Pirmasis, kaip trenerio, Željko mačas buvo su „Partizan“ ekipa 1991-1992 metų Eurolygos sezono atrankoje, o legendinis treneris prisiminimais pasidalijo su oficialiu lygos tinklalapiu.
„Žaidėme prieš Solnoko ekipą iš Vengrijos, o abu serijos mačus buvome sutarę žaisti svečių aikštelėje, – prisiminė dabar Stambulo „Fenerbahče“ treniruojantis 59-erių serbas, stipriai prisidėjęs prie neįprasto susitarimo. – Buvau matęs jų rungtynes anksčiau. Jie turėjo trijų šalių čempionatą, kuriame varžėsi Vengrijos, Austrijos ir Čekijos ekipos. Buvau nuvykęs ir analizavau jų žaidimą. Pasišnekėjome ir nutarėme abejas rungtynes žaisti varžovų aikštelėje.“
Po 350 kilometrų kelionės automobiliu dėl varžovų žaidimo analizavimo, Željko buvo labai užtikrintas, kad „Partizan“ švęs pergalę prieš Vengrijos čempionus. Tiek užtikrintas, kad ryžosi abejas rungtynes žaisti svečiuose, jog komandos sutaupytų laiko ir pinigų.
Beveik visi klube sutiko su šia idėja, išskyrus vieną žmogų.
„Profesorius Nikoličius, su kuriuo aš dirbau, nesutiko su tuo, – sakė Ž.Obradovičius. – Jis klausė, kodėl aš turėčiau taip daryti? Sakiau, kad mes esame daug geresnė komanda. Tikrai laimėsime. Buvau tuo tikras, nes supratau skirtumą tarp komandų kokybės, su visa pagarba varžovams.“
Kaip parodė laikas, strategas buvo teisus. „Partizan“ pirmąjį mačą laimėjo 92:65, jau po pirmosios pusės turėdama 18 taškų pranašumą.
Predragas Danilovičius tą vakarą buvo rezultatyviausias susitikimo žaidėjas, realizavęs 10 metimų iš 12 bei surinkęs 25 taškus. Ivanas Nakičius pridėjo 15.
Tai buvo vienas iš daugelio to sezono susitikimų, kai P.Danilovičius vedė ekipą į priekį. Belgrado krepšininkai paneigė prognozes bei nužygiavo iki pat finalo ketvero Stambule, kuriame triumfavo pačiu dramatiškiausiu būdu.
Ž.Obradovičius iš serijos prieš Solnoko krepšininkus prisimena ne tai, kas nutiko aikštelėje, nes nugalėtojas nekėlė klausimų, o kaip klostėsi pasiruošimas sezonui. Jis įrodė sau, kad yra pakankamai kvalifikuotas, jog prisiimtų trenerio atsakomybę bei vadovautų žaidėjams, kurie dar ką tik buvo jo komandos draugai.
„Aš pradėjau dirbti vasarą, o mes dar nebuvome surinkę komandos, – prisiminė Željko. – Paėmiau jaunus vaikinus ir pradėjome žaisti draugiškas rungtynes. Žmonės tuomet kalbėjo, kaip šis vyrukas gali būti treneris. Šis laikotarpis vasaros pabaigoje man davė naudą. Treniruodamas jaunimą supratau, kaip bus dirbant su subrendusiais žaidėjais. Stengiausi save paruošti tam etapui.“
„Teisybė, jog aš beveik nemiegodavau. Tikėjau, kad kiekviena detalė kiekviename pratime yra labai svarbi, jei koks auklėtinis apie tai manęs paklaus. Turiu būti pasirengęs jiems duoti atsakymą, nes jei neatsakysi, jie pradės tavimi abejoti. Tai labai sudėtinga treneriui“, – sakė Željko.
Pirmasis Ž.Obradovičiaus mačas su kostiumu ant atsarginių suolelio įvyko 1991-ųjų spalio 1-ąją dien. Nuo to laiko „Fenerbahče“ vairininkas matė tūkstančius rungtynių, vadovavo keturioms ekipoms iš penkių šalių, laimėjo devynis Eurolygos titulus bei daugybę vietinės reikšmės trofėjų.
Kiekvienas jų turi ypatingą reikšmę, bet jis niekada nepamirš pirmojo susitikimo Vengrijos miestelyje Solnoke.