| Eurolyga | UNIKS – „Žalgiris“ | 18:00 | Kazanė |
– Jūsų kelionė į Ameriką buvo kuo nors ypatinga?
– Išvykau į Ameriką 18-os, nors iki tol niekada nebuvau užsienyje. Nemokėjau anglų kalbos, nežinojau kitos kultūros. Amerikoje neturėjau jokių artimųjų. Pradžia buvo sudėtinga.
Be to, kai vykau į Pietryčių Idaho universitetą per Atlantą, Atlantos oro uoste praleidau lėktuvą į koledžą, todėl ten nuskridau tik kitą dieną. Oro uoste supratau, kad su niekuo nesusišneku. Apėmė toks jausmas, lyg būčiau negyvenamoje saloje. Bet susiradau rusakalbius oro uosto darbuotojus, kurie man padėjo.
– Per kiek laiko išmokote anglų kalbą?
– Suprasti pokalbio esmę užtruko 6-8 mėnesius. Laisvai kalbėti – vienerius metus. Pirmąjį pusmetį sakydavau tik „jes“ arba „nou“. Net kai manęs nieko neklausdavo.
– Manoma, kad jei žmogus studijuoja JAV universitete, tai jo šeima gyvena labai gerai, nes mokslai ten brangūs.
– Visiška netiesa. Aišku, jeigu bet kuris panorėjęs nori studijuoti JAV, turi sumokėti didžiulę sumą – mokslai per metus kainuoja apie 30 tūkstančių dolerių. Bet nemanau, kad kuris nors europietis sportininkas studijuoja iš savo lėšų. Visi – iš stipendijos.
Vienu metu net pavargau amerikiečiams aiškinti – pritardavau, kad gyvenu Rusijoje, o mano gimtinė – tai Afrikos dalis.
– Kada supratote, kad jau ir mąstote angliškai?
– Gyvendamas 3-4 metus Amerikoje. Tada pradėjau galvoti angliškai, nieko nebesiversdavau į savo kalbą. Bet, aišku, kai tik grįždavau namo, viskas pasikeisdavo.
– Kaip Amerika jus pakeitė?
– Kai baigiau universitetą ir grįžau į Baltarusiją, artimieji man sakė, kad aš tapau amerikiečiu. Nežinau, ką jie turėjo omenyje. Jie sakė, kad kalbėjau su kitokiu akcentu, pasikeitė mano įpročiai. Pats to nepastebėjau.
– 2002-aisiais George'u Busho adminsitracija Baltarusiją pavadino „Tirono kolonija“. Ar nejautėte Amerikoje spaudimo dėl savo tautybės?
– Studentai galvojo, kad aš esu rusas ir laikė mane rusu. Jie galvojo, kad Baltarusija yra Afrikoje. Vienu metu net pavargau jiems aiškinti – pritardavau, kad gyvenu Rusijoje, o mano gimtinė – tai Afrikos dalis. Aiškindavau, kad Baltarusija yra šalis tarp Rusijos ir Lenkijos. Bet mačiau, kad jie vis tiek nesuprasdavo.
– Ar tai, kad jus laikė rusu, jums sukėlė problemų?
– Ne, tikrai nebuvo jokios diskriminacijos. Aišku, kartais bandydavau juokauti apie KGB, degtinę ir lokius – tipiškus rusams primestus stereotipus. Sakydavau jiems, kad kai grįždavau namo, į Afriką, gerdavau kibirus degtinės.
– 2009-aisiais, kai jūsų komanda laimėjo „Big South“ konferencijos turnyrą, studentų miestelyje žmonės ėmė šaukti „Baltarusija!“ ir net plevėsavo Baltarusijos vėliava.
– Radfordo universiteto komanda buvo labai silpna. Sezono pradžioje žmonės susirinkdavo į salę tik užmesti akį. Bet viskas dramatiškai pasikeitė. Laimėjome reguliarųjį sezoną ir gavome namų aikštės pranašumą konferencijos turnyre.
Turnyro metu universitete kaip tik buvo atostogos. Paprastai tokiu metu studentai grįžta į namus, bet aš buvau šokiruotas, kad dauguma jų liko dėl krepšinio. Kai finale žmonės netilpo į areną, apėmė neapsakomas jausmas. Mano plaukai šiaušėsi – tokia galinga buvo ta energija.
Kai laimėjome ir patekome į „Kovo beprotybę“, prasidėjo tikras chaosas. Viena kolekcionierių ir mūsų komandos fanatikų šeima gavo Baltarusijos vėliavą, kurią pamačiau tribūnose dar prieš ginčo kamuolį.
Kadangi sezonas buvo sėkmingas, aš buvau pakankamai populiarus studentų miestelyje. Visi jau žinojo, kad aš – iš Baltarusijos, ne Rusijos. Bet neatmesčiau, kad dauguma jų galvojo, jog Baltarusija yra Rusijos dalis.
