„Žalgirio“ viceprezidentas Ginas Rutkauskas vasarą pravėrė 6-7 kartus plonesnę piniginę, nei buvo įpratęs Krasnodare.
Buvęs „Lokomotiv“ klubo viceprezidentas porą sezonų pats dalyvavo milijonų varžytuvėse Rusijoje, bet grįžęs į Lietuvą turi taikytis prie kitokių žaidimo taisyklių.
Kai „Žalgirio“ varžovai Eurolygoje švaistosi milijonais ir mėtosi tokiomis premijomis, kurios prilygsta visam Lietuvos čempionų biudžetui, mūsiškiai deda centą prie cento.
Skaičiai tokie: planuojamas „Žalgirio“ biudžetas siekia 7,4 mln. eurų, bet 2,15 mln. skiriama skoloms padengti, kai žaidėjų ir trenerių atlyginimams lieka maždaug 3,7 mln. Palyginimui, Madrido „Real“ biudžetas – 25-30 mln. eurų, o dėl vietos „Top 16“ etape su „Žalgiriu“ konkuruojančio Krasnodaro „Lokomotiv“ – daugmaž 20 mln.
Lieka vienintelė išeitis – atrasti nurašytus, bet dar parako turinčius žaidėjus, iškasti užslėptus talentus arba pačiam užsiauginti būsimas žvaigždes.
24sek.lt pokalbis su G.Rutkausku – apie tai, kaip „Žalgiris“ formuoja konkurencingą sudėtį Europos krepšinio rinkos nykštukų kailyje.
– Ginai, kokį „Žalgirį“ išvydote po aštuonerių metų sugrįžęs iš Rusijos? – 24sek.lt paklausė „Žalgiris“ viceprezidento.
– Pastoviai mačiau „Žalgirį“. Bendraudavome, žaidėme vieni prieš kitus toje pačioje VTB lygoje. Atotrūkio nebuvo. Dabartinės komunikacijos priemonės tai leidžia.
Tie patys žmonės, tie patys veidai. Atrodo, deja vu, bet kažkas ne taip. O ne taip – tai sienos, stiklai, metalai. Nebe Halė su medinėmis sijomis.
– Krasnodare buvote įpratęs komplektuoti komandą pagal visai kitą kišenę. Nesunku sugrįžus į „Žalgirį“?
– Tai yra visiškai kitas darbas ir požiūris. Bet ir Krasnodare nebuvo lengva. Ten yra ir kitų niuansų. Viską sprendžia daugiau žmonių, yra valdybos, prezidentai. Visi nori įnešti kažkokį indėlį. Vieniems patinka tas. Negali tiesiogiai atlikti savo darbo iki pabaigos.
Be to, yra daug vienodo pajėgumo komandų – kokios 6-7. Kas iš to, kad turi tiek milijonų. Varžovai irgi jų turi.
Dabar žmonės kalba, kad su „Žalgiriu“ turime patekti į Eurolygos ketvirtfinalį. Bet pažiūrėkite į komandas: CSKA, „Chimki“, „Real“, „Barcelona“, „Fenerbahce“, „Anadolu Efes“... Galima ir toliau lankstyti pirštus. Tas pats „Emporio Armani“ turi 20 milijonų biudžetą, bet jiems kažkodėl nesiseka nieko padaryti.
„Real“ turi stabilų 25-30 milijonų eurų biudžetą ir tik pirmą kartą nuo 1995-ųjų laimėjo Eurolygą. Nors ten nebuvo jokių krizių, nieko. Kas jiems trukdė laimėti? Gi sakytum, kad yra biudžetas. Bet juk ir varžovai tokį turi, todėl turi sutapti ir kiti dalykai.
Žiūrėsime, gal mums kažkas sutaps.
„Žalgirį“ jau visi žino. Jau nebereikia pasakoti, kaip 1995-aisiais, kad pas mus yra „McDonald's”, kokius kanalus rodo televizija.
– Kiek kartų mažesnė „Žalgirio“ piniginė?
– Apie dešimt kartų. Nežinau, kaip ten yra dabar, bet, pavyzdžiui, „Lokomotiv“ gali turėti maždaug 18-20 milijonų eurų biudžetą. Todėl skirtumą skaičiuojame kartais. O skirtumas – labai didelis.
Kita vertus, yra specifinių dalykų. Pavyzdžiui, Rusijoje labai brangios kelionės. Jei rungtynės labai svarbios ir nori išsinuomoti užsakomąjį reisą, jie – be proto brangūs. Vienerioms rungtynėms kainuoja apie 100 tūkst. dolerių. Rusijoje savi niuansai ir savos kainos.
Labai užkeliamos užsieniečių kainos. Jie manipuliuoja sakydami, kad nenori žaisti Rusijoje. Taip jie užsikelia algą 30-50 proc.
Viskas atsiremia ir į viešbučių užsakymus. Viskas ten kainuoja dvigubai.
– Kaip skiriasi komplektacijos specifika dirbant „Žalgiryje“ ir „Lokomotiv“?
– Renkiesi žaidėjus pagal kainą. Negali ateiti užsisakyti juodųjų ikrų, jei neturi pinigų. Bandai įpirkti bent raudonus (Juokiasi). Taip ir čia.
Yra viena rinka ir yra Rusijos rinka. Mūsų rinkoje žaidėjų kainos yra vienokios ir tomis kainomis bandai rinkti komandą. Yra daugybė kriterijų.
