Tai – išskirtinė asmenybė. Jei teisėjui reikės parodyti, kad varžovas suvaidino pražangą, jis demonstratyviai kris ant žemės bandydamas įtikinti, kaip vaidino priešininkas.
Kuklią Izmiro komandėlę jis nekukliai atvedė į Turkijos čempionų sostą. Pirmą kartą per pastaruosius 28 metus.
Titulo link „Karsyaka“ paguldė maždaug 10 kartų didesnį biudžetą turinčias komandas kaip Stambulo „Fenerbahce“ ar Stambulo „Anadolu Efes“. U.Sarica pergudravo tokius legendinius trenerius kaip Željko Obradovičių ar Dušanas Ivkovičius.
Sumaniajam Turkijos rinktinės trenerio asistentui vėl viską teko braižyti iš naujo, kai Europos turtingieji išgraibstė beveik visus „Karsiyaka“ lyderius.
Bet patikėkite – namuose U.Saricos diriguojamas Turkijos klubas yra toks pat grėsmingas, kaip ir trenerio žvilgsnis.
Antraštės apie Izmiro pragarą Lietuvos žiniasklaidoje pastarosiomis dienomis mirga ne be reikalo. U.Sarica – lyg velnias bet kuriam priešininkui įkaitusiame „Karsiyaka“ namų katile.
Pateikiame U.Saricos interviu Graikijos žurnalistui Antoniui Stroggylakiui apie jo pergalių receptą.
– Kokia buvo jūsų sėkmės paslaptis?
– Kiekvienose rungtynėse naudojome skirtingą strategiją. Turėjome žaidimo standartus, bet kaskart galėjome radikaliai viską keisti. Galėjome žaisti labai greitą krepšinį, mes daug ir aukštai šokinėjome, spausdavome varžovus. Žaidėjai manimi tikėjo ir tai buvo svarbiausia. Mūsų žaidimą buvo sunku skaityti.
Pamenu, visi sakė, kad jis nėra mums tinkamas aukštaūgis. Neva jis turi daug trūkumų ir panašiai. Bet man tai nerūpėjo, nes žaidėme kitaip nei „Lietuvos rytas“.
– Su tokia komandėle pranokote tokius trenerius kaip Željko Obradovičių ir Dušaną Ivkovičių.
– Kalbame apie dvi labai didžiules pavardes. Labai gerbiu šiuos trenerius. Bet jei sunkiai dirbi, gali nugalėti bet ką. Jei svajoji ir tiki savimi, tokia komanda kaip „Karsiyaka“ gali nugalėti bet ką. Labai didžiuojuosi tuo sezonu. Tačiau tai – ne tik mano, bet ir komandos nuopelnas.
– Kaip Izmiras sutiko Turkijos čempionų titulą?
– Buvo beprotiška. Žmonės išėjo į gatves, džiūgavo, šaudė fejerverkus, linksminosi. Gatvėse buvo visas miestas.
– Kai komanda gavo kvietimą į Eurolygą, džiaugsmo turbūt buvo ne ką mažiau?
– Taip. Izmiras labai norėjo Eurolygos. Tai buvo ne tik mano, bet ir viso miesto svajonė.
– Ar tikėjotės, kad tiek daug „Karsiyaka“ lyderių išgraibstys Europos turtingieji?
– Akivaizdu, kad norėjau išlaikyti visus. Bet žinojau, kad to nebus. Todėl vėl bursime komandą iš pradžių. Niekas nežinojo tų žaidėjų prieš 2 ar 3 metus. Ir žinote ką? Sezono pradžioje daugelis mane kritikavo dėl kai kurių pirkinių.
– Pavyzdžiui, kurių?
– Juano Palacioso. Pamenu, visi sakė, kad jis nėra mums tinkamas aukštaūgis. Neva jis turi daug trūkumų ir panašiai. Bet man tai nerūpėjo, nes žaidėme kitaip nei „Lietuvos rytas“. O dabar visi sako, kad „kokie geri buvo tie surinkti žaidėjai“ (Juokiasi.). Visada norisi išsaugoti žaidėjus bent dvejus metus, bet kalba tai pinigai...
– Toks tas profesionalų sportas, taip?
– Taip, tokia realybė. Bet galiu prižadėti: mes subursime naują stiprią komandą. Niekas nesikeičia. Mano tikslai lieka tie patys. Nebus lengva, nes visada aukštai keliu kartelę. Ir noriu pabrėžti, kad Eurolygoje noriu likti bent keletą metų. Jei pateksime į „Top 16”, tai bus labai reikšminga.
Niekas mumis netikėjo. Išskyrus sirgalius, kurie vėl bus mūsų užnugaris.
