G.Rutkauskas trejus metus dirbo Maskvos „Dinamo“ direktoriumi ir vėliau viceprezidentu (2007-2010 m.). Dvejus – Rusijos profesionalų krepšinio lygos direktoriumi (2010-2012 m.), o iki sugrįžimo į „Žalgirį“, 2012-2015 m. užėmė Krasnodaro „Lokomotiv“ viceprezidento postą.
Šį vakarą dabartinis „Žalgirio“ viceprezidentas Kaune priims savo buvusius bendražygius. Tų draugų piniginės kelis kartus storesnės nei „Žalgirio“ vyrų – biudžetas skiriasi kelis kartus.
Palyginimui, „Žalgirio“ kišenėje – 7,4 mln. eurų (kurių 2,15 – skoloms padengti), o „Lokomotiv“ surenka maždaug 20 mln. biudžetą.
G.Rutkauskas 24sek.lt pasakojo, kaip Rusijoje vyksta milijonų lenktynės ir ką ten duoda pinigų pluoštai kišenėje.
– Kokią patirtį parsivežėte iš Rusijos?
– Čia galima knygą parašyti (Šypteli.). Tai buvo labai įdomus gyvenimo etapas. „Lokomotiv“ klubas turi labai įdomią istoriją: bazavosi Mineraliniuose Vandenyse (žaidė Eurelijus Žukauskas, Tanoka Beardas, dirbo Rimas Girskis), Rostove (žaidė Giedrius Gustas), o po to pervažiavo į Krasnodarą.
Kai jie ten persikėlė, po poros sezonų atsiradau ir aš.
„Lokomotiv“ – pastoviame vystymosi etape. Mums pavyko laimėti Europos taurę, išeiti į Eurolygą – tai buvo istoriniai pasiekimai Krasnodaro komandai.
Tai buvo komandos sueuropinimo planas. Ji turėjo išeiti į Europos rinką. „Lokomotiv“ ne tokie garsūs kaip „Chimki“ ar CSKA. CSKA apskritai – Europos krepšinio flagmanas.
Prisiminimai geri, puikūs. Žingsnis po žingsnio „Lokomotiv“ pateko į Eurolygą. Komanda – labai stipri. Pasižiūrėjus į pavardes, daugelis žaidėjų – su NBA patirtimi. Galinga priekinė linija: Fesenka, Singletonas, šviežiai iškeptas Europos čempionas Claveras.
Rusijos rinktinės žaidėjas Zubkovas. Dabar traumuotas Randolphas, kuris, manau, galėtų būti NBA žvaigždė, jei ne kai kurios jo charakterio savybės.
Bet jis nežais. Tai palengvins mūsų dalią.
Stiprūs gynėjai – Delaney, Draperis, Broekhoffas. Rusijos rinktinės buvę ir esami žaidėjai: Bykovas, Voronovas.
Mūsų laukia labai sunkios rungtynės.
Čia – visai kitaip nei Rusijoje. „Žalgiryje“ yra tikrų kauniečių. Jiems po to sunku nueiti į parduotuvę, jei rungtynėse neatidavei visų savo jėgų. Kaimynui į akis nepasižiūrėsi.
– Rusijos krepšinis, pirmiausia, žmonėms asocijuojasi su pinigais. Ar ten dirbant labai jautėsi tas stambios piniginės pranašumas?
– Taip. Juk startuoji su viena pinigine, kitas – su kita. Tavo galimybės visai kitos. Ypač tai atsiliepdavo pačioje pradžioje, kai Rusijoje galiojo legionierių limitas – aikštėje visada turėjo būti bent du Rusijos krepšininkai.
Turtingiausi klubai susipirkdavo geriausius Rusijos žaidėjus. Dažniausiai tai buvo CSKA, „Chimki“, dar seniau – „Dinamo“. Jie ir natūralizuodavo bent po vieną krepšininką: CSKA – J.R.Holdeną, UNIKS – Kelly McCarty, „Dinamo“ – Travisą Hanseną. Iškart turi pranašumą. Kokiai nors Samaros komandai tiesiog nebelikdavo žaidėjų.
Toks buvo pranašumas piniginių lenktynėse. Kieno didesnė, tas pasiima žaidėją. Rusijos klubai turi galimybę pasirašyti sutartis su NBA krepšininkais, geriausiais Europoje.
Patys matote brangiausių Europos žaidėjų sąrašus. Į juos patenka po 6-8 kiekvienos iš stipriausių Rusijos komandų žaidėjus. Jų algos viršija 1-2 milijonus.
Tokie žaidėjai kaip Milošas Teodosičius ar Nando De Colo yra aukštesnio lygio nei kiti.
Komandą ant popieriaus gali dėliotis visi, bet dar yra treneriai, pasirengimas rungtynėms, charakteriai ir daugybė visokiausių dalykų. Būtent jie ir lemia pergales.
– Tačiau laimi ne pavardės ir kontraktai, o žaidėjai.
