Ketvirtadienį „Žalgiris“ susidūrė su klampų krepšinį propaguojančia ekipa, kurios rungtynių planas atrodė maždaug toks: gynyboje keičiamės daugmaž viską, na, o puolime atakuojame ne anksčiau 20 atakos sekundė, taip paliekant varžovams mažiau atakų rungtynių eigoje ir priverčiant kuo ilgiau gintis.
Rungtynių pradžia „Žalgiriui“ nieko blogo nežadėjo – antroje kėlinio pradžioje švieslentėje žibėjo skaičiai 25:18 ir iki to laiko kauniečiai aikštelėje darė daugiau gerų dalykų.
Kelios pražangos iki bonuso, teisingos pozicijos gynyboje, tvarkingas derinių išpildymas. Buvo šansas pabėgti 10 ar daugiau taškų persvara šiose rungtynėse, tačiau būtent tuomet pasipylė klaidos gynyboje, sustojo puolimas ir buvo įsivelta į tą žaidimą, kurio „Crvena zvezda“ ir norėjo.
Pakankamai geras startas
„Žalgiris“ atakavo pikenrolais, keliais centravimais ir tai veikė. Tai buvo įprastas „Žalgiris“, kurio varžovai nesugebėjo išstumti iš jiems patogių situacijų.
E.Ulanovas centruodamas užsisuko į savo mėgstamą kairę pusę ir pelnė 2 taškus su pražanga, M.Grigonis atakavo serbų aukštaūgius ieškodamas kontakto ir sėkmingai užbaigdamas dvi atakas iš baudos aikštelės. Aukštaūgiai atsikovojo keletą kamuolių puolime, kuriuos pavertė 4 antrųjų šansų taškais.
Serbus puolime gelbėjo B.Baronas. Du stepbackus paskutinėmis atakų sekundėmis įvertęs amerikietis išlaikė serbus kažkur šalia per pirmąsias 12-13 minučių, kuomet jo komandoms draugams nesisekė niekas. Žinoma, savo klaidomis keliuose momentuose padėjo ir žalgiriečiai, tačiau idealiai nesužaisi niekad, o tikroji klaidų lavina prasidėjo tik vėliau.
Momentas, galėjęs pakeisti rungtynes
25:18. „Žalgiriui“ turint galimybę pabėgti į priekį solidesniu atstumu žaidžiant namuose, per kitas keturias „Zvezda“ atakas žalgiriečiai suklydo trijose iš jų.
Iš pradžių A.Milaknis greitoje atakoje pradeda stabdyti įsibėgėjusį žmogų su kamuoliu tik ties tritaškio linija, kuomet jis turi milžinišką greičio pranašumą. Ties viduriu būtų buvę galima padaryti komandinę baudą ir pavojus būtų sustabdytas. Vietoj to „Žalgiris“ pasiima 2 taškus su pražanga.
Kitoje atakoje Milas jau padaro gerą pražangą vidury aikštelės ir sustabdo galimai greitą kontraataką. Tačiau Dobričius prakerta Jokubaičiui už nugaros Kuzmičiui centruojant ir sulaukęs perdavimo įmeta iš po krepšio. Vėliau sekė Lekavičiaus klaida gynyboje. Kadangi „Žalgiris“ iš priekio dengdavo Kuzmičių, neleisdamas šiam lengvai priimti kamuolio, itin svarbi buvo pagalba iš silpnosios pusės. Žaidėjui iš kampo pakilus link baudos linijos, Lekavičius tapo būtent tuo, kuris turėjo ateiti padėti. Lukas tą padarė per vėlai ir „Zvezda“ už tai padėkojo dar 2 taškais su pražanga.
Tai buvo puikus šansas pabėgti į priekį ir galbūt net nulemti rungtynes. Vietoj to „Žalgiris“ padarė 3 klaidas gynyboje, kurios suteikė „Zvezdai“ pasitikėjimo ir energijos.
Ko trūksta „Žalgiriui“?
Trečios rungtynės iš eilės pralaimimos dėl nesugebėjimo nubausti keitimosi gynybos. Būtų keista, jei artimiausi oponentai, pastebėję šią tendenciją, nenaudotų šios taktikos dažniau žaidžiant su „Žalgiriu“.
„Crvena zvezda“ puolime vakar nerodė nieko – ketvirtajame kėlinyje jų atakos visiškai nepriminė Eurolygos lygio komandos. Tai buvo kažkas panašaus į karštos bulvės mėtymą, kai metimą atlieka tas žaidėjas, kurio rankose ji atsiranda, kai atakai lieka mažiau nei 3-4 sekundės. Ir čia buvo neapsieita be žalgiriečių klaidų – Ulanovo nepadaryta bauda, Grigonio neatsitvėrimas, Landale’o kvaila pražanga prie savojo krepšio. Ir čia „Žalgiris“ pridovanojo taškų, bet didžiausia kančia buvo kitoje aikštelės pusėje.
Visų pirma, serbai gynyboje atrodė solidžiai. Visada aktyvios rankos, perėmusios porą kamuolių bei pakeitusios dar ne vieno skriejimo trajektoriją. Fiziškumas išstumiant kauniečius iš gilių pozicijų norint priimti kamuolį. Aktyvus darbas po susikeitimo vis užkišant ranką iš vienos ar kitos pusės, taip apsunkinant kamuolį perduodančio žaidėjo darbą, kai neleidžiama susivokti, į kurią pusę atlikti perdavimą.
Nepaisant to, „Žalgiryje“ trūksta žmogaus, kuris pamatęs šią gynybą pasakytų – duokite man kamuolį, aš nubausiu šią rizikingą gynybą.
Aukštaūgiai ne visuomet supranta turintys šį pranašumą. Z.LeDay turi gerus centravimo sugebėjimus, bet dažnai nesugeba pristatyti savęs į tokią poziciją, kur galėtų centruoti. J.Landale’as kol kas per lengvai pastumiamas iš savo vietos baudos aikštelėje. Bandoma jį naudoti kaip iš toli atakuojantį centrą, tačiau daugiau nei 1 tritaškį jis pataikė tik rungtynėse su PAO, nors nemažai derinių po minutės pertraukėlių yra skiriama būtent jam. Bendras Landale’o taiklumas iš toli – 33 procentai.
Th.Walkupas atrodo nesuprantantis, kada turėtų atakuoti, o kada atlikti perdavimą. Taip pat po išsikeitimo jis nėra tas žaidėjas, kuris gali nubausti savo oponentą 1 prieš 1.
Kaip ir L.Lekavičius. Lukui tiesiog trūksta ūgio, kad jis galėtų reguliariai kelti grėsmę. Savo greičiu jis susikuria pranašumą, tačiau dažnai to pranašumo neužtenka atlikti metimui – besiginantis aukštaūgis tą atperka savo ūgiu. Vakar buvo situacijų, kuomet Lukas giliai įeidavo į baudos aikštelę, tačiau serbai protingai neateidavo padėti nuo kitų žmonių, taip palikdami Lekavičių toliau driblinguoti kamuolį. M.Grigonio didesnė stiprybė yra pikenrolo žaidimas, o pastaruoju metu jį dar labiau riboja traumos padariniai.
Kol žaidėjai nesupras, kaip žaidžiant pagal Šaro sistemą išnaudoti susikurtus pranašumus ir neatsiras nė vieno, galinčio nulemti rungtynes prieš šia gynybinę taktiką, tol matysime stringantį „Žalgirį“.