Palikti Vokietijos sostinę krepšininkui nebuvo lengva. Jis – ALBA kapitonas, sirgalių numylėtinis, o jo dėdės žmona Franziska Giffey – naujoji Berlyno merė.
Bet nežinomybė intrigavo labiau. N.Giffey pakalbėjo su pažįstamu treneriu Martinu Schilleriu, išklausė bičiulio Mariaus Grigonio liaupsių apie Kauno „Žalgirį“ ir tvirtai nusprendė žengti vieną svarbiausių karjeros žingsnių.
Kauno gatvėse dvimetrinis rudaplaukis vokietis kol kas vaikštinėja ramiai. „Man čia patinka. Niekas manęs neatpažįsta, galiu ramiai tyrinėti miestą. Jis – mažesnis, neperkrautas. Labai patogu iš vienos vietos nusigauti į kitą“, – teigė N.Giffey, paskutinius 7-erius metus leidęs daugiau nei visa Lietuva gyventojų turinčiame Berlyne.
Vienas pirmųjų dalykų, kurių jis klausė vos atvykęs į Lietuvą, buvo apie lietuvių meilę krepšiniui. „Man sakė, kad krepšinis čia – kaip antra religija. Tai susiję su Lietuvos kova dėl Nepriklausomybės. Man tai neįtikėtinai žavu ir įdomu. Krepšinis jums nėra tik sportas ar pramoga, tai svarbi Lietuvos istorijos ir visuomenės dalis. Lietuviams krepšinis suteikia išskirtinumą, džiaugsmą ir suvienija tautą“, – žavėjosi N.Giffey.
Jo paties kelias į krepšinį prasidėjo Rytų Berlyne, Vokietijoje – šalyje, kurioje kiekvienas berniukas ir mergaitė pirmiausia nori žaisti futbolą.
„Ir aš pradėjau nuo futbolo. Tik man visiškai nesisekė. Nežinau, gal buvau per aukštas. Bandžiau kitas sporto šakas, bet krepšinis iš karto patiko“, – pirmąją pažintį su oranžiniu kamuoliu prisiminė vokietis.