– Taip. Yra didelis „bet“. Yra dar daug visokiausių detalių, kurios nulemia žaidimą. Tai – ne tik žaidėjų surašymas ant lapo. Dabar tą gali padaryti kiekvienas vaikas: yra visokie menedžeriai, fantasy. Ten gali paaiškinti, kokios pozicijos žaidėjo trūksta. Kaip mums dabar baksnoja pirštu, kad mums trūksta „centro“ ir panašiai... Tai tiesiog juokinga.
Komandą ant popieriaus gali dėliotis visi, bet dar yra treneriai, pasirengimas rungtynėms, charakteriai ir daugybė visokiausių dalykų. Būtent jie ir lemia pergales.
Bet su dideliais pinigais startuoti daug lengviau.
Kitas kelias – auginti žaidėjus, puoselėti krepšinio mokyklas, užsiauginti ir su jaunais, dar nebrangiais talentais kažką pasiekti. Čia jau labiau „Žalgirio“ kelias.
Visa ta piramidė Kaune veikia ir mes nesustojame. „Žalgiryje“ yra visai kitoks darbas. Nereikia žaidėjų vežti iš Čeliabinsko, kaip Zubkovą. Rusijoje gali atrasti tik po vieną žmogų. Ten nėra didelio žaidėjų srauto.
O čia, Kaune, jei mėgėjų lygoje yra apie 200 komandų... Galime per kiekybę eiti į kokybę. Kiek sporto mokyklų, projektų... Svarbiausia – dirbti. Nors kai kurie 15-16 metų vaikai išvažiuoja į amerikas, ispanijas ir randa kitų kelių, bet gali pabandyti pasiimti beveik kiekvieną šešiolikmečių rinktinės žaidėją, su juo kryptingai dirbti ir galbūt iš jo išeis Eurolygos lygio žaidėjas.
– Kaip Krasnodare vertino Mantą Kalnietį? Jie labai stebėjosi, kad praėjusį sezoną lietuvis nutraukė sutartį, kad galėtų geriau pasirengti rinktinei?
– Tai nebuvo netikėta. Tiesiog taip išėjo abipusiu susitarimu. Komandai juk irgi reikia žaidžiančio krepšininko. Mantas gavo sunkią traumą. Jis pats ilgai kamavosi, norėjo sugrįžti greičiau, bet neišėjo.
Petys lyg ir atsistatė, bet pradėjo skaudėti kelį. Galbūt nuo to jo uolumo – jis visada veržėsi į aikštę. Jis labai profesionalus krepšininkas ir visada trokšta žaisti. Jis daug sportavo ir galbūt persistengė. Su pečiu dirbti negalėjo, bet juk yra apatinė kūno dalis.
Kai pradėjo judėti aikštėje, ėmė skaudėti kelį. Pamatė, kad reikia valyti. O komanda vis laukė.
Jį Krasnodare priėmė labai gerai. Žmogus atėjo į komandą, laimėjo Europos taurę – istorinį trofėjų „Lokomotiv“ istorijoje. Tapo vienu lyderių. Keliose rungtynėse jis net išplėšė pergalę.
Jis su Jasaičiu Krasnodare buvo gerbiami ir mylimi. Buvo dar Nickas Calathesas... Komanda buvo liuks.
Bet Mantas nenorėjo kamuoti komandos su tuo laukimu. Juk Rusijoje yra legionierių limitai – VTB lygoje gali žaisti šeši, Europos taurėje – septyni užsieniečiai. Mantas užėmė kažkieno vietą ir pats tai suprato. Suprato, kad reikia kažką daryti iki Europos čempionato.
Ir nusprendė ramiai atsistatyti.
– Ko Lietuvos krepšinis galėtų pasimokyti iš Rusijos krepšinio vadybos?
– Visada galima mokytis. Recepto nepasakysi, kad galima to ar to. Kiekvienoje šalyje yra sava sistema. Važiavau į Rusiją atsiveždamas savo lietuvišką kraitį. Nenorėjau jų mokyti, bet norėjosi įdiegti tai, ką pavyko sukaupti Lietuvoje.
Rusijoje ir dabar yra nemažai ekonominių, politinių sukrėtimų. Buvo planų Krasnodare statyti krepšinio mokyklas, jaunų žaidėjų grupes, nes be to niekur nenueisi. Net ir turėdamas pinigų, vien su jais toli nenueisi.
Juk viso pasaulio nesusipirksi.
Turi turėti savo pagrindą iš vietinių žaidėjų. Ir patiems žmonėms malonu, kai yra vietinių žaidėjų. Tokiame Žemutiniame Naugarde žaidžia vienas vietinis, kitose komandose nėra ir nė vieno.
Čia – visai kita situacija. „Žalgiryje“ yra tikrų kauniečių. Jiems po to sunku nueiti į parduotuvę, jei rungtynėse neatidavei visų savo jėgų. Kaimynui į akis nepasižiūrėsi. Rusijoje situacija visai kitokia.
Iš rusų galima pasimokyti tvarkytis su tais atstumais, didžiule šalimi. Maskvoje teko mokytis gyventi kitaip. Mokaisi vieno, pats mokai juos kito ir vyksta tokie mainai.