu pakankamai žinių, bet galiu pasakyti, kad sistema sugedo. Mes turime pasiimti savo lagaminus ir išeiti iš savo mikrokosmoso! Ypač mes, ispanai. Aš tikrai džiaugiuosi tuo laiku, kai dirbau Madrido „Real“. Niekada neabejojau savimi, todėl tapau pirmuoju treneriu katalonu „Real“ istorijoje. Pasilikdami komforto zonoje, niekada nesužinosite, kas esate iš tikrųjų! Susikraukite lagaminą ir palikite jį, kaip aš padariau su darbu kalėjime.
– Ar išorinis pasaulis žino, kas iš tikrųjų vyksta Katalonijoje, ar apsiribojama tuo, ką girdime žiniasklaidoje?
– Žurnalistai dažnai nupiešia neteisingą Katalonijos paveikslą. Aš jums garantuoju, kad Barselonoje galite kalbėti kastilų kalba ir niekas jums nepasakys nė menkiausio žodžio! Aito Garcia Renesesas yra geriausias pavyzdys, nes kilęs iš Madrido, žaidė Madride, bet daugybę metų dirbo Barselonoje! Jo automobilis turi Madrido ženklą „M“, tačiau jis niekada nebuvo paliestas. Tas pats pasakytina ir apie „Real“ komandą, kurioje katalonų kalba bendraudavau su kai kuriais žaidėjais. Niekas nesakė, kad privalome kalbėti kastilų kalba. Žiniasklaida parduoda mintį, kad Ispanija nori karo, bet tai nėra tiesa. Svarbiausia yra būti tolerantiškiems. Mūsų kaip šalies bagažo istorija yra didžiulė, tačiau turime keletą opių klausimų.
– Antroje savo knygoje „Pabusti laiku“ Jūs raginate skaitytoją reaguoti, suteikti vertę tam, kas verta, norint save išgelbėti. Taigi šiandien problema yra ta, kad mes nežinome, kaip gyventi?
– Taiklu. Mes bijome, nes išmokome veikti ir mąstyti savitai. Visuomenė tave stumia tam tikra linkme. Taigi, Jūs turite augti, skaityti, gauti darbą, tuoktis, turėti vaikų ir viskas, kas yra gera, ar taip? Kalėjime sutikau daug žmonių, turinčių didžiulį potencialą, tačiau jie vis dar dirba kalėjime, nes žino, kad mėnesio pabaigoje gaus atlyginimą. Jie nenori išeiti iš savo mąstymo dėžės, nori likti komforto zonoje ir užmušti savo talentą! Galbūt galėtumėte nuveikti puikių dalykų, pasiekti kažką tikrai nuostabaus, tačiau niekada to nepadarote, nes bijote, nes nenorite eikvoti laiko skaitymui, mokymuisi, kelionėms. Užuot darę tai, Jūs gyvenate savo namuose, savo saugioje zonoje. Gyvenimas labai trumpas, mėgaukitės juo, stenkitės būti gerais žmonėmis.
– Kas jus paskatino atrasti talentą rašyti?
– Laiškas, kurį mama išsiuntė mano kolegai, kai aš dirbau kalėjime. Ji parašė tai, ko, jos manymu, niekada negalėjo pasakyti.
– Kaip atsirado pomėgis važinėtis „Harley“?
– Maždaug prieš 30 metų atsidūriau vasaros stovykloje, kišenėje turėdamas 17 000 pesetų (apie 100 eurų). Pinigai buvo tikrai nedideli, bet aš miegodavau skurdžiose vietose, tad tai nebuvo problema. Taigi mes dirbome nuo 8 ryto iki 8 vakaro, ir vieną dieną pasakiau: atstokite su krepšiniu. Beje, Ispanijoje jūs negalite tiesiog išsinuomoti „Harley Davidson“, turite jį nusipirkti, o JAV galimybė išsinuomoti yra. Tai sužinojęs jaučiausi kaip vaikas!
Važiavau „Harley“ iki Arch parko, netoli Kolorado. Tai dykuma, kur akmenys sudaro arkas ir jaučiatės lyg būtumėte Marse! Laisvė, kurią jaučiau, buvo kažkas nepakartojamo ir nepalyginamo. Tada aš tiesiog pasakiau, kad jei aš kada nors laimėsiu čempionatą, padovanosiu sau „Harley“! Laimei, aš tai padariau su „Real“ (juokiasi). Madride buvo dienų, kai važiuodavau valandą, išvažiuodavau į kaimą, ten pavalgydavau ir grįždavau atgal. Tai galimybė pabūti su savimi, viską apgalvoti, pasijausti laisvam.
– Taigi, Jūs gyvenate gyvenimą, kuriame gausu patirčių, atsižvelgiant į Jūsų paties savarankiškus pasirinkimus.
– Nemanau, kad esu geresnis už kažką. Niekada nepamiršau, nuo ko viskas prasidėjo. Aš gyvenau danguje, bet esu laimingas, nes tobulėjau, visus šiuos metus turėjau su savimi knygą ir kaupiau užrašus. Nuo mano pokalbių su padavėjais ir gidais, iki bendradarbių ir valytojų. Aš esu lyg kempinė, kuri visko klauso, aš neturiu empatijos, mokausi ir tobulėju kaip treneris ir kaip žmogus.