Aišku, kartais kažkas pasiseka. Kartais gali pritraukti žmogų dėl tam tikrų sąlygų. Pavyzdžiui, puikių trenerių, treniruočių sąlygų, infrastruktūros. „Žalgiris“ turi vienas geriausių sąlygų Europoje. Žmogus gali sportuoti puikiausiame lygyje. Sakyčiau, NBA sąlygomis. Atsistatymo vonios, sūkurinės vonios... Čia visko yra.
Jei nuvažiuoji kažkur, kur moka daug pinigų, bet ten labai šalta, nematai saulės, nėra atsistatymo priemonių, daug skraidai. Neduok Dieve, žaidi Vladivostoke, kur su Maskva yra 9 valandų skirtumas. Ir skrendi tiek pat. O per sezoną skraidai po 20 kartų. Kiek tau tada turi mokėti pinigų...
– Žaidėjai labai į tai atsižvelgia?
– Atsižvelgia. Kai kuriems rūpi. Daug kas priklauso nuo amžiaus, žaidėjų lygio ir jų vardo.
Jei žmogus nori save parodyti, pavyzdžiui, VTB lygoje, jis stengiasi patekti į geresnę komandą. Bet jei nori pasirodyti, gali žaisti bet kokioje komandoje ir tikėtis pereiti į geresnį klubą.
Žmonės remiasi stereotipu, kad jei amerikiečiui duosi 100 dolerių daugiau, jis ten ir eis. Bet tai yra visiška netiesa. Naujausias pavyzdys – Jameso Andersono atvažiavimas. Jis atvažiavo iš NBA už labai kuklius pinigus, sužaidė, parodė save ir dabar pasirašė dvejų metų 7 milijonų sutartį su „Sacramento Kings“.
Tai yra pavyzdys, paneigiantis, kad visi amerikiečiai yra tokie.
Žmonės remiasi stereotipu, kad jei amerikiečiui duosi 100 dolerių daugiau, jis ten ir eis. Bet tai yra visiška netiesa. Naujausias pavyzdys – Jameso Andersono atvažiavimas.
– Kuo užsieniečiams patrauklus toks klubas kaip „Žalgiris“?
– Krepšininkai žino, kad mes žaidžiame Eurolygoje. Jie žino, kad turime kuklų biudžetą, kad turėjome ir turime skolų. Bet tuo pačiu žino, kad einamus pinigus visi žaidėjai gauna, su skolomis tvarkomasi. Viską galima išsiaiškinti per agentus, draugus, žaidėjus.
Be to, daugelis jau yra buvę Kaune, čia žaidę ir pamatę, kokios pas mus sąlygos.
Plius žaidžiame Eurolygoje. Kai turi A licenciją, visiems iškart atkrenta visi klausimai. Mums nereikia dėl kažko kovoti, verstis per galvą.
Jau kiek metų iš eilės patenkame į „Top 16”. Turime šešis Lietuvos rinktinės kalibro žaidėjus. Dar yra Australijos, Estijos, Latvijos, Kanados rinktinės narių. Tas pats I.Vougioukas, kuris visada yra ant Graikijos rinktinės slenksčio.
Visi mato, kokie žaidėjai čia atvažiuoja.
Pavyzdžiui, I.Vougioukas turėjo prastą sezoną Stambule dėl visi žinome kokių priežasčių. Sezono pabaigoje jis gerai sužaidė Ulmo „Ratiopharm“, bet Ulmas yra Ulmas. Po sezono Vokietijoje jo kažkaip niekam nereikėjo. Niekam nereikia? Atvažiuok čia! Žinome jo lygį – jis yra Graikijos rinktinės kandidatas. Ten tik priklauso nuo trenerių, kurie renkasi „centrus“ pagal savo žaidimo filosofiją.
Taip susiklostė, kad turime rinktinės narių ir kandidatų bei daugybę jaunų žaidėjų, kurie lipa ant sprando senbuviams. Ir dar turėsime, nes daug dirbame ta linkme.
– J.Andersonas yra unikalus „Žalgirio“ pavyzdys, kaip su mažu biudžetu rasti puikų žaidėją. Abejoju, kad J.Andersonas iki tol apskritai žinojo „Žalgirį“. Kaip užmegzti tuos ryšius ir atsivežti tokius žaidėjus?
– Yra daug sutapimų. Reikia būti pasiruošusiam kažką paimti. Dabar NBA komandos prieš sezoną rengia treniruočių stovyklas ir turi daugybę žaidėjų. Kasdien atkrenta po kelis krepšininkus.
Aišku, daugelis iš jų pasirinks D lygą, kiti galbūt sugalvos važiuoti į Kiniją, kur moka didžiulius pinigus. Treti blaškysis ir nežinos, ką daryti. Tada gali pasirodyti ir sakyti: va, yra Eurolyga, štai mūsų sąlygos. Tik kad pinigų nėra labai daug. Bet yra šansas.
Bet „Žalgirį“ jau visi žino. Jau nebereikia pasakoti, kaip 1995-aisiais, kad pas mus yra „McDonald's”, kokius kanalus rodo televizija. Anksčiau reikėdavo atsakyti į tokius klausimus. Dabar kvailų klausimų nebepasitaiko. „Žalgiris“ jau yra žaidęs su NBA komandomis.
Dabar šiek tiek lengviau. Justinas Dentmonas bendrauja, rašo, prisimena „Žalgirį“ geru žodžiu. Kinijoje jis dabar gauna milijoną. Būtent „Žalgiryje“ jis gavo tą šansą.
